Turkija: įsimylėjau ir sugrįšiu

Po Turkijos saule – sniego šalis, vienas iš pasaulio stebuklų ir „tautų katilas“, kuris niekada nenustoja kunkuliuoti“, – taip kalbėjo Miglė, grįžusi iš kelionės po šią šalį. Mergina, Vilniaus universitete studijuojanti turkų kalbą, šią vasarą savo kailiu išbandė turkiško studentų bendrabučio patogumus ir turkų svetingumą.

Kodėl važiavai į Turkiją?
Važiavau į tarptautinę kalbų mokyklą, kad pagerinčiau savo turkų kalbos žinias. Nuo pat studijų pradžios labai norėjau aplankyti šią šalį, pamatyti iš arti turkų gyvenimo būdą. Žodžiu, norėjau savo akimis išvysti tai, apie ką pasakodavo iš Turkijos atvykę dėstytojai ir šią šalį aplankę draugai Studijuojant turkų kalbą, būtina susipažinti ir su istorija, religija, tradicijomis. Buvo likęs dar mėnuo iki kelionės, o aš jau gyvenau vien mintimis apie Turkiją. Draugai juokėsi, kad tikriausiai ir naktimis sudarinėju reikalingų daiktų sąrašus.

Papasakok, nuo ko prasidėjo Tavo kelionė?
Apie tai galėčiau pasakoti mažiausiai tris dienas (juokiasi). Pirmiausiai aš ir mano draugės (studijuojame kartu) skridome į Stambulą. Stambulas – vienas gražiausių mano matytų miestų, turintis savitą stilių. Nuolat šurmuliuojančiose miesto gatvėse verda tikras tautų katilas. Stambule užtrukome vos tris dienas, tad nespėjome apžiūrėti viso miesto. Tačiau turėjome galimybę aplankyti vieną garsiausių mečečių – Sultan Ahmet. Labai greitai pajutome, kad europietei merginai likti nepastebėtai yra neįmanoma, nes turkai užsienietes drąsiai kalbina gatvėse, šaukia pavijui, kad įsimylėjo, o atkakliausi net bando vytis.

Prikalbino?
Oi ne!!! Mes mokėjom greit nuo įkyrių gerbėjų sprukti.

Kas dar įsiminė iš viešnagės Stambule?
Na, gal nuskambės keistai, tačiau akivaizdu, kad ne turkai išrado kelių eismo taisykles… Mat Stambulas yra tikras taksistų–maniakų rojus. Jų elgesys gatvėse baisus, net raudona ir žalia šviesoforo spalvos jiems neegzistuoja. O lietuviai dar sako, kad pas mus vyksta karas keliuose… (giliai ir palaimingai atsidūsta)

O toliau?
Iš Stambulo į Izmirą vykome naktiniu autobusu. Izmiras įsikūręs Marmario regione prie Egėjo jūros. Kelionė truko apie aštuonias valandas – teko įveikti maždaug septynis šimtus kilometrų. Į šį miestą keliaudamos jaudinomės, nes, kiek žinau, buvome pirmosios ten vykstančios studentės lietuvės.

Vadinasi, jums teko svarbi misija: parodyti, kokios šaunios tos geltonkasės lietuvaitės?
O taip, mes labai stengėmės…

Kokie žmonės susirinko studijuoti kartu su Tavimi?
Tai buvo žmonės iš viso pasaulio – Rusijos, Saudo Arabijos, Vokietijos, Graikijos, Lenkijos… Nustebino tai, kad įvairaus amžiaus žmonės buvo susirinkę dėl pačių įvairiausių priežasčių. Vieniems turkų kalbos mokymasis buvo būtinybė, norint pradėti savo verslą, kiti tobulino savarankiškai įgytus kalbos įgūdžius. Bet didžioji dauguma buvo studentai, atvykę pagal įvairias mainų programas. Kalbų mokykloje mes netupėjome nuo ryto iki vakaro – pasibaigus paskaitoms, mūsų jau laukdavo draugai turkai. Kur nors važiuodavome ar eidavome pramogauti (siūlo nerašyti, kad visą laiką pramogavo, nes pagrindinis tikslas visgi buvo studijos).

O kaip linksminasi turkų jaunimas?
Turkai mėgsta naktinius klubus, diskotekas. Izmire labai populiaru naktimis jūros pakrantėse rūkyti kaljaną. Lyginant su lietuviais, turkai geria tikrai mažai… Niekur neteko matyti „negyvai” prisigėrusio ar agresyviai nusiteikusio žmogaus. Tradicinis alkohoinis gerimas Turkijoje yra rakė. Tai 45 laipsnių stiprumo anyžinė degtinė, prie kurios patiekiamos specialios salotos. Patys turkai sako, kad vienos taurelės rakės yra per mažai, o dviejų jau per daug. Mūsų draugas turkas bandė paaiškinti, kodėl jų šalyje alkoholiniai gėrimai yra tokie pigūs. Sakė, kad tai lyg savotiška bausmė jį vartojantiems: Koranas tai draudžia, o labai religingi musulmonai svaigalų apskritai nevartoja. Mus labai nustebino darbuotojų paslaugumas aptarnavimo sferoje. Jie dažnai pavaišina arbata ar kava nemokamai ir yra pasirengę padaryti viską, kad klientas gautų tai, ko nori. Kartą, sėdėdama vienoje užkandinėje, norėjau užsisakyti įdomų patiekalą, tačiau kavinės virtuvė jo neturėjo… Man net akys ant kaktos iššoko, kai pamačiau padavėją sėdantį ant dviračio ir minantį į kitą kavinę parvežti to, ką užsisakiau. Tačiau dar labiau pribloškė tai, kad pinigų iš manęs už maistą neėmė. Tik vis kartojo: „be problemų… be problemų…“. Taip pat Turkijoje labai aktualus derybų menas. Jei sugebi derėtis, norimą prekę įmanoma nusipirkti net keletą kartų pigiau. Įdomu tai, kad Turkijoje nėra elgetų. Ten visi verslininkai – net jeigu pardavinėja tik drėgnas servetėles ar apvytusias gėles. Vaikai gatvėje „verbuoja” klientus šaukdami: „Ei, sese, pirk servetėlių“. Jei bandai apsimesti, kad nesupranti mažojo verslininko žodžių, jis tuojau atsitempia vyresnį brolį, ir šis tuoj pat viską verčia į kapotą anglų kalbą.

Kokios buvo gyvenimo sąlygos studentų bendrabutyje?
Izmire teritorija, kurioje yra įsikūrę aukštųjų mokyklų fakultetai ir bendrabučiai, yra labai didelė, apjuosta tvora ir nuolat saugoma. Bendrabučiuose tiek vaikinai, tiek merginos gyvena atskirai.

Ir jokių laipiojimų per langus naktį?
Tikrai jokių. Įvesta net privaloma naktinė registracija. Vidurnaktį visa teritorija užrakinama, o visi bendrabučio gyventojai stoja į eilę prie budėtojo stalo pasirašyti. Jeigu nepasirodai šioje privalomoje ceremonijoje be pateisinamos priežasties, gauni savotišką minusą, o keli nepadėti parašai žada skrydį lauk iš bendrabučio.

Minėjai, kad laisvu nuo studijų laiku truputį keliavai po šalį. Kas paliko didžiausią įspūdį?
Visa Turkja yra labai egzotiška šalis. Mane labai sužavėjo Pamu Kkale gamtos stebuklas. Tai nenusakomo grožio uolos, kurios nuo kalkių koncentrato yra įgavę sniego baltumą, o per jas srūvantis vanduo išgraužia griovelius. Taip ant uolų formuojasi maži ežeriukai. Pasijauti tarsi stovėtum vidury ledyno. Nenusakoma… Taip pat teko aplankyti vieną iš septynių pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklą Efese. Šventyklos vietoje stūksojo tik viena autentiška jos kolona. Aplink plytinti įduba reiškė, kad archeologai savo darbą atliko puikiai. Kitos šventyklos liekanos ilsisi muziejuose. O pats Efeso miestas (šiuo metu negyvenamas) pribloškia savo statinių dydžiu. Amfiteatras, miesto vartai, išlikę akmeniniai sarkofagai ir šventyklų liekanos liudija didingą miesto istoriją.

Ar norėtum dar kartą aplankyti Turkiją?
Aš BŪTINAI ją aplankysiu, nes tiesiog įsimylėjau…

Kyla klausimas: ką įsimylėjo Miglė – Turkiją ar rudaakius turkus?..

Autorė Indrė Vainalavičiūtė