|
|
|
|
Vedos apie kalbą ir tylėjimo galią
|
*Vedų kultūroje kalba laikoma žmogaus dvasinio tobulėjimo pagrindu, todėl buvo mokoma atidžiai sekti savo kalbą, o tylėjimas buvo prilygintas auksui.
*Kalba – tarsi žmogaus veidrodis: pagal ją galima atskirti išminčių nuo neišmanančio žmogaus. Indijoje yra posakis: “Nori pažinti žmogų? Užkalbink jį. Žmogus – tarsi indas: iš jo pasipils tai, kuo jis užpildytas”.
*Kalba – ne tik mūsų vidinio pasaulio išraiška, bet ir gyvenimiškos energijos išraiška. Žmogus sparčiai išeikvoja savo gyvenimišką energiją, kai nuolat kažką kritikuoja, smerkia, apkalba, šmeižia, kai meluoja, reiškia pretenzijas, giriasi arba keikiasi.
*Kaip mes kalbame, taip ir gyvename.. Vedų teigimu, viena iš rimčiausių kliūčių dvasiniame tobulėjime – tai tuščios kalbos (pradžalpa). Jos sekte išsekina žmogų – jis pasidaro tingus, apatiškas, vangus ir netenka vidinių jėgų priešintis pagundoms ir nuopoliui.
*Tuščiai arba negatyviai kalbantis žmogus – tarsi namas atlapais langais ir durimis: jame susikaupia daug įtampos, pykčio, pakrikų ar paikų minčių, ir jos nevaldomai veržiasi į aplinką bei “nusėda” ant aplinkinių. Todėl būtina “valyti” savo mintis ir jausmus, kad savo kalbomis neterštume erdvės.
*Dori jausmai tylūs, o egoizmas – plepus, jam sunku patylėti ar pabūti tyloje: jis nori girtis, kritikuoti, pamokslauti.. Kuo žmoguje daugiau egoizmo – tuo jam sunkiau gerai galvoti ir kalbėti apie kitus žmones. Jei norime atsisakyti polinkio tuščiai ar negatyviai kalbėti – turime pirmiausiai atsikratyti egoizmo.
*Vedos pataria kalbėti žmogui tik tai, ką jis tiksliai žino ir kas jo gyvenimu patikrinta, ir tai, kuo jis gali geranoriškai su kitais pasidalinti. Pagrindinis kalbos naudingumo rodiklis – ji turi atnešti žmonėms gėrį.
*Neverta leistis į ilgas kalbas su tais žmonėmis, kurie yra priešiškai nusiteikę jūsų atžvilgiu arba su žmonėmis, kurie linkę apkalbėti kitus – bendravimas bus sunkus, kils priešprieša, ginčai ir įtampa.
*Kaip ir kūno askezė, žmogui būtina kalbos askezė. Tuščiažodžiauja ir daugžodžiauja neramus, liguistas, inertiškas protas. Kai žmogus sąmoningas ir dvasingas – jo protas ramus, jis valdo savo būseną, o jo kalba – trumpa ir aiški. Juk tiesai nereikia daug žodžių – ji paprasta ir aiški.
*Kad išvalytume savo protą ir savo mintis – Vedos pataria laikytis tylėjimo praktikos. Jos esmė – ne tik susilaikymas nuo kalbėjimo (kelioms valandoms, vienai dienai ir pan.), bet ir vidinio dialogo sustabdyme. Tai labai galinga apsivalymo praktika.
*Išorinis tylėjimas leidžia išgirsti savo vidinį balsą. Kai žmogus kalba arba nuolat apie kažką galvoja – jis to savo vidinio balso (intuicijos, pasąmonės, aukštesniojo “aš”) tiesiog negirdi, nes jo protas tampa inertiškas, šokinėja nuo vienos minties prie kitos.
*Tik tyloje galima susitikti su savimi, su savo esmių esme. Ir toks susitikimas ne visada malonus – juk pirmiausiai susiduriame su savo trūkumais, netobulumais, kuriuos reikia pripažinti. Tai nėra paprasta.
*Tylėjimas išlaisvina nuo vidinio nerimo ir emocinio nestabilumo – tyloje mes aiškiai pamatome jų priežastis, kurias galime pašalinti arba ištaisyti.
*Tyloje pradedame suprasti proto veikimo mechanizmus, todėl palaipsniui išmokstame jį valdyti. Juk jei nevaldome savo proto – jis pradeda valdyti mus, ir iš pasaulio pažinimo instrumento protas tampa mūsų šeimininku..
*Tylėjimo praktikos metu visos nuslopintos emocijos ir problemos, slaptos mintys, svajonės ir idėjos pradeda kilti į paviršių. Tai padeda apsivalyti ir išsigryninti: kažką paleisti, kažkam atleisti, suvokti savo klaidas ir dorybes, atgaivinti savo siekius, pamatyti tikrąsias vertybes gyvenime.
*Kaip taisyklė, patys stipriausi – tai patys tyliausi žmonės. Jie ramūs ir išmintingi, nes jų jėga – jų vidinis dvasinis potencialas. Jiems nereikia blaškytis, ieškoti atramos ir laimės išoriniame pasaulyje. Ramus protas ir vidinė pusiausvyra atveria tikrą gyvenimo išminties lobyną, todėl jų jėga ir laimė – visada su jais..
Iš paskaitų apie Vedas, parengė ruvi.lt