|
|
Rudenį nepamirškite juoktis
|
Tiesa, kai kas gali pasakyti, jog jam svetima garsiai ir perdėm emociškai reikšti savo jausmus. Tiems šis tekstas tegul vadinasi „Rudenį nepamirškite šypsotis“.
O juoktis (ar bent šypsotis) reikia, nes tam priežasčių labai daug:
Besijuokiantis žmogus – patrauklus, nes žmones nesąmoningai traukia šypsena.
Juokas keičia nuotaiką, ir jei pasijusite niūrūs ir liūdni, pamėginkite nusišypsoti.
Juokas – natūralus vaistas: palengvina stresą, stiprina imuninę sistemą, žemina kraujospūdį Tyrimais įrodyta, kad juokiantis organizme gaminasi endorfinai, seratoninas bei natūralūs nuskausminamieji.
Besijuokiantis žmogus atrodo jaunesnis, nes juokiantis juda veido raumenys, todėl veidas taip greitai nesuglemba.
Juokas – sėkmingo žmogaus palydovas, nes šypsena padeda įveikti ne vieną gyvenimo kliūtį. Pavyzdžiui, stenkitės šypsotis dalykiniuose susitikimuose ir būsite paaukštinti.
Aišku, kuo daugiau reikia juoktis rudenį – kai trumpėja dienos, kai žvarbūs vėjai, nesiliaujantys lietūs ir dar toji šalčių nuojauta.
Kodėl išnyko dinozaurai? Satyrikai aiškina, jog todėl, kad nemokėjo juoktis. Nemokėjo juoktis iš staiga juos užklupusios kosminės katastrofos, iš klimato permainų, pagaliau iš savęs. Girdėjau teigiančių, jog lietuviai taip pat išnyks. Nebent išmoktų juoktis iš savęs.
Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras? Girdėjau net nuomonę, kad humoro jausmo neturėjimas yra tam tikras dorinis luošumas. Toks žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Dar girdėjau, kad humoro jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį.
Humoras nuo seniausių laikų buvo vertinamas, nes siauraprotystė su juo nesuderinama. Vaikai juoktis pradeda būdami trijų–keturių mėnesių – gerokai anksčiau, nei ištaria pirmąjį žodį. Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo juoką? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, jog be juoko gyvenimas nykus ir beprasmis. Net sapnų aiškintojai teigia, jog jeigu sapnuojate, kad juokiatės ir esate linksmi, – susiklostys geri verslo reikalai ir puikūs draugai, taip pat tai reiškia artėjantį linksmą vakarėlį. O sapne girdėti linksmą vaikų juoką reiškia džiaugsmą ir sveikatą, netgi šeimos pagausėjimą.
Iš ko juokiasi vyrai ir moterys? Moterims juokaujantys vyrai patinka, bet štai vyrai į juokaujančias moteris žiūri kreivai. Sugebėjimas pajuokauti reikalauja intelekto, kūrybingumo, pasitikėjimo savimi, ir tokiomis savybėmis pasižymintis vyras moteriai yra patrauklus. O vyras tokią moterį supranta kaip siekiančią dominuoti. Nors tiksliau – vyrui moters sugebėjimas juokauti iš viso nerūpi. Moteriai svarbu, kad vyras sugebėtų ją prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktųsi iš jo juokelių.
Humoras dažnai pasitelkiamas siekiant pralaužti bendravimo ledus. Nėra juokaujančių sau. Pavyzdžiui, sau pasakojamų anekdotai. Nors išimčių yra. Humoro pobūdis nurodo visuomenės sąmoningumo lygį. Visi psichologai pripažįsta, jog sugebėjimas ironizuoti, pasijuokti iš užgriuvusių problemų rodo stiprybę ir šaltą protą. Skaitydamas žydų prisiminimus iš koncentracijos stovyklos bene geriausiai gali pajusti humoro galią: „Du žydai, gulėdami barake, derina artimiausio savo susitikimo aplinkybes. Abu sutaria, kad pasimatys švaros prekių parduotuvėje ant muilo lentynos.“
Juokas gali būti skirstomas ir taip – pritariantis kikenimas, garsus kvatojimas, slopinamas prunkštimas. Visos šios juoko apraiškos yra bendravimas. Juokas gali būti ir socialinio statuso rodiklis. Ar įmanoma, kad žmogus juoktųsi iš jam nejuokingo anekdoto? Taip, jeigu tą anekdotą pasakoja jo viršininkas. Na, dar galima juoktis tiesiog iš mandagumo. Kartą kompanijoje senų, primityvokų ir iki gyvo kaulo įgrisusių anekdotų pasakotojo paklausiau, ar jis nepažįstamas su mano senele. Šis atsakė, jog ne, ir paklausė, kodėl aš manau, kad jie pažįstami. Atsakiau, jog senelė irgi pasakodavo tuos pačius anekdotus.
Anksti mus palikęs maestro Juozas Tiškus pasakojo, jog vadovaujamame Kauno politechnikos instituto bigbende (pirmame tokiame kolektyve Lietuvoje) dalyvavo konferansjė trio: Tomas Smetona, Vytautas Steponavičius ir Vytautas Tamaševičius. Kai kolektyvas 1957 metais turėjo vykti į tarptautinį jaunimo festivalį Maskvoje, pirmojo neišleido dėl giminystės ryšių su Lietuvos prezidentu, Vytautui Tamaševičiui dėl nederamo elgesio charakteristikos nerašė komjaunimo komitetas, tad vienam teko kalbėti už tris – dialogus paversti monologais. Maestro ironizavo, jog liūdna padėtis su lietuvišku humoru nuo tada tęsiasi ligi šiol.
Vieną savo tekstą baigiau anekdotu. Įmonės direktorius liepia atnešti visų darbuotojų asmenines bylas. Iš atneštų nežiūrėdamas išrenka tris ir taria: „Šie trys darbuotojai atleidžiami.“ „Kodėl?“ – klausia visi nustebę. „Nemėgstu nevykėlių“, – atsako jis.
Tą pačią dieną vakarop paskambino draugas. Mandagiai pagyrė visą tekstą, bet prisipažino nesupratęs anekdoto pabaigos. Bandžiau jam paaiškinti, jog jei firmos direktorius pasirinko, nors ir atsitiktinai, o tame atsitiktinume viskas ir slypi, jie tampa nevykėliais.
Jau ruošiausi miegoti, kai vėl paskambino draugas: „Bet kaip jis žinojo, kad jie nevykėliai?“
Tada paklausiau jo, ar jis prisimena kino komediją su Pjeru Rišaru, kur dingus milijonieriaus nevykėlei dukrai tėvas nusprendžia, kad ją gali rasti ne sekliai profesionalai, bet toks pat nevykėlis. Sulaužo vienos biuro kėdės kojas, pasikviečia savo darbuotojus ir laukia, kuris iš jų ant tos kėdės atsisės: Kuris atsisės, tas – nevykėlis. Komediją draugas buvo matęs, todėl paklausiau: „Dabar supratai?“
„Bet tavo anekdote direktorius niekam nekaišiojo jokių kėdžių, tai kaip jis galėjo suprasti, kurie yra nevykėliai?“ – neatlyžo draugas.
Priminiau jam dar vieną anekdotą. Gyvena tvarkingas, doras žmogelis. Rūpinasi šeima, neištvirkauja, kruopščiai atlieka visus darbus, lankosi bažnyčioje, meldžiasi, bet jam nesiseka ir tiek. Tai jo namas sudega, tai jį apvagia ir t. t. Žmogelis nepasiduoda negandoms – toliau rūpinasi šeima, energingai dirba, meldžiasi. Bet jį užklumpa naujos bėdos. Jau net angelai eina pas Dievą jo užtarti: „Viešpatie, juk tai toks geras žmogus, o aplink tiek nedorų, verčiau padėk jam, kam vis jį baudi?“ „Na, nepatinka jis man kažkodėl ir tiek“, – atsako Aukščiausiasis.
Pauzė. Šiek tiek pamąstęs draugas tęsia: „Dievas yra Dievas, jam spręsti, o ką tas direktorius gali išmanyti?“
Primityviausias humoras: „Ėjo – paslydo – nukrito“. Iki gyvo kaulo įgrisęs anekdotas: „Kalbasi du katalikų kunigai. „Kas žino, ar dar būsime gyvi, kai panaikins celibatą?“ – „Mes gal ne, tačiau mūsų vaikai...“ Kažkodėl daugelis įsitikinę, jog aš to anekdoto nežinau ir jį būtina man papasakoti. Jeigu jau nori pasakoti anekdotus religinėmis temomis, pasiieškok tinkamesnių ir negirdėtų. Štai žurnale „Artuma“ užtikau pakankamai subtilų pasakojimą apie kleboną, kuris išsigąsta, viename žurnale radęs savo nekrologą. Jis skambina savo vyskupui ir jam apie tai papasakoja. Vyskupas atrodo apstulbintas: „Brangus broli, dėl Dievo meilės, pasakyk: iš kur skambini?“
Keletas anekdotų, kurios dešimtbalėje sistemoje vertinčiau aštuoniais balais. Tema abiejų anekdotų panaši.
Mergina klausia:
– Mielasis, kaip aš atrodau?
– Brangute, svarbiausia, kad mes gyvi ir sveiki, – atsako šis.
Ir kitas.
Vaikinas – merginai:
– Tu buvai pati gražiausia savo gimtadienio šventėje.
– Ačiū! Aš stengiausi!
– Specialiai svečius parinkai?
Humoras kartais padeda išsisukti įvairiose situacijose.
Kai restorane atneša meniu, taupus vyriškis kreipiasi į damą: „Na, ką užsisakysi, mano storuliuke?“ Arba: vyras, leisdamas moteriai vairuoti automobilį, ją įspėja: „Važiuok atsargiai, nes, žinok, kad dabar, kai patenki į avariją, laikraščiai būtinai praneša, kiek tau metų.“
Anekdotais virsta skelbimai. Skelbimas amerikiečių žurnale: „Parduodu karvę, duodančią dešimt litrų pieno, aštuonis maišus arklių mėšlo, karutį ir Elvio Preslio dainų įrašų rinktinę.“ Nors mums artimesnis būtų toks – skelbimas ant bažnyčios durų: „Vasaros sekmadieniais pensininkų choras negiedos. Parapija dėkinga choristams.“
Anekdotai, kurie anuomet buvo pasakojami slapta, šiandien beveik neprisimenami. O jų juk būta įdomių, kai kurie šiandien galėtų puikuotis net istorijos vadovėliuose. Pavyzdžiui, medžioja Stalinas ir Molotovas. Skrenda antis. Stalinas šauna, bet antis skrenda toliau. Molotovas po trumpos pauzės: „Keista: antis nušauta, bet toliau skrenda.“
Politiniai anekdotai geriausiai nuskamba tada, kai už juos gali nukentėti. Nors visokiausių anekdotų konkursų, humoro festivalių dabar apstu, šiandien gerą anekdotą išgirsi retai.
Anekdotų skyrelyje internete paspaudęs įrašą „Geriausias dienos anekdotas“ dažniausiai perskaitysi: „Atsiprašome, nieko neradome!“ Pradėjau naršyti internete ieškodamas anekdotų. Po kelių valandų manipuliatoriaus spaudinėjimo įsiminiau tik vieną trumputį apie vienišius. Pasirodo, kad nuo vienatvės labiausiai kenčia tie, nuo kurių visi kenčia kompanijose. Pamąsčiau, jog kenčia ir tada, kai kas nors be perstojo vien anekdotus pasakoja.
Lietuvių nepavadinsi „linksmų plaučių“ tauta. Mus dažniau lydi liūdesys. Todėl Lietuva yra tūkstančio poetų, o ne tūkstančio komikų kraštas. O ar gali būti juokinga, jei pardavęs 5 litrus pieno, lietuvis ūkininkas gali nusipirkti 1 litrą vandens. Be to, stebint lietuvius įsitikini, jog ir geri žmonės gali daryti blogus darbus. O dar ypač sunku atsakyti į klausimą, ar mes panašesni į rusus, ar jau Vakarai?
Mūsų internetiniai komentarai gan primityvoki. Tiek to, kad žmogus nori įžeisti. Svarbiausia, kad jis tai padarytų nebanaliai. Iš paskutinių skaitytų komentarų labiausiai patiko skirtas Andriui Užkalniui: „Užkalnis su kirminais domino žaidžia ir niekas vainikėlio neatneša“. Manau, net pats A. Užkalnis dėl tokio komentaro neužpyko.
Iš vasaros prisiminimų.
Vyrai trumpais šortais patinka tik vyrams trumpais šortais, moterims įspūdžio tokie nedaro.
Bet tai gal kiek ir primityvokas humoras, todėl norisi pagalvoti apie kažką gražaus, kas sukelia mielas šypsenas. Pavyzdžiui, sužinojau, jog Vakaruose yra kavinių, kuriose pirkdamas kavą gali sumokėti už dar vieną puodelį, kurį galės išgerti kažkas atėjęs į šią kavinę, bet stokojantis pinigų kavai. O štai japonai reklamas spaudžia ant tualetinio popieriaus. Įtaigu, nes tupėdamas visad nori kažką paskaityti, o nemėgstantiems reklamos nusišluostyti malonu. Stiklelį mėgstantis pakilnoti draugas aiškina, jog jis geria ne visada, o tik kai degtinę supa kažkas gražaus – sodas, miškas, gėlynai, laivas, ežeras, upė, jūra...
Susimąsčiau, ar keiksmažodžiai, kurie šiandien taip dažnai vartojami, – humoras ar pyktį reiškiantys žodžiai. Sąjūdžio užuomazgoje keiksmai buvo suprantami kaip tam tikro išsivadavimo, sustabarėjusio šleifo nusimetimo ženklas. Šiandien daug keiksmų ir literatūros kūriniuose, ir TV, ir teatro scenoje (iš aktorių, kol kas dar ne žiūrovų lūpų...). Be abejo, keiksmažodžiai vartojami beveik visose kultūrose ir yra siejami su humoru, bet kai jais persūdoma...
Mula Nasredinas yra Rytų pasakėčių išminčius. Pasakojimai apie jį – specifinis juokas su savitos išminties prieskoniu.
Mula Nasredinas visada bijojo mirties, tačiau kai jau gulėjo mirties patale, jis buvo linksmas ir nenustojo juokauti. Nustebę mokiniai jo paklausė:
– Mokytojau, Jūs ne kartą sakėte, kad labiausiai bijote mirties, o kur išgaravo Jūsų baimė dabar?
– Aš bijojau patekti į tokią situaciją. Na, o kai jau patekau, kokia prasmė bijoti?
Kartą arbatinėje Nasredinas pasigyrė:
– Aš matau netgi visiškoje tamsoje!
– Tai kodėl vakarais tu žingsniuoji namo, apšviesdamas kelią žibintu?
– Kad kiti žmonės su manimi nesusidurtų.
Laimė yra matuojama jau nuo XX amžiaus vidurio. Pirmasis žmogus, kuris atrado tam tikrą santykį tarp laimės ir pinigų, buvo Richardas Easterlinas. Jis ištyrė laimės paradoksą, kurio esmė yra ta, kad pinigų didėjimas nėra susijęs su laimės didėjimu. Bet štai juokas tikrai su laimės didėjimu itin glaudžiai susijęs.