Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

V. Visockas: sportiniai šokiai – 50 proc. meno ir 50 proc. sporto

Aušrelė ir Virginijus Visockai su savo auklėtiniais po sėkmingų varžybų
Nuotraukos

Šiauliuose vykstančio Lietuvos Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionato finalo sūkuryje – čempionato ir pirmenybių direktorius, sportinių šokių klubo „Ratuto“ įkūrėjas ir treneris, Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentas Virginijus Visockas nė neįsivaizduoja, kad galėtų dirbti darbą, nesusijusį su sportiniais šokiais. Nuo ryto ligi vakaro apsuptas vaikų ir jaunimo, treneris iki šiol dėkingas gyvenimo aplinkybėms, kad tiek daug pasiekė.
– Papasakokite apie savo karjerą.
– Mano karjera visai neįdomi, nes visą laiką dirbu vieną darbą – kai po mokslų baigimo pradėjau dirbti „Ratuto“ klube, taip ir iki šiol dirbu. Klubas įkurtas 1983 m. ir praėjusiais metais šventė trisdešimties metų jubiliejų. Su žmona drauge įkūrėme šį klubą, drauge išauginome daug porų. Žinoma, mano darbas buvo įvertintas. Teko būti apdovanotam už nuopelnus Lietuvai prieš kelerius metus. Taip pat gavau Gedimino ordino medalį už organizacinį darbą. Tai įvyko, kai sportinių šokių klubo „Žuvėdra“ komanda prieš trejus metus vykusiame sportinių šokių čempionate tapo pasaulio čempione. Taip pat priklausau Lietuvos sportinių šokių federacijai – jau daugiau nei dvidešimt metų esu federacijos viceprezidentas.
– Kodėl pasirinkote tokią specialybę?
– Šiauliuose tuomet baiginėjau vienuoliktąją vidurinę mokyklą, lankiau muzikos mokyklą, mokiausi trombono specialybės, tad planavau stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą. Mano mama buvo meniškas žmogus, turėjo labai gražų balsą. Tačiau į šokius pasukau vedamas kitų gyvenimo aplinkybių. Šokių mokyti atvažiavo jauna mokytoja Genovaitė Zmailienė ir dėka jos pradėjau šokti. Gyvenimas taip ir susidėliojo. Baigiau tuometinę Klaipėdos konservatoriją, ten susipažinau su žmona, atvažiavome drauge į Vilnių ir taip pradėjome dirbti. Galima sakyti, kad gyvenimas tiesiog taip pasisuko. Tačiau aš visiškai nesigailiu savo pasirinkimo.
– Kokių duomenų reikia šokėjui?
– Savaime suprantama, kad reikia gerų fizinių duomenų ir darbštumo. Šokėjo darbas yra tikrai nelengvas. Šokiuose sportininkui tenka didelis fizinis krūvis, be to, reikia laikytis disciplinos. Tačiau manau, kad taip yra kiekvienoje sporto šakoje. Ši sporto šaka yra daugiau meniška – joje yra 50 proc. meno ir 50 proc. sporto. Tad žmogus turėtų būti visapusiškas: tiek fiziškai tvirtas ir ištvermingas, tiek lankstus ir turi turėti meninę, aktorinę gyslelę. Atrodo, kad šokio trukmė tokia trumpa – 1 min. 30 sek., tiesa, dabar šiek tiek šokis pailgintas iki 1 min. 45 sek. Per tą trumpą laiką reikia sugebėti parodyti žiūrovams ir komisijai tam tikrą mažą spektaklį, kad žmonės į tave žiūrėtų ir kad būtų įdomu. Disciplina šiuo atveju yra vidinis žmogaus apsisprendimas paaukoti viską. Sportininkas turi laikytis režimo ir trenerio nurodymų. Jeigu jis gabus, be disciplinos aukštumų nepasieks. Šokti sportininkui reikia iki 3-4 valandų per dieną. Negana to, reikia analizuoti šokių videomedžiagą. Štai kartais treneriai sustato variaciją, kuri nėra labai patogi šokti, tuomet reikia analizuoti ir koreguoti šokį. Jeigu rimtai dirbama, tuomet išeigine tampa tik sekmadienis, o visas šešias dienas reikia būtinai judėti – ar atlikti fizinį pasirengimą, ar gimnastiką – nes reikia tampyti raumenis, neprarasti jėgos bei lankstumo. Variacijos, beje, tapo daug sudėtingesnės – atsirado akrobatikos elementų, tad juos taip pat tenka įsisavinti. Be to, atsirado ir naujų šokių, kaip lindyhopas, salsa, tad tenka pasikviesti specialistus, išmanančius šiuos šokius, ir susipažinti bent su pagrindais. Tuomet galima žingsnelius iš šių šokių panaudoti kituose šokiuose. Akrobatikos negalima daug naudoti, kadangi šokant negalima atitraukti abiejų kojų nuo parketo. Viena koja turi būti sąlytyje, tad vadinamųjų liftų, kai partneris iškelia ar perverčia, negali būti.
– Kada galima pradėti šokti?
– Sporte apskritai rekomenduojama viską pradėti anksti. Rudenį per priėmimą į sportinius šokius susirenka iki 100 vaikų. Jauniausi pradedantys šokėjai yra nuo penkerių metukų, bet jų yra mažuma, tad dažniausiai leidžiami 6-7 metų vaikai. Taip pat priklauso ir nuo vaiko būdo, ar jam tinka ši sporto šaka: yra gudresnių vaikų, jie gali dirbti grupėje ir aktyviai dalyvauti treniruotėse. Kiti vaikai būna išsiblaškę, neorganizuoti, tad jie ir laksto po sporto salę, dirbti su grupelėmis tuomet tampa labai sudėtinga. Vaikas turi mokėti klausyti ir dirbti grupėje. Žinoma, kad vaikai nesugeba ilgai išlaikyti dėmesio, tad mes pažaidžiame žaidimus, atliekame ritminius ir plojimo pratimus, tad jie kažkiek „mobilizuojasi“. Jei surinkus naują 25-30 vaikų grupę po penkerių ar septynerių metų lieka 3-4 sportinės poros, tai čia yra labai geras rezultatas. O daugiausia vaikai pasimoko šokių dėl savęs, daug kas iš jų pereina į kitą sporto šaką. Pavyzdžiui, vaikus, kurie lankė šokius, kadangi jie yra pramokę koordinacijos ir įgavę pakankamai ištvermės, labai noriai ima krepšinis arba futbolas. Tenka ir sudaryti vien mergaičių grupę, tuomet jos daugiau pašoka linijinius šokius, ir kartais netikėtai atsiranda partneris. Vėliausiai vaikas gali pradėti šokti būdamas dešimties metų, tada dar galima tikėtis aukštų rezultatų. Jeigu vaikas yra gabus, turi gerą koordinaciją, gerą muzikinę klausą, tai nuo dešimties metų jis gali pasivyti kitus. 14-15 metų vaikai jau šoka pasaulio čempionatuose, o aukštam rezultatui pasiekti vis tiek reikia daug laiko.
– Kuo sportiniai šokiai yra pranašesni už kitas sporto šakas?
– Visos sporto šakos savotiškai yra įdomios. Ir vaikai, ir jaunimas renkasi, kas ką traukia. Tai sporto šaka, kuri yra pusiau menas, pusiau sportas. Dėl to galima turėti gražią laikyseną. Be to, sportiniuose šokiuose tenka daug bendrauti ir prieš varžybas, ir po varžybų. Žmonės keliauja į turnyrus drauge, suvažiuoja šeimomis, tad šokiai sujungia šeimas. Tai labai sujungianti žmones sporto šaka. Vaikai keliaudami išmoksta bendrauti. Teko girdėti, kad tie žmonės, kurie lanko šokius – ar mokydamiesi mokyklose, ar studijų metu, gauna geriausias darbo vietas, nes jie išmoksta gerų manierų ir yra labai komunikabilūs.
– O kaip scenos baimė?
– O čia yra pasitikėjimo reikalas, kai vaikas pradeda gerai šokti, jam tas pasitikėjimas savaime ateina. Šokiuose, taip pat kaip ir futbole, reikia matyti aikštelę. Vieni turi blogesnę orientaciją, tad išėję į aikštelę nebesuvokia, kur atsistoti. O kitas mato tą aikštelę taip gerai, kad šokdamas variaciją jis niekada neužklius, nesuklys. Visko galima išmokti, tam yra treneriai, kurie padeda orientuotis. Bet to, jaudulys net kiečiausiam sportininkui visuomet yra. Jei jaudulio nebėra, tai jau negerai.
– Koks sportinių šokių trenerio darbas?
– Mano gyvenimas labai dinamiškas. Visą laiką esu tarp jaunų žmonių, daug keliauju, daug teisėjauju. Nėra kada sėdėti ir žiūrėti televizorių. Dirbu kiekvieną dieną, į namus grįžtu dešimtą valandą vakaro. Rytą galiu pamiegoti šiek tiek ilgiau, nes nereikia anksti keltis į darbą. Man patinka mano darbas, net neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kitą.
– Koks yra šokių poros gyvenimas?
– Šokėjams dirbti poroje yra, be abejo, sunku. Kiekvienas žmogus turi savo charakterį. Jeigu jie vienos šokių mokyklos mokiniai, tada gerai – šokio metodai yra vienodi, technika panašesnė. Bet jeigu šokėjai yra iš skirtingų klubų arba net skirtingų šalių klubų, reikia laiko, kad pora „susistyguotų“. Jie turi mažiausiai pusę metų šokti drauge, kad atsirastų bent bendri šokio įgūdžiai. Pora turi būti kaip vienetas, poroje negali būti atskirų solistų, kurie nori vienas už kitą geriau pasirodyti. Yra ir kiti dalykai – kai šokėjai tampa vyresni, prasideda draugystės, meilės reikalai. 80 proc., kad tai nėra gerai sportinių šokių aukštumų siekiančiai porai, nes meilė trukdo darbui.
– Bet šokėjų poroje turi būti aistra?
– Šokėjai yra artistai. Štai aktoriai kine arba teatre – kokių tik scenų jie ten nesuvaidina. Bet nereiškia, kad jie gyvenime taip elgiasi. Tą aistrą reikia mokėti parodyti, reikia mokėti įtikinti teisėją ir žiūrovą, kad taip iš tikrųjų yra. Bet tai trunka pusantros minutės. Pasibaigė – ir viskas. Ir jau turi ruoštis kitam šokiui, kitai tematikai. Rumba yra meilės šokis, o pasadoblis – jau pati koridos tematika. Tad meilės jau nebėra. Aktorinis šokėjo meistriškumas turi būti akivaizdus.
– Mėgstamiausias jūsų šokis?
– Labiausiai man patinka rumba – ten reikia daug išraiškos, visada skamba gera muzika, nors tai lėtesnis šokis. O sunkiausias šokis tiek šokėjams, tiek, mano manymu, yra samba, nes jame labai daug ritmo. Reikia energingai startuoti, o tai sudėtinga, kai labai greitas tempas. Sunkus labai yra džaivas. Nors ir atrodo, kad jis toks linksmas, tačiau sušokus keturis šokius prieš jį... Džaivui reikia nežmoniškos ištvermės, kad nesimatytų, jog esi išsekęs ar pavargęs.
– O Lietuvoje sportiniai šokiai yra mėgstami?
– Lietuvoje sportiniai šokiai yra labai gerai išsivysčiusi sporto šaka. Žiniasklaida netyla nuo aukštų mūsų sportininkų pasiekimų. Tad gyvai pamatyti juos, pajusti tą šokėjo energiją, tą grožį tikrai verta. Nedažnai būna tokių progų, kaip šiame čempionate. Čia bus visi šokėjai, kurie nori atstovauti Lietuvai Europos, pasaulio čempionatuose ir Taurės varžybose. Tad aukšto lygio meistriškumą išvysti savo akimis tikrai verta. Šiauliuose vykstančiame čempionate dalyvauja praėjusių metų čempionas Jokūbas Venckus su nauja partnere, praėjusių metų vicečempione, buvusia šiauliete Migle Klupšaite. Taip pat Rihards Eglitis ir Agnė Malinauskaitė – ši pora praėjusiais metais Lietuvoje buvo trečiojoje vietoje. Suaugusių čempionate bus 23 poros, jaunimo – 35. Įdomiausia tai, kad nė vienas lietuvis šiame čempionate neteisėjaus, bus tik užsieniečių teisėjų komisija.