|
|
Aerobinės gimnastikos čempionatas 2016
|
Štai jau kelinti metai iš eilės vasara sostinėje prasideda labai gražiu ir įdomiu renginiu – Atviruoju Vilniaus miesto aerobinės gimnastikos čempionatu. Smagu ir tai, kad šis, galima drąsiai sakyti, išskirtinis renginys kasmet vis labiau auga ir didėja, tad dar metai kiti ir „Tauro“ sporto mokyklos salė gali tapti per ankšta tiek varžybų dalyviams, tiek ir žiūrovams. Tokios tendencijos, įvertintus tiek šiųmetinį dalyvių skaičių, tiek ir jų amžių – akivaizdžios.
Į čempionatą susirinko komandos ne tik iš Lietuvos miestų – Klaipėdos, Kretingos, Visagino, Lazdijų, Jonavos, Alytaus, Molėtų, Kauno bei Vilniaus, tačiau, kaip ir kasmet, buvo sulaukta svečių iš užsienio. Ypatingai didelę sportininkų delegaciją šį kartą atsiuntė kaimyninė Baltarusija. Kiek mažiau gimnastų atvyko iš Rusijos ir Estijos, tačiau šių šalių atstovai ne kartą lipo ant pjedestalo atsiimti apdovanojimų.
Nors aerobine gimnastika vaikai pradeda užsiiminėti ganėtinai anksti, šį kartą jauniausi čempionato dalyviai, tiesa, pasirodę svečių teisėmis ir su parodomąją, ne konkursine programa, buvo... darželinukai. Tai, ką išmoko sporto salėje, susirinkusiems demonstravo lopšelio darželio „Sakalėlis“ auklėtiniai. Panašu, kad dabartiniai sportininkai gali būti ramūs – nauja gimnastų karta auga.
Aišku, kad čempionatui taip plečiantis ir ieškant naujų patalpų, organizatorių lauks papildomi rūpesčiai. Tačiau tai – malonūs rūpesčiai. Naujų erdvių tarptautinėms varžyboms paieškas galima drąsiai prilyginti rūpesčiams, atsirandantiems augant vaikui. Kol čempionatas „mažas“, užtenka ir „mažesnių rūbelių“, tačiau jam augant tenka ieškoti naujų „apdarų“.
Šiuo klausimu savotiška analogiją galima išvesti, lyginant darželio auklėtinių ir profesionalių sportininkų pasirodymą. Jeigu pirmųjų treneriai tiesiog žiūrėjo, kad vaikai tinkamai parodytų tai, ko išmoko darželio sporto salėje, tai antrieji gerokai kritiškiau žiūrėjo į savo auklėtinių pasirodymą, filmavo juos, o vėliau kartu sėdėjo ir analizavo klaidas ir netikslumus.
Įdomi detalė – tiek vaikučių, tiek ir sportininkų pasirodymus siejo vienas bendras bruožas. Nepaisant to, ar tai buvo ne konkursinė programa, ar ilgai tobulintas ir specialiai varžyboms ruoštas pasirodymas, visi aikštelėje stengėsi iš visų jėgų. Įdomu buvo stebėti kaip mažieji „Sakalėlio“ auklėtiniai rimti ir susikaupę atlieka ilgai tobulintus judesius, kaip neramiai žvilgčioja į trenerę ir nusiramina pamatę jos pritariančią šypseną.
Profesionalius sportininkus, nepaisant jų amžiaus, slėgė gerokai didesnė atsakomybė ir įtampa, kuri, deja, kartais paimdavo viršų. Skaudu buvo žiūrėti, kaip „perdegęs“ jaunasis sportininkas palieka aikštelę net nepabaigęs pasirodymo arba kūkčioja palikęs ją, nes supranta, kad ne viskas buvo padaryta taip, kaip suplanuota. Ir dar skaudžiau buvo matyti, kaip tokį sportininką bara jo treneris. Aišku, norint pasiekti aukštumas, griežtumas ir disciplina yra būtina, tačiau, manyčiau, kad treneriai turėtų mokėti ne tik barti, bet ir patarti ir užjausti. Arba pasimokyti palaikyti savo sportininkus iš... kitų sportininkų. Nepaisant konkurencijos, aerobinė gimnastika yra taikus sportas, tad čia ne tik nekyla konfliktų tarp varžovų, bet ir atlikę savo programą, sportininkai karštai palaiko vieni kitus. Gražu žiūrėti, arba, tiksliau sakant, girdėti, kaip padrąsinimo šūksniais ir plojamais pasitinkamai ir palydimi į aikštelę žengiantys ar jose sudėtingus pratimus atliekantys gimnastai. Tada supranti, kad olimpinis principas – ne nugalėti, o dalyvauti, kalbant apie vaikų ir jaunimo čempionatą, puikiai tinka.
Visgi, kiekvienas, vykstantis į varžybas, slapta ar atvirai, bet viliasi jose laimėti. O tai nėra paprasta, nes augant dalyvių skaičiui, didėja jų meistriškumas ir stiprėja konkurencija. Įvertinę tai, organizatoriai pirmąją varžybų dieną komandoms leido varžytis pagal kiek švelnesnes, Lietuvos Atletikos federacijos taisykles, antrąją dieną komandos „kovėsi“ pagal griežtą Tarptautinių čempionatų tvarką. Komandinėje įskaitoje pirmąją vieta džiaugėsi gimnastikos studija „Olimpia“ iš Kauno, antri liko Vilniaus sporto centro auklėtiniai, trečios vietos apdovanojimas iškeliavo į kaimyninę Baltarusiją – jį išsivežė sporto klubas „Stupeni“.
Džiugina ir tai, kad Vilniaus Aerobinės gimnastikos čempionatas kasmet sulaukia ne tik daugiau dalyvių, bet ir daugiau rėmėjų. „Tauro“ sporto mokykla skyrė patalpas, Vilniaus miesto sporto centras užsiėmė renginio organizavimu. Jai padėjo Lietuvos moterų sporto asociacija. Parodomąją programą žiūrovams parengė jau minėtas lopšelis – darželis „Sakalėlis“, prizus ir dovanas nugalėtojams įsteigė Vilniaus „Vichy vandens parkas“, UAB „Sport time“. Renginio plakatus ir kalendorius atspausdino UAB „Jaunokas“, o specialius prizus renginio dalyviams berniukams įsteigė Prim.lt skaitytojams puikiai pažįstamas Lietuvos motociklistų klubas.
Pasak LMK prezidento Manto, asmeniškai įteikusio prizus čempionato dalyviams, sportas ir motociklai savotiškai susiję. Prie tvarkos ir drausmės sporto aikštelėse įpratę berniukai, labai tikėtina, vėliau taps tvarkingais ir pavyzdingais, ne tik apie save, bet ir apie kitus eismo dalyvius galvojančiais vairuotojais. Gali būti, kad būdami stiprūs ir vikrūs jie, kaip pagrindinę transporto priemonę rinksis būtent motociklus.
Kita vertus, visai nesvarbu, važinės gimnastai motociklais ar automobiliais. Gerokai svarbiau tai, kad laiką jie leidžia sportuodami, o ne tuščiai slampinėdami gatvėse, taip savo geru pavyzdžiu „užkrėsdami“ aplinkinius, todėl dalyvių skaičius nuolat auga. Tad organizatoriams belieka palinkėti, kad Vilniaus Atvirasis aerobinės gimnastikos čempionatas kaip galima greičiau išaugtų savo „vaikiškus rūbelius“, sportininkų būtų sulaukiama ne tik iš kaimyninių šalių, bet ir iš tolimų kraštų, o stebėti jų pasirodymų prisirinktų ne tik pilna mokyklos salė, bet ir pilnos didžiųjų salių tribūnos. Juk akivaizdu, kad tai – visai įmanoma.
Prim.lt