„Kai šokis valdo…“

Aktorius, šokėjas, choreografas, režisierius… Gytis Ivanauskas savo biografiją pildo įrašais apie svarius pasiekimus mene stulbinančiu greičiu. Šiandien Gyčio žvaigždė spindi itin ryškiai. Jis nesikuklina: „Aš pasitikiu savimi”. Interviu tik įrodo - Gytis dar ir puikus diplomatas.

Interviu - kasdienybė?
Nesinori apie save sudaryti tokio įvaizdžio, kad žmogus nieko nedaro, tik interviu dalina. Kartais galvoju, kad šiuo klausimu reikėtų sąmoningai save pristabdyti. Nesinori, kad kiekvienam žurnale mirgėtų  nuotraukos, jog buvai viename ar kitame vakarėlyje, nesinori lįsti į bet kokią televizijos laidą, nesinori eiti į bet kokį renginį. Ir tai nėra „pasikėlimas”, tai - statuso išlaikymas. Juk per devynerius metus teatre darbo įdėta tiek, jog nesinori neapgalvotais veiksmais visko užbraukti. Įvaizdis formuojamas sąmoningai: interviu - kažin, ar man jų reikia…

Ko reikėjo, kad taptumėte žinomu ir vertinamu choreografu, režisieriumi..?
Sėkmės yra gana daug, nemažai talento, daug darbo ir, žinoma, atsitiktinumų… Jei ne Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas, nebūtų manęs tokio, koks esu dabar, bet juk jei ne vienas, tai galbūt būtų buvęs kitas režisierius… Nemėgstu „kelti sau uodegos”, bet kartais garsiai pagalvoju: jei būčiau „nulis”, turbūt nerūpėčiau jokiam spektaklio statytojui… Taip, kartais atsirandi tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir sėkmę tiesiog pagauni, bet pagavus reikia mokėti ją išlaikyti: turėti atsakomybės, blaivaus proto ir nepasiduoti susidariusiai bangai, kuri tave gali „išnešti virš debesų”, kuomet tiesiog su niekuo nesikalbi gatvėje (juokiasi…). Nors yra galvojančių, kad aš toks, veikiausiai jie manęs nepažįsta… Vertybės, išsiugdžiusios nuo pat vaikystės, išliko tokios pačios nepaisant to, kaip klostėsi mano karjera.

Buvo „užkulisinių minčių” dėl savo veiklos pasirinkimo?
Taip, buvo. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti faktas, jog, dvylika metų prasimokęs dailės, įstojau į statybos inžineriją, o po trijų mėnesių supratau, jog tai - ne man. Štai tada buvo apsisprendimo etapas: ar grįžti į gimtinę, ar likti Vilniuje ir tęsti nepatinkančius mokslus, ar eiti į nežinią. Radau savy stiprybės ir, palaukęs kitų stojimų, įstojau į aktorių - šokėjų kursą. Matyt, nuo vaikystės nesąmoningai viduj jaučiau trauką šokio menui.

Ir Jūsų menas gimsta iš vidinių emocijų?
Iš jausmo. O tas jausmas gali būti ir kančia, ir meilė, ir pasišlykštėjimas. Vieni žmonės eidami gatve tiesiog eina, o kiti - dar ir aplinką stebi. Aš stebiu, nes man svarbu niuansai ir detalės, sudarančios visumą. Stebint kyla tam tikros emocijos. Apie jas aš stengiuosi kalbėti savo statomuose spektakliuose.

Kaip laviruojate tarp noro įtikti publikai ir savo sumanymų?
Visada palieku didelę erdvę žiūrovo interpretacijai. Man keista, kai žmonės ateina į šokio spektaklį ir tiesiog nagais įsikabinę bando surasti siužetą. Bet juk vienur jis yra, kitur - nėra. Man svarbiausia, kad žiūrovas atsiduotų jausmui. Šokio spektaklių suprasti neįmanoma. Šokį reikia jausti. Mano mėgstamiausių šokio ir ypatingai dramos spektaklių „top dešimtuke” yra tokių, kurių aš visai nesupratau, nes tai buvo man nesuprantama užsienio kalba, bet žiūrint man buvo taip gera ir taip įdomu… Ką aktoriai man tada atidavė, tą aš ir nešiojuosi savyje vis besimelsdamas, kad tik man niekas nepaaiškintų to spektaklio siužeto ir nesugriautų susikurtos interpretacijos. Tad, kai žmonės ateina ir į mano statomus šokio spektaklius, noriu, kad jie galėtų savaip interpretuoti tai, ką mato, kad atvertų save ir savo vaizduotę.

Įkūrėte savo teatrą. Kokiomis subtilybėmis „užkariavote” dalį šokio meno teritorijos?
Negalvojau nei apie rinką, nei apie tai, kaip atsikovoti žiūrovą. Dariau ir dabar darau tai, kas man yra įdomu. Bet tai įdomu turi būti ne tik man vienam. Dalis žiūrovų mane pažįsta iš kitų režisierių darbų, kuriuose dalyvauju kaip aktorius ir, tikiuosi, jog jiems įdomu, ką darau pats. Tikiu, kad yra žmonių, kurie mane „užbraukę”. Ir tas atsisijojimas yra gerai. Juk visiems negali įtikti, o naujų draugų man ir nereikia. Žiūrovų aš nesijaukinu - aš nepaleidžiu artimų.

Šokis valdo žiūrovą ar žiūrovas valdo šokį?
Jeigu žiūrovas ateina su nuostata „susimokėjau už bilietą, sėdžiu patogiai, rodykit kažką gero”, jo pasistatyta siena nepraleis šokio emocijų. Pasiduodantys šokio grožiui ir emocijoms žino - šokis užburia, valdo ir nepaleidžia. Šokio spektaklyje aktorius verkia ne ašaromis, ne akimis, o kūnu….

Esate ne vienos srities žinovas… Kuri sritis artimiausia širdžiai?
Būtų labai sunku nubraukti kitas veiklas pasiliekant tik vieną. Nėra pagrindinių ir šalutinių veiklų. Jos visos yra svarbios ir kyla iš viduj esančių troškimų. Man svarbu, ką aš darau.

Koks dabar Jūsų gyvenime periodas?
Banga (juokiasi…) Bet ta banda tuoj nusileis… Link paplūdimio… O banga kyla, nes, matyt, žmonėms įdomu, aš juos traukiu. (Charizma?) Pasitikiu savimi.

Jūs - diplomatas…
(Juokiasi…) Specialių kursų nebaigiau… Kalbėdamas gali labai greitai suklysti, todėl, atsakydamas į klausimą, aš sąmoningai uždarau interpretacijos ratą. Aišku, visada atsiras norinčių „suvalgyti”, bet tokių aš nebijau. Jau geriau tegul galvoja, kad aš - „pasikėlęs parazitas”, negu kad visai negalvoja. O kas aš esu, kiekvienam nepaaiškinsiu ir to neprivalau daryti. Mane pažįsta labai mažai žmonių. Nenoriu būti atversta knyga.

Planai…
Neslepiu jų ir tai nėra reklaminis triukas, tiesiog esu pasimokęs, kad geriau palaukti, kol planai bus įgyvendinti, o ne kalbėti apie juos per anksti. O kad planų yra - tiesa.

O kaip sekasi spektakliui „Karališka aistra”?
Rezultato, kurio mes laukėme, pasiekėme su kaupu. Grožio ir jautrumo prasme, viskas išpildyta puikiai. Spektaklis tapo labai asmeniškas bei intymus tiek Julijai (aut. pastaba - dizainerė Julija Žilėnienė), tiek man, tiek kiekvienam iš spektaklyje šokančių aktorių - šokėjų. O šiandien, nors laimė labai realiatyvus dalykas, esu patenkintas (šypsosi…). Ir man taip gera…

Nors turėjote susidaryti įspūdį apie Gytį skaitydami interviu, man knieti pasidalinti ir savo mintimis.
Kalbant su Juo, aiškėja, populiarumo priežastys: charizmatiškas, subtilus ir protingas. Tai žmogus, nebijantis deklaruoti nuomonės, žinantis savo vertę bei galimybes. Ir tai žavi.
Šiandien, kai daugelis tampa prisitaikėliais, Gyčio asmenybė gali būti pavyzdys, kaip įsiklausyti savo vidaus ir leisti skleistis vidiniams troškimams, o, jiems išsiskleidus, „įjungti” protą ir kovoti siekiant asmeninės laisvės bei ginti tai, kas pasiekta. Pasak Gyčio, pasitikėjimas savimi - būtina. Iš Jo tai skamba labai įtaigiai. Taip, Jis aktorius. Kalba ir balsu, ir kūnu.
Jo mintys teisingos ir įtaigios. Ko daugiau reikia? Užsukime pasižiūrėti Jo statomų spektaklių, įsiklausykime į Jo pasakymus ir nenustebčiau, jei daugeliui iš mūsų būtų lengviau išlaisvinti save…

Autorė Jūratė Ablačinskaitė