|
|
Žmogiškumas
|
* Žmogiškumas – tai prigimtinės, būdingos žmogui savybės, pagal kurias galime atskirti žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Ir tai ne tik išorė, tai svarbiausios – vidinės žmogaus savybės, kurios įtakoja jo elgesį.
* Šiuolaikiniai žmonės labai dažnai painioja žmogiškumą su išorinėmis savybėmis, įvaizdžiu, socialine padėtimi – kai “geriausiais” skaitomi ryškios išvaizdos, iššaukiančio elgesio arba turtingi žmonės.
* Posakis: “Mes tik žmonės..” apskritai nuleidžia žmogų į bejėgės, amžinai nesusipratusios, palaidos, nesuvokiančios kas ji yra, neatsakingos būtybės padėtį, kuri aklai bando viską gyvenime, nes ji – “tik žmogus”..
* Nesuvokiant – kas yra žmogus, galima visą gyvenimą pragyventi žmogaus pavidalu, bet taip ir neišvystyti žmogiškų savybių, o vystyti tik kūniškus instinktus arba egoizmą. Ir – nešioti daugybę kaukių..
* Klausimas “Kas yra žmogus?” yra pats svarbiausias orientyras gyvenime, o atsakymas į jį yra “įdėtas” kiekviename žmoguje – kaip sąžinės balsas, gebėjimas mylėti, altruizmas, padorumas, kūrybingumas, vienybės su visa žmonija ir gyvybe Žemėje jausmas.
* Žmogiškumo sinonimai: dvasingumas, orumas, meilė, taika, tiesa, pasitikėjimas, geranoriškumas, žmoniškumas, humanizmas, atvirumas, nuoširdumas.
* Žmogiškumo antonimai: priešiškumas, žiaurumas, neapykanta, kova, abejingumas, beširdiškumas, pyktis, amoralumas, melas, egoizmas, išdidumas.
* Tai, kad šiuo metu pasaulyje vyksta karai ir religinės kovos, yra badas, bedarbystė, konkurencija, skurdas, žmonių išnaudojimas, korupcija, nelygybė ir visos kitos socialinės blogybės – visa tai žmogiškumo nebuvimo įrodymai.
* Kai žmonės neturi žmogiškumo orientyrų, tikrosios vertybės pakeičiamos netikromis – prasideda degradacija, kuri plinta lyg užkratas (į nuokalnę visada greičiau..). O be žmogiškų, bendražmogiškų vertybių negali būti tobulėjimo – tai dėsnis.
* Žmogiškumas yra neatsiejama, prigimtinė savybė, kurią reikia padėti vaikui vystyti nuo pirmųjų dienų. Nevystoma arba slopinama, ši savybė gali virsti priešingybe (nežmoniškumu, bedvasiškumu), kuri gimdo žmoguje vidinius prieštaravimus ir nebūdingą žmogui agresyvų elgesį (degradaciją).
* Žmogiškumas – aukštų moralinių savybių (dorybių) visuma, būdinga dvasingam ir išmintingam Žmogui. Šias savybes jis išreiškia visur ir visada: bendravime su žmonėmis, sąveikoje su gamta ir visa gyvybe, saviraiškoje, kūryboje, savo kasdieninėje veikloje.
* Šias savybes būtina turėti tėvams, auklėtojams ir mokytojams, visų rangų vadovams, gydytojams, žurnalistams – visiems tiems, kas lemia žmonių likimus arba daro jiems įtaką. Tik tokiu atveju galima tikėtis, kad visuomenė vadovausis žmogiškumo principais ir tobulės.
* Žmogiškumas leidžia pamatyti žmonėse geriausias savybes ir jas vystyti. Ir daryti gerus darbus: harmonizuoti savo aplinką, puoselėti gamtą ir kurti visų labui orų gyvenimą su geriausiomis ateities perspektyvomis.
* Jei norime, kad visuomenė pasveiktų, turime vystyti žmogiškumą ir vadovautis aukščiausiomis dorybėmis ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje: pagelbėti, kuo tik galime kiekvienam, pakliuvusiam į sudėtingą situaciją; taikiai spręsti visus klausimus; skleisti dvasingą, įkvepiančią informaciją ir pan.
* Turime pradėti mylėti, bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti: būti naudingais, pasijusti ne tik žmonėmis – pagaliau pasijusti vieninga Žmonija!
* Būtent žmogiškumas suteikia gyvenimui prasmę ir ryžtą keisti šį pasaulį į gera. Jis mums visiems suteikia Gerąją Viltį – tikėjimą, kad žmonija atsibus, atgims ir suklestės..
* Reikia tiek nedaug: būti tuo, kuo gimėme – būti ŽMONĖMIS ..