|
|
A. Klavinš: „Jei esi Lietuvoje – turi kalbėti lietuviškai“
|
,,Aš esu laimingas, kad galiu bendrauti su lietuviais ir kalbėti lietuviškai“, – štai taip apie dalyvavimą „Laiptų galerijos“ organizuotame tarptautiniame festivalyje „Šiaulių Monmartro Respublika 2015“ atsiliepia latvis dailininkas profesorius Aldis Klavinš.
Lietuvoje lankosi dažnai
Išmokti kalbėti lietuviškai dailininką paskatino noras geriau pažinti lietuvius ir su jais užmegzti draugystės ryšius. Pašnekovas sako, kad Lietuva – jam ta vieta, į kurią visada smagu sugrįžti.
„Kai man blogai Latvijoje – aš visada atvažiuoju į Lietuvą pasistiprinti. Tuomet iš karto paskambinu draugams ir... vakarienė Kaune, pusryčiai Vilniuje, po to atgal vėl grįžtu stiprus“, – savo paslaptį, kaip atgauna jėgas, išduoda A. Klavinš.
Jis pasakoja, kad giminių mūsų šalyje neturi, tačiau draugų ir pažįstamų – tikrai daug. O pažintis pradėjo megzti dar sovietiniais laikais, kai pradėti rengti pirmieji plenerai. Be to, jam Šiauliai taip pat nesvetimi.
„Liepojos universitetas draugauja su Šiaulių universitetu. Kartu rengiame bendrus projektus, kūrybines studentų dirbtuves. Todėl aš čia neretas svečias“, – pasigiria profesorius.
Skirtingą suvokimą lemia religija
Dailininkas džiaugiasi, kad vyksta bendradarbiavimas tarp šalių. Todėl nepraleidžia progos dalyvauti kiekviename menininkų plenere, į kurį yra kviečiamas.
Pašnekovas pabrėžia, kad visi dailininkai skirtingi. Pavyzdžiui, vieni naudoja vienokią tapymo techniką, kiti – kitokią. Vienas tapo gamtos peizažus, kitas – portretus. Todėl tokie susibūrimai įkvepia naujų idėjų ir skatina ką nors kurti.
Vis dėlto A. Klavinš pastebi, jog lietuviai ir latviai meną suvokia skirtingai: „Manau, kad lietuvių ir latvių suvokimas apie meną skiriasi, nes lietuviai – katalikai. O latviai išpažįsta įvairų tikėjimą. Jūsų religija padaro kultūrą išskirtinę“, – pagrindinį skirtumą nurodo dailininkas.
Turtų nesivaiko
Latvis pasakoja, kad dar nuo mokyklos laikų tapyti jį paskatino mama. Taip pat vyresnysis brolis ir sesuo. Kai matydavo juos piešiant, suprato, jog pats nori tai daryti: „Pristatyti savo parodas daug smagiau, nei dirbti laukuose“, – šmaikštauja jis.
Vis dėlto norint tapti profesionaliu dailininku, turbūt dėl to tenka nemažai pakovoti? Tad ką reikia daryti norint tapti populiariu ir kodėl vieni menininkai labiau žinomi, kiti – mažiau? Pašnekovo nuomone, svarbiausia turėti daug pažinčių.
„Leonardas da Vinči, Mikelandželas tapo žinomi, nes atsirado tokių, kurie finansavo jų projektus. Jeigu turėsi daug nemažai uždirbančių draugų, garantuotai būsi žinomas“, – populiarumo paslaptį išduoda A. Klavinš.
O jis pats populiarumo nesiekia. Sako, kad daro tai, kas jam labiausiai patinka, ir tapo tai, ką nori: „Jeigu iki šiol nepavyko daug užsidirbti, vargu ar pavyks dabar. Negalvoju apie turgų. Koks gali būti turgus Pabaltyje? Juk mūsų, latvių, vos keli milijonai, tik lietuvių galbūt šiek tiek daugiau. Visi žmonės išvažinėjo kažkur po Europą. Aišku, meluočiau, jei sakyčiau, kad tik piešiu ir apie buitį visai negalvoju.“
Dailininko profesija vis dar paklausi
Vis dėlto menininkas pabrėžia, kad žmonės dailininko profesiją vis dar renkasi. Štai Latvijoje oficialiai Dailininkų sąjungoje yra apie 1 tūkst. profesionalų. Anot jo, ne visi nauji dailininkai nori tapti sąjungos nariais. Ir jo nuomone, tai nėra blogai. Vis tiek tik žmogaus darbai parodo, ar jis profesionalas, ar ne.
„Man atrodo, kad menininkų daugėja, tačiau mes visi niekada nebūsime žinomi ir populiarūs. Su tuo reikia susitaikyti arba pasiryžti kovoti dėl vietos po saule“, – reziumuoja A. Klavinš.
