|
|
Dvasinio augimo spąstai
|
Sąvoka dvasingumas visada reiškia sąžiningumą, tyrumą, minčių ir veiksmų vientisumą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur garbinami pinigai, valdžia ir šlovė, visi gražūs ketinimai labai dažnai apauga mus supančios aplinkos ydomis.
Dažniausia mūsų visų klaida dvasiniame augime – mes bandome sumaišyti nesijungiančius tarpusavyje dalykus, todėl ir pakliūname į savotiškus spąstus. Gerai, jei suprantame, kad tai spąstai, o jei ne – galime ne tik juose užstrigti, bet ir nuklysti į priešingą pusę.
Mariana Kepler savo knygoje “Prašviesėjimo spąstai. Revoliucinis žvilgsnis į dvasingumą šiuolaikiniame pasaulyje” įvardino dažniausiai pasitaikančius dvasinio augimo spąstus. Manau, daugeliui jie pažįstami.. Trumpai peržvelkime juos.
Dvasinis “greitasis maistas”. Kai dvasingumas sumaišomas su šiuolaikiniu gyvenimo būdu – greičiu, kaita, žaibišku norų tenkinimu – gauname “greitąjį dvasinį maistą”. Tai paremta plačiai skleidžiamomis fantazijomis, kad nuo visų bėdų ir problemų galima išsivaduoti lengvai ir greitai. Tačiau turime aiškiai suprasti, kad prišokomis dvasinių transformacijų pasiekti neįmanoma.
Dirbtinis dvasingumas. Tai imituojantis elgesys, įvaizdis: kai žmogus kalba, elgiasi ir rengiasi taip, kaip jo manymu elgiasi dvasingas žmogus. Iš tiesų reikia ne stengtis atrodyti dvasingu, o būti dvasingu.
Paini motyvacija. Nors mūsų noras augti dvasiškai visada nuoširdus ir tyras, tačiau jis dažnai ir nepastebimai persipina su žemesniais motyvais: noru būti pripažintu, pasipelnyti, patenkinti savo ambicijas, būti ypatingu ir išskirtiniu, geriausiu, žymiu..
Susitapatinimas su dvasine patirtimi. Kai egoizmas susitapatina su dvasine patirtimi ir žmogus įtiki, kad jis “nušvitęs”, “dangaus atstovas”, “guru”.. Tokios būsenos pasitaiko gana dažnai, bet jei žmogus toliau auga dvasiškai – egoizmo apraiškos palengva išnyksta, o su jomis ir tokie susitapatinimai.
Egoizmo sudvasinimas. Taip nutinka, kai dvasines idėjos ir koncepcijos sutapatinamos su egoistine asmenybe. Rezultatas – nepajudinama egoistinė struktūra, kai žmogus jaučiasi išskirtinis, todėl uždaras naujai informacijai, dvasiniam augimui ir konstruktyviam bendravimui.
Masinė guru “gamyba”. Yra kelios plačiai reklamuojamos dvasinės kryptys, kurios nuolat ruošia žmones, kurie save skaito nušvitusiais, guru, meistrais, mokytojais.. Tai tarsi savotiškas konvejeris, kai už nedidelį (arba didelį) mokestį ruošiami “nušvitę”, kurie pasiryžę “šviesti” kitus. Ir esmė ne tame – kiek jų ruošia, o atsakomybėje: juk jie veikia žmonių sąmonę ir gyvenimus.
Dvasinė puikybė. Ji pasireiškia, kai žmogus po daugybės metų dvasinių praktikų pasiekia tam tikrą išmintį ir pasijunta išskirtiniu, aukštesniu už visus kitus: “aš einu dvasiniu keliu, todėl esu pranašesnis už kitus”.. Mažas priminimas: dvasingi žmonės kuklūs, jie neskirsto žmonių į jokius lygius.
Kulto psichologija. Turimas omenyje grupinis mąstymas, panašus į tarpusavio priklausomybę. Grupės narius vienija susitarimas: kaip teisingai mąstyti, kalbėti, elgtis, rengtis. Išskirtinis tokių grupių bruožas – jie neigia asmenis, vertybes ar sąlygas, kurie neatitinka grupės taisyklių.
“Išrinktųjų” kompleksas. Įsitikinimas, kad “mūsų grupė daugiau dvasiškai prašviesėjusi, geriausia ir vienintelė teisinga”.
Susireikšminimas: “Aš jau pasiekiau”. Kai tik ateina tokia mintis – dvasinis progresas sustoja, o kartais ir pasibaigia. Mintis, kad pasiekta kelio pabaiga, padaro tolimesnį augimą neįmanomu.
Kaip atpažinti – ar vyksta augimas, ar nepakliuvome į spąstus? Kai dvasiškai augame – didiname savo energiją ir gėrį: savo gyvenime ir visuotinį. Kai sustojame – prarandame savo energiją ir didiname blogį: savo gyvenime ir visuotinį.
Dvasinis augimas neturi nieko bendro su egoizmo apraiškomis. Neturi nieko bendro ir su pelno siekimu: dvasingumo nei parduoti, nei nusipirkti neįmanoma.
Tai labai subtilus, individualus ir asmeninis procesas: nuolatinis, pereinantis tam tikrus etapus, paremtas suvokimu ir patirtimi, nuoseklus, būtinai išaugantis į veiklą visų labui ir begalinis. Juk tobulumui nėra ribų ...