Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso pirmajame ture Šiaulių kultūros centro jaunimo mišrus choras „Atžalynas“ (vadovė Jurgita Juozūnienė, koncertmeisterė Marija Kaubrienė, chormeisteris Mindaugas Žalalis) pelnė 92,3 balo ir pirmojo laipsnio diplomą. Iš 104 konkurse dalyvavusių chorų „Atžalynas“ laimėjo trečiąją vietą ir įgijo teisę varžytis konkurso antrajame ture dėl Grand Prix, geriausiojo Lietuvos choro vardo.
Choro „Atžalynas“ vadovė Jurgita Juozūnienė sako, kad dėl tokio aukšto įvertinimo ji su choristais negalinti atsidžiaugti ir atsistebėti – juk varžytis teko su geriausiais šalies kolektyvais.
- Kuo ypatingas Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas?
- Lietuvos liaudies kultūros centras šį konkursą rengia likus metams iki dainų šventės, kad būtų puoselėjamos chorinio dainavimo tradicijos, kad chorai būtų skatinami tobulėti. Kartu konkursu siekiama įvertinti chorų meninį lygį.
Šis konkursas nėra privalomas, tačiau jis yra labai rimtas ir atsakingas, todėl dauguma šalies chorų jame dalyvauja – nenori prarasti kategorijų.
Konkurse dalyvavo ir visi Šiaulių apskrities chorai. Jame mūsų „Atžalynas“ pasiekė geriausią rezultatą – trečiąją vietą, kaip ir puikiai pasirodė mūsų „krikštasūnis“ - neseniai susikūręs Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro jaunimo mišrus choras „Melomanai“ (vadovės Jovita Bražukienė ir Nerilė Bernotienė), pelnęs septintąją vietą.
Mes šito nesitikėjome, nes praėjusiame Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurse varžėmės tarp antrosios kategorijos chorų. Tada buvau tik pradėjusi vadovauti „Atžalynui“, todėl padirbėjome tik mėnesį ir išvažiavome į konkursą. Ir tada labai džiaugėmės, kad tarp antrosios kategorijos chorų laimėjome pirmąją vietą.
Dabar, žinant, kokio lygio yra Lietuvoje pirmosios kategorijos chorai ir ką jie gali, patekti tarp jų yra milžiniškas laimėjimas, o atsidurti trečioje vietoje - tiesiog fantastika. Aš tikrai buvau nustebinta.
Nors, aišku, jaučiau, kad konkurse choras neblogai padainavo, nes tiesiog buvo gera diriguoti, muzikuoti – matyt, tai buvo mūsų diena. Ir kitų chorų vadovų atsiliepimai po to buvo labai geri, kad man truputį net nosis užsirietė.
O kokia šventė buvo iškilmingas diplomų teikimas. Mums teikė pačioje pabaigoje konkurso vertinimo komisijos narys Kastytis Barisas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Choro dirigavimo katedros ir Lietuvos edukologijos universiteto Muzikos katedros docentas, akademinio choro „Ave Vita“ meno vadovas, Dainų švenčių dirigentas. Teikdamas jis pasakė: tai pats svarbiausias jūsų regionui diplomas, nes choras „Atžalynas“ rudenį jau kovos dėl geriausio Lietuvos choro vardo.
- Kas dainuoja jūsų chore?
- Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų choras, kuris nėra profesionalus, kuriame dainuoja meno mėgėjai, pasiekė tokį aukštą rezultatą. Esu be galo dėkinga savo žmonėms, kurie aukoja brangų laiką, norėdami sukurti kažką nepaprasto ir gražaus, tobulinti mūsų chorinę dainą.
Aš juos labai myliu ir nuolat sakau, kad jie - nepaprasti žmonės, su kuriais galima pasiekti tokių puikių rezultatų.
Juk mūsų chore dainuoja dirbantys žmonės, žmonės, kurie turi šeimas, mažų vaikų, kuriems dainavimas – pomėgis. Ir labai svarbus pomėgis, nes kitaip ar šie dvidešimt penki žmonės dukart per savaitę skubėtų į repeticijas, važinėtų į koncertus, konkursus.
„Atžalyne“ dainuoja ir aštuoniolikmečiai, ir penkiasdešimtmečiai, dainuoja tėtis su dukra, dainuoja profesionalaus choro „Polifonija“ choristai, dainuoja tie, kurie negali nedainuoti.
Už tai, kad Šiauliuose yra toks choras, reikėtų dėkoti Šiaulių universiteto docentei dirigentei Marijai Žibūdienei, kuri 1992 metais, kai mieste iširo garsieji chorai, subūrė norinčius dainuoti „Atžalyne“. Ir šis choras iškart buvo labai aukšto lygio – į jį buvo didžiulė atranka, jis dalyvavo įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, kur pelnė aukščiausius apdovanojimus.
Taip pat choras rengė daug koncertų mieste, dalyvavo Šiaulių šventėse, bendradarbiavo su Lietuvos bei užsienio chorais.
Todėl prisimenu, kaip džiaugiausi, kai mane, penkiolikmetę Šiaulių konservatorijos moksleivę, priėmė į šį chorą. Juk jame, kol mokėsi Šiauliuose, dainavo ir Egidijus Dauskurdis – Lietuvos operos ir baleto teatro bosas, ir Jonas Lamauskas – Kauno muzikinio teatro solistas, ir kiti dabar žinomi muzikai.
Todėl, kai 2005 metais man, tuomet Lietuvos muzikos ir teatro akademijos choro dirigavimo specialybės magistrantei, paskambino tuometinio „Atžalyno“ vadovė M. Žibūdienė ir pasiūlė dirbti su choru, su džiaugsmu sutikau ir metus kartu su ja dirbau chormeistere.
Paskui, 2006 metais, M. Žibūdienė išėjo ir aš likau vadovauti chorui.
Apskritai man dainavimas visada eina lygiagrečiai su dirigavimu, nes taip jau atsitiko, kad S. Sondeckio menų mokykloje dėstau ir dainavimą, ir dirigavimą. Nors labai gaila, bet vis mažėja dirigentų - mokiniai daugiau renkasi dainavimo specialybę.
- Koks „Atžalyno“ repertuaras?
- „Atžalyno“ repertuaras labai įvairus – jame ir dainų švenčių, ir sakraliniai, ir klasikiniai kūriniai. Dainuojame viską, ką atrandame gražaus, ką prisimenu iš studijų laikų, ką esu dainavusi penkerius metus profesionaliame chore „Jauna muzika“. 2010 metais net dalyvavome Lenkijos Bialystoko mieste vykusiame rusų ortodoksų sakralinės muzikos konkurse.
Kartais tenka padaryti aranžuotes iš orkestrinės partitūros ar iš lygių balsų mišriam chorui. Yra puikių kūrinių mišriam chorui, bet, deja, ne visi mūsų choristai skaito iš natų. Be to, reikia, kad visi susidainuotų, kad gautųsi chorinis ansamblis – ir tarp sopranų, ir tarp altų, ir tarp tenorų, ir tarp bosų.
Daugiausia choras dainuoja a capela ir be jokių fonogramų, be pritarimų. Nors, aišku, turime kūrinių ir su akomponimentu, juk mūsų koncertmeisterė yra Marija Kaubrienė.
Taip, choro repertuaras didelis, tik ne visada, kai norime, jį galime pristatyti, nes kaip minėjau, mūsų dainininkams choras yra pomėgis, kuris kartais kertasi su darbu, o man praktiškai vienai tenka būti ir choro vadove, ir vadybininke, ir tvarkyti dokumentus, ir rengti projektus, ir sekti vykstančius konkursus, festivalius.
Labai norėtume daug kur dalyvauti, koncertuoti, bet vis trukdo piniginiai dalykai. Tačiau stengiamės bent kartą per metus tolėliau išvažiuoti choro fonduke susikaupę pinigėlių. Todėl praėjusią vasarą galėjome nuskristi į Stambulą, į tarptautinį chorų konkursą. Lietuvoje vykstančiuose festivaliuose, konkursuose, koncertuose dažnai dalyvaujame, net jei tam irgi tenka prisidurti iš savų.
Tačiau ir patys rengiame festivalį. Paskutinį gegužės savaitgalį jau trečius metus iš eilės surengėme su dainavimo mokykla „Dagilėlis“ keturių dienų tarptautinį chorų festivalį „Šiauliai Cantat“, kuriame dalyvavo chorai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Čekijos.
Šio festivalio idėją „Atžalynui“ pasiūlė Rolandas Daugėla, kuris vadovauja Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniam chorui „Cantate Domine“, jau daug metų organizuojantis tarptautinius chorų festivalius, per metus berods penkis – sakralinės ir kalėdinės muzikos, „Kaunas Cantat“, pagal kontinente žinomo festivalio „Europa Cantat“ modelį.
Ir reikia pasakyti, kad festivalis „Šiauliai Cantat“ pasiteisino: subūrė miesto chorus bendrai veiklai ir siekiui pagyvinti muzikinį gyvenimą.
- O „Atžalyno“ Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso pirmajame ture pasiektas rezultatas skatina siekti dar daugiau?
- Šio konkurso rezultatais esame labai patenkinti - trečioji vieta mums yra labai didelis paskatinimas. Todėl ir repeticijos yra kitokios, nes jose turime tikslą dar labiau stengtis.
Šį kartą mūsų tikslas – kuo geriau pasirodyti tarp atrinktųjų šalies chorų Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso antrajame ture, kuris vyks lapkričio 30-gruodžio 1 dienomis Vilniuje, Šventosios Kotrynos bažnyčioje. Žinoma, ten prizininkams bus skirti ir piniginiai prizai, Grand Prix – 3 tūkstančiai litų. Tačiau ne tai svarbiausia – svarbiausia, kad mes varžysimės su pačiais geriausiais, stipriausiais Lietuvos chorais kaip su lygiais. Tai ir yra didžiausia paskata mūsų „Atžalyno“ chorui.
