|
|
Tarnystė
|
Dvasine prasme tarnystė yra sąmoningas dalyvavimas harmoningoje sąveikoje bendram labui. Tokios harmoningos sąveikos pavyzdžius galime pamatyti gamtoje: ten nėra nieko nereikalingo, visur yra sąveika, apykaita, ryšys ir vienybė, iš kurių gimsta ir yra palaikoma visa gyvybė ir bendra gerovė.
Harmoningos būties dėsnių turėtų laikytis ir žmogus, tačiau dualiame pasaulyje tai nelengva. Pagrindinė kliūtis – egoizmas, kuris užauginamas iki griaunančio vienybę ir harmoniją parazitizmo: puikybės, priešiškumo, gobšumo, kitų žmonių išnaudojimo.
Egoizmas turi daug apraiškų, kurios šiuolaikiniame visuomenės gyvenimo etape pradėtos laikyti teigiamomis ir visaip skatinamos: tai konkuravimas, manipuliacijos savo naudai, požiūris į kitus iš aukšto, nepagarba kitiems, susireikšminimas ir t.t..
Egoizmas viskam suteikia siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti “teisinga”. O tarnystę egoistas suvokia išskirtinai kaip pažeminimą ar vergavimą, ji jam priimtina tik vienu atveju – kai kiti tarnauja jo interesams ir jo naudai.
Todėl egoizmas yra pagrindinė kliūtis dvasinio augimo kelyje. Būtent dėl to visuose dvasiniuose mokymuose pabrėžiama tarnystės svarba – kaip būdas atsikratyti egoizmo, suprasti būties sąveikos dėsnius ir pradėti augti dvasiškai (prisijungti savo darbais prie žmonijos dvasinės evoliucijos).
Vienuolynuose mokosi tarnystės. Tarnystės pavyzdį galime pamatyti ir harmoningos šeimos gyvenime: kur kiekvienas yra svarbus ir gerbiamas, kur kiekvienas atsakingas už savo darbus, kurie svarbūs visiems, kur yra pagarbūs santykiai tarp kartų (perduodama patirties išmintis).
Labai akivaizdus tarnystės pavyzdys – žmogaus organizmo darbas: jame visos organizmo sistemos sąveikauja ir vieningai tarnauja bendram labui – kad kūnas būtų sveikas ir energingas.
Dualiame pasaulyje bet kokio reiškinio esmę padeda suprasti jo priešingybė. Egoizmo priešingybė yra altruizmas – aukščiausia žmogiškumo išraiška ir mūsų visų prigimtinė savybė, kurios esmė – veikimas kitų gerovei ir sąveika visų labui.
Dualumas labai dažnai sukuria iliuzijas, kai sukeičiame vietomis tam tikras savybes arba suteikiame joms nepagrįstą vertingumą. Todėl mūsų dienomis yra tiek daug asmeninio tobulėjimo teorijų, kuriose aukštinamas ir ugdomas būtent egoizmas: susireikšminimas, nepagarba kitiems žmonėms, priešiškumas.
Ir kol žmoguje yra egoizmas – jo dvasingumo paieškas galima įvardinti kaip bandymą sugrįžti į save tikrąjį ir suprasti, kas yra žmogus ir ką jis veikia Žemėje. Kartais pasinėrimas į egoizmą žmogui sukelia pasibodėjimą, beprasmiškumo pojūtį ir paskatina ieškoti bendražmogiškų vertybių.
Tikrasis dvasinis augimas prasideda tuomet, kai žmogus atsikrato egoizmo – tik tokiu atveju yra sudaromos sąlygos atverti širdį ir pajusti besąlygišką meilę visai gyvybei ir vienybę su visa Kūrinija ir Kūrėju.
Žmogus su atvira širdimi tampa evoliucijos bendrakūrėju, harmonijos skleidėju. Jame plačiai išsiskleidžia altruizmas, ir žmogus natūraliai, be jokios prievartos ar valios pastangų pajunta poreikį tarnauti visų labui.
Jis atgauna ir suvokia esmę ir prasmę, jis tampa būties visumos dalimi, kurioje galima sąveikauti tik vienu būdu: visų gerovei. Iš siauro “ego” suvokimo žmogus žengia į beribės aukštesnės sąmonės lauką, kur visos dualumo iliuzijos kartu su egoizmu nubyra lyg rudeniniai lapai.
Jis noriai ir besąlygiškai pagelbėja kitiems ir džiaugiasi kiekviena proga, kai gali būti naudingas žmonėms. Jis nesvarsto, ką už tai gaus, kaip jam atsidėkos, ir ar verta padėti – jis tiesiog negali kitaip elgtis.
Kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo didesnis vidinis poreikis tarnauti žmonėms – tarnystė atneša begalinį džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvės pojūtį.. Tokį žmogų jau galime vadinti dvasingu žmogumi – jo tarnystė tampa sąmoninga 
.