Flamenko Vilniaus gatvėse

Pasirausius internete gana nesunkiai galima rasti flamenko aprašymą. „Wikipedija“ teigia, kad „Flamenko (isp. flamenco) – tradicinis ispanų muzikos – šokių stilius, susiformavęs XVIII a. šalies pietų regione Andalūzijoje. Folkloriškoji flamenko istorija siekia arabiškus laikus. Granadoje senieji Albayzín ir Sacromonte rajonai mena pačias šio žanro ištakas: čia susikūrė solea ir granó, Antonio Chacón Šventojo kalno (Sacro Monte) zambrose (flamenko urvuose) išgirdęs vietinį folklorą sukūrė flamenko dainavimo stilių. Flamenko šokamas ir dainuojamas pritariant gitarai, ritmingai plojant delnais.

Nors laikomas Ispanijos kultūros dalimi, flamenko faktiškai kilęs iš vieno Ispanijos regiono: Andalūzijos. Tačiau ir iš kitų Ispanijos regionų, pavyzdžiui, Ekstremadūrijos (Extremadura) ir Mursijos (Murcia) yra kilę daug flamenko menininkų, taip pat ten susikūrė keletas flamenko muzikos formų. Apskritai pripažįstama, jog flamenko išaugo iš unikalios Arabijos, Andalūzijos, žydų ir čigonų kultūrų sąveikos, kurios egzistavo Andalūzijoje iki ir po Ispanų įsiveržimo į Naująją Granadą (Spanish Invasion of New Granada). Svarbią įtaką formuojant rumba flamenko stilių darė Lotynų Amerika ir Kuba.

Flamenko šokio žinovai neturėjo jokių akademinių žinių istorijos ar muzikologijos srityse. Jie linkę pasikliauti ribotais šaltiniais (daugiausia XIX a. folkloristo Demófilo laiškais ir užsienio keliautojų užrašais). Tendencingumas taip pat dažnai būdingas flamenkologijoje. Tai pradėjo keistis 1980-aisiais, kai flamenkas pamažu pradėjo būti įtrauktas į muzikos konservatorijų mokymo programas ir daugiau muzikologų ir istorikų pradėjo tyrinėti flamenko.

Kyla klausimų ne tik apie flamenko muzikos ir šokio kilmę, bet ir apie paties žodžio „flamenko“ atsiradimą. George Borrow rašo, kad žodis „flemenc“ yra žodžio „gypsy“ sinonimas.

Flamenko atlikėjai: šokėjas (bailador), dainininkas (cantador) ir gitaristas (toquador). Flamenko muzika ypač domina šiuolaikinius choreografus, nes šie ritmai jiems leidžia daug improvizuoti, įnešti naujovių, palieka laisvės kūrybai.

Flamenko ištakų reikėtų ieškoti dar Mauritanijos muzikinėje kultūroje. Be jokios abejonės, šiam muzikos stiliui įtakos turėjo ir romų muzika. Ši tauta į Ispaniją atvyko XV amžiuje, kai pradėjo byrėti Bizantijos imperija ir įsikūrė šalies pietuose esančioje Andalūzijoje. Įsilieję į visuomenę romai pamažu pradėjo į vietos kultūrą integruoti savo muziką. Susimaišę Europos, Mauritanijos ir romų ritmai davė pradžią flamenko. Daugelį metų šis muzikinis stilius girdėjosi tik požemiuose, mat romai, vietinių ispanų nebuvo labai gerbiami, tačiau XVII amžiaus pabaigoje, jų santykiams sušiltėjus, prasidėjo pergalingas flamenko žygis tablao, kavinėse ir įvairiose šventėse. XX – ojo amžiaus pabaigoje į flamenko įsiliejo kubietiškos melodijos bei džiazo motyvai. Vienas žymiausių flamenko šokėjų Joaquín Cortés, pamiršęs kanoninius standartus šokiui suteikė gyvumo ir išraiškingumo. Improvizacinio šokio elementai visais laikais geriausiai buvo perduodami iš kartos į kartą arba mokytojo mokiniui.

Flamenko šokėja (bailadora) vilki tradicine, grindis siekiančia suknele, ispaniškai vadinama bata de cola. Apdaras būna pasiūtas iš spalvoto taškuoto audinio. Šios suknelės modelis primena romų moterų tradicines suknias. Šokėja gundančiai žaidžia su suknelės šleifu ir dideliu šaliu. Kartais jos rankose yra vėduoklė arba kastanjetės.

Flamenko šokėjo (bailador) apranga – juodos kelnės, platus diržas ir balti marškiniai su plačiomis rankovėmis. Kartais vyras vilki berankove, kuri vietos kalba vadinama chaleco.

Egzistuoja kiek daugiau nei 50 skirtingų flamenko stilių (palos). Jie skiriasi ritmu, šokių dinamika. Populiariausi 4 stiliai – Toña, Soleá, Fandango y Seguiriya. Visi jie priklauso cante jondo kategorijai. Antra didelė kategorija – cante flamenco. Flamenko darė didelę įtaką pasaulio šokių kultūrai. Ilgainiui pasaulyje susikūrė labai daug integruotų flamenko stilių, tokių kaip flamenko – pop, flamenko – džiazas, flamenko – rokas ir kiti.

Garsiausias pasaulio flamenko festivalis Bienal de Flamenco vyksta Ispanijos mieste Sevilijoje. Jis pradėtas rengti 1980 metais. Iš viso pasaulio čia atvažiuoja flamenko mylėtojai, kurie šiame pietų Ispanijos regione pamato geriausius šios muzikos šokėjus, dainininkus bei gitaristus. Ispanų Kordoboje kasmet rengiamas gitarų flamenko muzikos festivalis Guitarra. Čia savo karjerą pradėjo dabar žinomi šiam muzikos stiliui atsidavę gitaristai Vicente Amigo ir Paco Serrano. Garsūs festivaliai vyksta ir kituose Ispanijos miestuose – Kadise, Granadoje, Barselonoje ir Madride. Kiekvienas iš šių miestų turi savą flamenko specifiką, savo tradicijas ir ypatumus.“ (wikipedijos informacija).

Atrodytų – ką bendro turi Vilnius ir Ispanija? Prabėgusį šeštadienį paaiškėjo, kad turi. Galbūt Lietuvos sostinėje nevyksta koridos ar nelakstoma nuo bulių, tačiau Vilniuje taip pat šokamas... flamenko. Iš aukščiau pateikto aprašymo jau žinome, kad flamenko šoka ir vyrai. Vilniuje, Pilies gatvėje šeštadienį jų neišvydome (matyt lietuviai kuklesni už ispanus), tačiau ryškiaspalviais drabužiais vilkinčios įvairaus amžiaus mergaitės, merginos ir moteris įrodė, kad lietuvaitės ispanėms niekuo nenusileidžia. Dėmesį kaustantys judesiai, suknelių šnarėjimas, trypimas į taktą, padrąsinimo šūkiai, plojimai – trumpam Vilniaus skverelis persismelkė Ispanijos dvasia. Nenuostabu, kad šokėjas iškart apsupo minia žiūrovų, kurie kartu į taktą plojo, taip pat padrąsinančiai sušukdavo ir negailėjo aplodismentų po pasirodymų.

Šokėjų pasirodymą bandė nutraukti nekantrūs ir nelabai mandagūs automobilių vairuotojai, važiavę tiesiai ant žmonių, tačiau net tokia, nenumatyta problema, negalėjo išmušti iš pusiausvyros į muziką ir šokį įsijautusių merginų. Ypač palankiai žiūrovai sutiko „šokį – protestą“ kuriuo merginos tiesiog užtvėrė kelią per žmones nusprendusiam važiuoti „Volvo“ vairuotojui.

Deja, susidoroti su kita nenumatyta problema – netikėtai prapliupusia liūtimi – nepadėjo nei aistringas šokis, nei muzika, nei žiūrovų palaikymas. Prakiurus dangui merginos buvo priverstos pasirodymą nutraukti, tačiau, tikėtina, ne vieno iš stebėjusių jų šokį širdyje liko šviesūs ir šilti prisiminimai, o ausyse dar ilgai skambėjo įtraukianti gitarų muzika ir padrąsinimo šūkiai „¡Olé! ¡Olé! Flamenco“. Belieka tikėtis, kad kokią dieną, gal ir netikėtai, bet Vilniaus gatvėse vėl išvysime puikiąsias flamenko šokėjas ir galėsime grožėtis jų nepakartojamais šokiais.

Prim.lt