|
|
Žvilgsnis į mūsų dienų realybę
|
Yra posakis, puikiai apibrėžiantis mūsų dienų realybę: “Iš visų gyvų būtybių Žemėje tik žmogus moka už tai, kad gyvena.”
Kadaise pinigai buvo įvesti kaip mainų priemonė – patogesniam prekių ir paslaugų paskirstymui. Šiandien pinigai tapo ne priemone, o tikslu – jie jau nesugeba atlikti jiems skirtos pirminės užduoties, todėl sistema įėjo į logišką nesibaigiančių finansinių krizių virtinę.
Esamo socialinio-ekonominio modelio transformacija neišvengiama, nes monetarinė sistema išsigimė ir dėsningai griūva. Kai žmonės supras, kad globalinės krizės yra neatsiejama dabartinės makroekonominės realybės dalis, jie bus priversti ieškoti naujų socialinių-ekonominių santykių.
Yra daug požymių, kurie rodo sistemos neefektyvumą, peržvelkime keletą ryškiausių.
Skurdas. Šiuo metu resursai paskirstomi labai netolygiai – didžioji jų dalis atsidūrė mažumos rankose, tuo tarpu kai milijardai žmonių gyvena skurde ir yra priversti tikrąja ta žodžio prasme kovoti už išgyvenimą.
Daugumoje taip vadinamų išsivysčiusių šalių gyventojų pajamų skirtumas pasiekė rekordinį skaičių: turtingos klasės jis 10 kartų didesnis. Moterų atlyginimai daugumoje šalių mažesni, nei vyrų. Ir niekas garsiai neskelbia, kad, pvz., Europoje yra 4,1 milijono benamių..
Tai veda į visuomenės susiskaldymą, priešiškumą, nusikaltimus, klasių kovą ir niekaip negali vadintis nei progresu, nei civilizuotos ar išsivysčiusios visuomenės požymiais.
Besaikis vartojimas. Pelno siekimu grįstai sistemai reikalingas vis augantis vartojimas. Auga vartojimas – niokojami Žemės resursai, tačiau sistemai tai nerūpi, jai svarbus tik pelnas. Todėl daiktai – vienkartiniai arba žemos kokybės, pagaminti tam tikram (garantiniam) laikui, po kurio jie sugenda.
Ekologija. Sistemos veikimo principai pažeidė ekologinį balansą: užterštas vanduo ir oras, naikinami miškai ir gyvūnai, auga šiukšlių kalnai.
Darbas. Ištrintas suvokimas apie realiai atlikto darbo (produkto) vertę ir vertingumą. “Darbu” vadinama viskas, už ką sumokama pinigais, net jei tai prieštarauja žmoniškumui, kenkia kitiems ar net yra nusikalstama veikla.
Visiems darbo vietų neužtenka, todėl auga bedarbystė. Dauguma žmonių dirba už minimalų atlyginimą savo ar svetimoje šalyje (priverstinė ekonominė migracija).
Psichologinė žmonių būsena. Monetarinė sistema neturi tikslo padaryti žmones laimingais – ji tiesiog juos eksploatuoja, paversdama varžteliais, kur pasenusį lengva pakeisti nauju.
Žmonės verčiami mokytis pagal vieną mokymo sistemą, kuri nesudaro sąlygų žmogaus potencialui išsiskleisti, o tai galiausiai laužo jo psichiką ir paverčia paklusniu robotu.
Pastovi konkurencija, neįdomus darbas ir prievolių našta apnuogina pačias blogiausias žmogaus savybes: jį apima depresija, apatija arba vidinė įtampa, agresija. Visi šie psichikos sutrikimai yra negatyvus piniginės sistemos ir jos primetamo gyvenimo būdo poveikis.
Karai. Jei prasideda (pradedamas) karas, reiškia, jis kažkam naudingas (pelningas): karinei pramonei ir tam tikrų interesų siekiančiai grupei. Mes galime ir turime gyventi taikiai, tačiau propagandos pagalba vis atrandamas ir demonizuojamas “priešas” ir siunčiami kariauti vidutinės ir skurdžiai gyvenančios klasės vaikai.
Nusikalstamumas. Piniginė sistema veikia pagal tam tikras viena kitai prieštaraujančias taisykles, kurių pažeidimas yra neišvengiamas. Dauguma nusikaltimų yra padaroma iš savanaudiškų paskatų. Dirbtinai sukurtas pinigų deficitas pastūmėja žmones daryti įvairiausius nusikaltimus.
Išimkime pinigus iš valdymo sistemos – ir žmonės neturės motyvo imti kyšius, vogti, sukčiauti ar žudyti. Dabar gi kovojama su nusikaltimais (pasekmėmis) vietoje to, kad būtų pašalintos tų nusikaltimų priežastys.
Augantis visuomenės nepasitikėjimas. Vis daugiau žmonių pradeda matyti realų gyvenimą, o ne tikėti pažadais apie būsimą “rojų”, kuris žadamas prieš kiekvienus rinkimus. Kiekvienas gyvenime susiduria su degraduojančia sistema, kur visos sritys nukreipiamos tik į pelną.
Kadangi žmonių pajamos mažėja, dalyvauti sistemoje darosi vis sunkiau dėl didėjančios mokesčių naštos. O prastėjantis gyvenimas verčia ieškoti visų sunkumų priežasčių.
Augančios pasaulio valstybių skolos. Kadaise skola buvo prilyginama bėdai, dabar skola – didelė “garbė”. O iš tikrųjų tai rodiklis, kad gyvenama ne pagal pajamas, kad neatsakingai ūkininkaujama. Vystytis tokiomis sąlygomis neįmanoma, nes skolininkas nuolat gyvena praeitimi ir yra priklausomas nuo skolintojo diktuojamų sąlygų.
Dabar svarbiausias klausimas – ką daryti? Pažvelgti tiesiai į mūsų realybę. Pamatyti ją. Keistis. Ir pagrindinis pokytis turi įvykti mūsų visų sąmonėje. Mes privalėsime keistis, nes augantis globalinis chaosas, neramumai, gamtos niokojimas, nusikalstamumas galiausiai palies visus – net tuos, kurie mano, kad yra saugūs.
Tik dėl šiuolaikinių standartų poveikio dauguma žmonių net įsivaizduoti negali, kad galima gyventi kitaip – bendradarbiaujant, taikoje, pagarboje, vienybėje ir santarvėje. Mes turime suprasti vienybės jėgą – susitelkę mes galime padaryti neįtikėtinus dalykus!
Mintys iš Žako Fresko paskaitų