Kuojų kibimas primena delikatesų ragavimą

Nors žie­ma Lie­tu­vo­je šie­met pra­si­dė­jo ga­na anks­ti, žūk­lės si­tu­a­ci­ja nie­kaip nenu­si­sto­vi: le­das tai sto­rė­ja, tai plo­nė­ja. Tad ir ki­bi­mas ne­pa­sto­vus – vie­ną die­ną kim­ba, o ki­tą jau ne­be. Ypač per­mai­nin­gas, pa­sak La­vy­so meš­ke­rio­to­jų, kuo­jų ki­bi­mas. Kas jam da­ro įta­ką – daž­na tem­pe­ra­tū­ros kai­ta, slė­gio po­ky­čiai? Ki­ti meš­ke­rio­to­jai sa­ko, jog taip ir tu­ri bū­ti: esą ant­ro­je žie­mos pu­sė­je žu­vų ki­bi­mas tam­pa per­mai­nin­gas kaip mer­gi­nų nuo­tai­kos, bet iš tie­sų įta­kos tam tu­ri įvai­rūs veiks­niai.

Ne­stan­dar­ti­nis ki­bi­mas

Led­me­čio pra­džia at­ro­dė daug ža­dan­ti, ta­čiau ke­le­tą die­nų ak­ty­vaus ki­bi­mo pa­kei­tė ki­bi­mo lau­ki­mas. Iš įvai­rių šal­ti­nių gau­ta in­for­ma­ci­ja by­lo­ja, kad žu­vies su­ak­ty­vė­ji­mas bu­vo trum­pa­lai­kis, to­dėl jį rei­kia ati­džiai sek­ti. Šie­met ki­bi­mą net­gi sun­ku ki­bi­mu va­din­ti – sar­ge­lio virp­te­lė­ji­mai sig­na­li­zuo­ja ne tiek apie ki­bi­mą, kiek apie tai, kad žu­vys yra čia, nie­kur ne­din­go, kad meš­ke­rio­ji ne šu­li­ny­je. To­dėl rei­kia ge­rai pa­ži­no­ti van­dens tel­ki­nį, ku­ria­me meš­ke­rio­ji, pa­si­rink­ti žūk­lei pa­žįs­ta­mą vie­tą, iš­sig­ręž­ti rei­kia­mą skai­čių eke­čių ir lauk­ti, kol at­eis lem­tin­gos pen­kio­li­ka mi­nu­čių. Bė­gio­ti po plo­tus vi­siš­kai ne­ap­si­mo­ka.

Aki­vaiz­dus vie­nas dės­nin­gu­mas: eže­ruo­se (tuo­se, kur ne­žve­jo­ja­mos stin­te­lės) meš­ke­rio­to­jai glau­džia­si ar­čiau mel­dų li­ni­jos. Ko­dėl? Pa­si­ro­do, šio­je zo­no­je ki­bi­mo ti­ki­my­bė šį se­zo­ną di­des­nė nei to­lė­liau nuo kran­tų. Net­gi pa­lei plo­tuo­se esan­čius sėk­lius kim­ba re­čiau. O ką ga­li­ma su­vi­lio­ti pa­lei pa­gel­tu­sius mel­dų at­va­šy­nus? Ogi įvai­raus dy­džio kuo­jų. Pa­si­tai­ko net­gi stam­bių. Iš es­mės ste­bė­tis lyg nė­ra kuo – po nau­ja­me­čio puo­tos at­ei­na vi­dur­žie­mis, kai pa­gal il­ga­me­tę lo­gi­ką per­spek­ty­viau­sia žūk­lė – tik di­de­liuo­se ir gi­liuo­se van­dens tel­ki­niuo­se. Juo­se ir pa­lei kran­tą pa­kan­ka gel­mės, o žu­vys šie­met, ma­tyt, ren­ka­si ne­stan­dar­ti­nes si­tu­a­ci­jas.

Ori­gi­na­lūs spren­di­mai

Gal­vės eže­ro plo­tuo­se meš­ke­rio­jan­tys kuo­jų vi­lio­to­jai pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį tei­gė, kad šį se­zo­ną si­dab­ra­šo­nės avi­žė­les be ma­sa­lo, ku­rios la­bai veiks­min­gai jas vi­lio­jo per­nai, ig­no­ruo­ja. Vie­nin­te­lė tin­ka­ma ver­si­ja – avi­žė­lė su ma­sa­lu ar­ba plū­di­nu­kė su po­ra kab­liu­kų. Tad, kad ir kaip žiū­rė­si, šis se­zo­nas, ma­tyt, bus pa­žen­klin­tas kuo­jos žen­klu.

Ki­ta ver­tus, ko­dėl tuo ne­pa­si­nau­do­ti – juk kuo­jų žūk­lė la­bai įdo­mi, nes si­dab­ra­šo­nes ga­li­ma, kaip jau mi­nė­ta, gau­dy­ti ne tik tra­di­ci­nė­mis žie­mi­nė­mis meš­ke­rė­mis su sar­ge­liais, bet ir plū­di­nė­mis. Jos ypač pra­ver­čia tuo­se van­dens tel­ki­niuo­se, kur kuo­jos ne­no­riai stve­ria ma­sa­lus, už­ver­tus ant avi­žė­lių kab­liu­kų. Be to, ga­li­ma, pa­si­rin­kus šią ver­si­ją, nau­do­ti įvai­res­nius ma­sa­lus – teš­los ru­tu­liu­kus, ap­siu­vas, slie­kų ga­ba­liu­kus, o jei pa­vyks gau­ti – šo­nip­lau­kas ar­ba jų imi­ta­ci­jas, pa­gar­din­tas aro­ma­ti­niu prie­vi­lu.

Plū­di­nės stan­dar­tas

Tra­di­ci­nė po­le­di­nės kuo­jų žūk­lės plū­di­nės meš­ke­rės sche­ma la­bai pa­pras­ta: rei­kia tu­rė­ti pa­to­gų meš­ke­ry­ko­tį. Tam ypač tin­ka va­di­na­mų­jų žie­mi­nių spi­nin­gų meš­ke­ry­ko­čiai, ku­rie ne tik la­bai kom­pak­tiš­ki, bet ir kom­plek­tuo­ja­mi su ke­lio­mis skir­tin­go stang­ru­mo vir­šū­nė­lė­mis. Ge­riau­sia plū­di­nei pa­rink­ti stang­riau­sią, nes to­kia vir­šū­nė­lė itin tin­ka kim­ban­čiai žu­viai stai­giai pa­kirs­ti. Na, o meš­ke­rė­lės mon­ta­žas toks: prie va­lo (0,12 mm sker­smens) tvir­ti­na­mas šra­te­lio ar­ba sly­vu­tės for­mos sva­re­lis (3–5 g), o virš jo – du 5–6 cm il­gio pa­va­dė­liai (0,10 mm sker­smens) su 18–14 nu­me­rio kab­liu­kais. Pa­tar­ti­na nau­do­ti kuo ma­žes­nius ir plo­nes­nius. Kuo­jų žūk­lei ypač tin­ka plo­ni ir ašt­rūs kal­biu­kai, ku­rių ge­luo­nys per­ve­ria tra­pias uo­do trūk­lio ler­vas kaip svies­tą, be­veik ne­pa­žeis­da­mi ma­sa­lo, to­dėl trūk­liai il­gai iš­lie­ka gy­vi, o kar­tu ape­ti­tiš­ki. To­kie kab­liu­kai pui­kiai tin­ka meš­ke­rio­ji­mui ir ki­tais ma­sa­lais, ypač teš­los ru­tu­liu­kais.

Kur ge­riau­sia meš­ke­rio­ti plū­di­ne? Į šį klau­si­mą sun­ku at­sa­ky­ti, nes kiek­vie­na­me eže­re sa­vi­tos są­ly­gos, ta­čiau ben­drie­ji dės­nin­gu­mai ne­pa­ki­tę, tad jie pa­dės su­sio­rien­tuo­ti, jei pa­tek­si­te į ne­pa­žįs­ta­mą van­dens tel­ki­nį. Žo­džiu, plū­di­nė­mis po­le­di­nės žūk­lės meš­ke­rė­mis kuo­jos sau­sį ir va­sa­rį vi­lio­ja­mos 6–10 m gel­mė­je, kur te­oriš­kai yra šių žu­vų žie­ma­vie­tės ir tu­rė­tų bū­riuo­tis si­dab­ra­šo­nių tun­tai, bet po at­ly­džių, kai po pa­ly­gin­ti švie­žiu le­du pri­te­ka daug tirps­mo van­dens, si­dab­ra­šo­nės plau­kia į pa­kraš­čius ieš­ko­ti mais­to. Šios ver­si­jos ne tik ne­ga­li­ma at­mes­ti, bet im­tis jos pir­miau­sia, nes, ma­tyt, tai le­mia, ko­dėl šį se­zo­ną kuo­jos ne­blo­gai kim­ba prie­kran­tė­je.

Jau­kin­ti ar ne­jau­kin­ti?

Pa­pras­tai meš­ke­rio­to­jai, ku­rie įsi­ku­ria vie­no­je vie­to­je vi­sai die­nai, kuo­jas jau­ki­na pa­sy­viuo­ju bū­du. Tai da­ro­ma la­bai pa­pras­tai – į eke­tę pri­pi­la­ma jau­ko ar mal­tų duo­nos džiū­vė­sių. Jie pa­ma­žu įmirks­ta, tam­pa sun­kes­ni už van­de­nį ir ima iš lė­to grimz­ti. Jei ga­lė­tu­me iš šo­no pa­žvelg­ti, kas de­da­si po to­kia eke­te gel­mė­je, pa­ma­ty­tu­me, kad nuo jos tin­giai gel­mėn snin­ga smul­kios kruo­pe­lės-snai­gės. Kuo­jos šį „snie­ge­lį“ il­gai­niui ap­tin­ka ir ima ne­sku­bė­da­mos ran­kio­ti. Šio jau­ki­ni­mo me­to­do trū­ku­mas tas, kad kuo­jos po tru­pu­tį ky­la nuo dug­no, no­rė­da­mos kuo grei­čiau pa­si­tik­ti gar­džias kruo­pe­les, to­dėl ki­bi­mo ho­ri­zon­tas nuo­lat kei­čia­si ir po po­ros va­lan­dų tam­pa sun­ku jį tiks­liai ap­tik­ti.

Kad taip ne­at­si­tik­tų, o kuo­jos su­si­bur­tų prie ma­sa­lo, ga­li­ma pa­si­nau­do­ti ki­tu bū­du: tam rei­ka­lin­ga spe­cia­li šė­ryk­lė, ku­ri stuk­tel­ta į dug­ną at­si­da­ro ir iš jos iš­by­ra tu­ri­nys. Tad jau­kas iš­be­ria­mas tiks­liai ten, kur rei­kia, – pa­lei dug­ną. Jau­kas tas pats – mal­ti džiū­vė­siai ar­ba bi­rus mi­ši­nys, ku­rį ga­li­ma šiek tiek pa­ska­nin­ti pa­traiš­ky­tų uo­do trūk­lio ler­vų žiups­ne­liu.

Tre­ti meš­ke­rio­to­jai ma­no, kad jau­kin­ti ne­bū­ti­na. Ko­dėl jie gal­vo­ja, kad jau­kas ga­li nu­mal­dy­ti kuo­jų ki­bi­mą? Čia va­do­vau­ja­ma­si pa­tir­ties dik­tuo­ja­ma nuo­sta­ta, sa­kan­čia, kad ne kar­tą ki­bi­mas nu­slo­po vos į gel­mę bu­vo pa­žer­ta jau­ko. An­tra, so­čios kuo­jos kib­ti ne­no­ri ar­ba kim­ba van­giai net ir ge­riau­sio ki­bi­mo die­no­mis. Tad kiek­vie­nas ga­li rink­tis jam pri­im­ti­nes­nį va­rian­tą, bet, jei slap­ta ti­kie­si, kad to­je vie­to­je ga­li lai­ky­tis kar­šiai, pa­tar­ti­na pa­si­nau­do­ti šė­ryk­le-sa­vi­var­te.

Stan­dar­ti­nės ir ne­stan­dar­ti­nės avi­žė­lės

Pa­pras­tai ki­bi­mas prie­kran­tė­je ge­res­nis ap­si­niau­ku­sio­mis die­no­mis. Ge­riau­sias lai­kas – anks­ty­vas ry­tas, o gi­liuo­se plo­tuo­se – pa­ly­gin­ti gied­ru oru. Ta­da ga­li­ma lai­mę ban­dy­ti meš­ke­rio­jant avi­žė­le. Kuo­jų žūk­lė avi­žė­le su­dė­tin­ges­nė, nes la­bai svar­bu pa­rink­ti tin­ka­mą avi­žė­lės spal­vą. Šį se­zo­ną meš­ke­rio­to­jai kuo­jų žūk­lei sėk­min­gai nau­do­ja juo­das ar­ba ge­ro­kai pa­tam­sė­ju­sias si­dab­ro spal­vos avi­žė­les, ta­čiau si­tu­a­ci­ja ga­li per po­rą die­nų pa­si­keis­ti.

Kaip meš­ke­rio­ja­ma? Vie­nas me­to­dų – pa­gul­dy­ti vi­du­ti­nio dy­džio avi­žė­lę ant dug­no ir pa­lik­ti ją to­kio­je pa­dė­ty­je 20–30 sek. Pas­kui avi­žė­lė kils­te­li­ma 2–3 cm virš dug­no ir 1–2 min. pla­čiais mos­tais vir­pi­na­mas sar­ge­lis. Jį rei­kia ati­džiai ste­bė­ti, nes, kai sar­ge­lis nu­sto­ja vir­pė­ti, tai reiš­kia, kad kim­ba žu­vis. Po kiek lai­ko vis­kas kar­to­ja­ma iš nau­jo. Šis me­to­das, pa­sak pa­ty­ru­sių meš­ke­rio­to­jų, veiks­min­gas ten, kur gy­lis ne­vir­ši­ja 4–5 m. Jį ga­li­ma pa­pil­dy­ti vie­na gud­ry­be. Kai avi­žė­lė vir­pi­na­ma 2 min., bet nie­kas ne­kim­ba, pa­ta­ria­ma pa­ma­žu stab­dy­ti sar­ge­lio ju­de­sius, kol avi­žė­lė pa­kibs pa­lei dug­ną, bet jo ne­lies. Pa­pras­tai kim­ba pau­zės me­tu, nes kuo­jos daž­nai su­si­gun­do ne­ju­dan­čiu ma­sa­lu.

Ki­tas me­to­das toks: avi­žė­lė gu­li ant dug­no 1–2 min., o pas­kui stai­giai at­plė­šia­ma nuo dug­no, bet ne aukš­čiau nei 30 cm. Ta­da ma­sa­lą rei­kia sū­puo­ti į šo­nus. Pa­pras­tai to­kiais at­ve­jais kuo­jos ma­sa­lą grie­bia žai­biš­kai. Jei aki­mirks­niu ne­pa­kir­si, teks ant kab­liu­ko ver­ti nau­ją ma­sa­lą.

Kai kuo­jos van­gios ir ig­no­ruo­ja ma­sa­lus, o tai daž­niau­siai at­si­tin­ka stai­gių oro per­mai­nų me­tu, ga­li­ma pa­ban­dy­ti dar vie­ną sub­ti­lią gud­ry­bę: avi­žė­lė lai­ko­ma ant dug­no 15–20 sek., pas­kui, sten­gian­tis, kad sar­ge­lis ne­su­vir­pė­tų, ma­sa­las la­bai lė­tai ke­lia­mas į vir­šų 5–10 cm, o kar­tais net pri­stab­do­mas. Jei ne­kim­ba, va­las at­pa­lai­duo­jams, kad avi­žė­lė lais­vai nu­kris­tų ant dug­no. Vis­kas kar­to­ja­ma iš nau­jo, tik dar lė­čiau. Jei­gu žu­vis ry­ja ma­sa­lą, sar­ge­lis ky­la aukš­tyn. Tai žen­klas, kad rei­kia ener­gin­gai pa­kirs­ti.

Ne­stan­dar­ti­nė ma­sė

Meš­ke­rio­jant di­de­lė­je gel­mė­je pa­tar­ti­na nau­do­ti šiek tiek sun­kes­nes avi­žė­les. To­kios ne­stan­dar­ti­nės ma­sės avi­žė­lės vir­pe­siai la­bai pri­klau­so nuo meš­ke­rė­lės sar­ge­lio. Tad ge­riau­sia nau­do­ti leng­vu­tį meš­ke­ry­ko­tį – ba­la­lai­ką, ku­rio il­gis 25–40 cm, su ga­na il­gu sar­ge­liu iš plas­ti­ko. Kad sar­ge­lis bū­tų kiek ga­li­ma jaut­res­nis ir su­teik­tų avi­žė­lei plas­tiš­kes­nius ju­de­sius, jo ga­liu­kas iš abie­jų pu­sių pa­šli­fuo­ja­mas pa­čiu smul­kiau­siu švit­ri­niu po­pie­riu­mi, – taps liau­nes­nis. Taip pat pa­tar­ti­na pa­di­din­ti sar­ge­ly­je iš­dur­tas sky­lu­tes va­lui pra­ver­ti, kad jis leng­viau slys­tų pro jas. Va­las pa­ren­ka­mas plo­nas, ta­čiau ne­si­ga­rankš­čiuo­jan­tis. Nuo va­lo gi­jos tie­su­mo pri­klau­so ne tik ma­sa­lo žais­mas, bet ir ki­bi­mo sig­na­li­za­ci­ja, at­si­spin­din­ti sar­ge­lio ju­de­siuo­se. Sar­ge­lio ga­las nu­da­žo­mas ryš­kiai rau­do­nai ar juo­dai, kad bū­tų leng­viau jį ste­bė­ti.

Ma­sa­lo vė­ri­mas

Be­je, šį se­zo­ną rei­kia pa­gal­vo­ti ir apie tin­ka­miau­sią ma­sa­lo vė­ri­mą ant kab­liu­ko. Dau­ge­ly­je van­dens tel­ki­nių meš­ke­rio­to­jai nau­do­ja pa­tik­rin­tą ma­sa­lo vė­ri­mo bū­dą: dvi uo­do trūk­lio ler­vos pa­smei­gia­mos už gal­vu­čių, o vie­na už­ve­ria­ma ant kab­liu­ko žie­de­liu, kad už­deng­tų ge­luo­nį. To­kia „puokš­tė“ vi­lio­ja stam­bias kuo­jas. Kai kuo­jų ki­bi­mas ypač at­sar­gus, at­si­sa­ko­ma ky­ban­čių trūk­lių ir pa­lie­ka­mas tik už­ver­tas žie­de­liu. Ga­li­ma ver­si­ja – vie­toj žie­de­liu už­ve­ria­mo trūk­lio ant ge­luo­nies pa­smeig­ta vie­na kie­čio kan­dies ler­va. Ypač pa­trauk­lus ma­sa­las – ap­siu­va, ta­čiau jų sun­ko­ka pri­si­rink­ti. Jei jums pa­vyks įsi­gy­ti to­kio ma­sa­lo, ga­li­te drą­siai leis­tis į kuo­jų žūk­lę. Net ir pras­to ki­bi­mo die­no­mis ga­li­mas ne­stan­dar­ti­nis stam­bių kuo­jų ki­bi­mas, nes si­dab­ra­šo­nės die­vi­na šį mais­tin­gą už­kan­dį – rie­bias ap­siu­vas.

Info