Romualdas Maksimavičius vyresniems alytiškiams daugiau negu žinomas. Vos išgirdęs jo vardą dažnas nusišypso. Penkiasdešimt metų Romualdas atidavė humoro grupei „Sprigtas“, tad net ir nemėgstantieji humoro netyčia jį yra matę scenoje. „O aš penkias alytiškių kartas pažįstu, Alytuje esu nuo 1940-ųjų“, – teigia R.Maksimavičius, kai artėjant jo gimtadieniui įsitaisome namų Žalgirio gatvėje jaukioje terasoje.
Prenumeruoja šešis laikraščius
Terasai, tiksliau, žmonai ir dukrai, kurios ją sumanė įrengti, namų šeimininkas negaili pagyrų. Jis dar sako, kad reikėtų man jų prižiūrimą sodą aplankyti: kiek ten jos grožybių yra sumąsčiusios! Anksčiau ir pats daugiau prie namų grožio prisidėdavo, dabar prispaustas stuburo nervas neleidžia. Jo dienos daugiau pramogas primena.
„Keliuosi anksti – penktą, šeštą valandą ryto. Pasižiūriu žinias iš Maskvos, toliau – laikraščių skaitymas. Prenumeruoju šešis, dar kelis perku. Skaitau būtinai vietinius leidinius, respublikinius, patinka „Argumenty i fakty“. Šiandien naujausią numerį dar tik įpusėjau. Kasdien važiuoju į miestą, „Pore“ kavos išgeriu, pasėdžiu su laikraščiu ant suolelio Miesto sode. Tris kartus per savaitę po valandą sveikatinuosi Rolando Matonio sporto klube „Margiris“, – taip medikai patarė. Ten man gerai, dešimt–penkiolika sportinių įrangų išbandau. Tik kelti svorius man draudžiama. Apeinu visas mieste rengiamas priemones. Žmonių susirenka, įdomu“, – dienos veiklą apibūdina aktyvus alytiškis.
Į klausimą, kur jam nesinori eiti, kur jaučiasi nejaukiai, pirmoji atsako žmona Onutė: „Jam viskas gerai, svarbu, kad su juo bendrauja, fotografuoja.“ Kad labai mėgsta bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, neslepia ir pats Romualdas. Pasidžiaugia ir gera atmintimi, jam dar nereikia klausti – o kur aš jus mačiau?
„Aš net medvilnės kombinato statybų sąmatinę vertę atsimenu – 37,5 milijono rublių. Dabar už 214 tūkstančių litų parduota. O kiek ten vien rusiško vario panaudota! Kiek esu rizikavęs dėl šios įmonės kultūros rūmų statybos... Tuomet dirbau TSRS Statybos banko įgaliotiniu Alytaus regionui. Jiems finansavimą skyriau kaip pagalbinių patalpų blokui, o atsirado rūmai. Šiandien smagu, kad pavyko išsaugoti nors juos.
Menu, buvau Alytaus miesto tarybos narys. Rengėmės balsuoti dėl jų privatizavimo, nes dvejus metus stovėjo be jokios gyvybės. Miesto meras amžiną atilsį Vytautas Kirkliauskas buvo už tai, kad jie būtų atiduoti svetimiems. Kai jis su bičiuliais išėjo parūkyti, aš su Darbininkų sąjungos vedliu amžiną atilsį Vitu Leonavičiumi susizgribom nubalsuoti už tai, kad rūmai liktų savivaldybei. Mums pavyko. Penkiolika iš dvidešimt septynių tarybos narių buvo „už“.
Kiek Vytauto Kirkliausko prašiau, kad stoties neatiduotų... Nepalaužiau. Dabar joje vagys pasidarbavo, mažai kas ten ir liko“, – tikina Romualdas.
Ūkiškai žvelgia į miestą
R.Maksimavičiui apmaudu, kad kitur išsilaikė ir puikiai dirba mėsos, pieno, grūdų kombinatai, o pas mus viskas skubiai ir neapgalvotai išdraskyta. Kokius poilsio namus, kurių finansavimas taip pat ėjo per Romualdo rankas, Alytaus įmonės turėjo įsirengusios, ir tie per labai trumpą laiką į nieką pavirto.
„Dariau sąmatą buvusio namų kombinato statybos Giedvardžio vilai. Koks puikumėlis ten poilsiauti buvo! Ne per seniausiai važiuodamas į Druskininkus užsukau. Net amą praradau. Koks buvo mūsų mėsos kombinatas! Per pamainą 2 tūkstančius kiaulių ir 500 raguočių paskersdavo. Iš pieno kombinato tik kraščiukas liko dirbti. O kituose miestuose, skaitau spaudoje, puikiausiai veikia tokio profilio įmonės“, – Dzūkijos sostinės vadovų nešeimininkiškumo nepateisina R.Maksimavičius.
Jis mena, kaip buvo statoma miesto stadiono 500 vietų tribūna, įrengiama ledo ritulio aikštelė su persirengimo patalpa. Pašnekovas beveik visuose sovietinio tarpsnio objektuose mato savo darbų, nes dirbdamas labai geranoriškai skatino statybų plėtrą. Jo teigimu, mūsų miestui labai daug nuveikė Kazimiras Šimčikas, dažnai ne vieną savo užmojais išversdavo iš kojų.
Paklaustas, kuris miesto meras, jo nuomone, buvo šeimininkiškiausias, pagyrė Česlovą Daugėlą už tiltą per Nemuną, miesto stadioną ir Sporto rūmų rekonstrukciją. Iš V.Kirkliausko vadovavimo laikotarpio lyg ir juokais kaip įsimintiną faktą paminėjo Socialinės paramos skyriaus iškeldinimą į poliklinikos pastatą, palikdamas vietos pamąstymams. Nijolė Januškevičienė buvo originali vadovė, nustebindavo sprendimais. Feliksas Džiautas, kaip teisingas, ilgai neišsilaikė. Jurgis Krasnickas – neblogas, tik jam mažiau reikėtų į televizoriaus ekraną lįsti.
„Mano nuomone, labiausiai į šias pareigas tiktų Gediminas Jegelevičius. Jis doras, šeimininkiškas, sėkmingai dirba jo vadovaujama įmonė, ir miestą toks žmogus valdyti mokėtų“, – daugiau tinkamų kandidatų pašnekovas sako nematantis. Nebent Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas.
R.Maksimavičiaus pastebėjimu, yra 27 tarybos nariai, bet nė vienas nematė, kad trinkelės Rotušės aikštėje klojamos blogai. Nematė ir kad du specialistai klojo, o dvidešimt tik žiūrėjo. Romualdas dar domisi, ar kas tikrina konkursus laimėjusius statybininkus, už kokią sumą jie atliko vieną ar kitą darbą. Jo skaičiavimu, nebereikia rotušėje ir 200 specialistų. Užtektų 50, jei jie būtų tokie darbštūs kaip Algimantas Tarasevičius, kuris vienas miesto komunalinį ūkį ir veža. Turi Romualdas nuomonę ir apie daugiabučių renovaciją – šilumininkai vis tiek atsiims savo kitu būdu, ir apie bankus – visi jie vienodi, visi makaluoja, suneštas lėšas naudoja. Prezidentė Dalia Grybauskaitė daug ką ne vietoje daro.
Romualdas toks jau yra, kad ne iš keršto, ne dėl pajuokos atvykusių Seimo narių ar Vyriausybės atstovų ima ir tiesiai paklausia, kas jam rūpi. Štai viešinčio premjero Algirdo Butkevičiaus pasiteiravo, ar jam, nuvariusiam kraštą, ne gėda čia važiuoti. Atsakymą taip pat ne visai rimtą išgirdo: „Konservatoriai kalti. Mūsų gera politika.“
Šoko ir dainavo„Dainavoje“
R.Maksimavičiui gaila ir išblaškytos Alytaus kultūros. Pats su humoro grupe „Sprigtas“ nuo 1955 metų visą Lietuvą maišė. Ypač populiarus „Sprigtas“ buvo prasidėjus kolūkių ir tarybinių ūkio ataskaitiniams susirinkimams. Romualdui, stotingam, operinio balso vyrui, nori nenori tekdavo pagrindinis vaidmuo.
Po koncertų vietiniai surengdavo vaišes. Ir kaip tada atsilaikė? „Bet kiek reikėjo laikytis! Ir žmona padėjo. O pagundų buvo ir tiesioginėje darbo vietoje. Kur dabar „Poras“, buvo mūsų bankas, o visai greta – gastronomas. Be „Sprigto“, dar šokau ir dainavau liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Dainava“. Prisivažinėjau su koncertais, aplankiau mažiausiai 40 šalių. Būdavo, išvažiuoja visas kolektyvas, kokia jėga suspindi scenoje! Dabar kolektyvai vežasi kelias šokėjų poras, minimumą dainininkų, o visa kita užpildo verslininkai. Komercija ima viršų. Žmona nemėgo keliauti, ji dirbo kirpėja, prisitupinėdavo prie alytiškių galvelių. Tačiau mėgstamiausios rusų dainininkės Valentinos Tolkunovos koncertą matė“, – sako vyras.
Jam leidžiame šiek tiek atsipūsti, nes prasitaria, kad labai įdomi žmonos vaikystės istorija. Onutė teigė, kad jos tėtis Petras Šniurka, perėjęs visą frontą, žuvo vos ne paskutinėmis karo dienomis – balandžio 23-iąją Priekulėje (Latvija). Balandžio 22-ąją parašė žmonai laišką, o jau kitą dieną žuvo.
„Mama liko su trimis dukromis. Kai prasidėjo karas, man buvo 20 mėnesių, sesutei – 5 savaitės, o vyriausiajai – treji metai. Gyvenome Pirmajame Alytuje, prie pat tilto. Mama su savo giminėmis ruošėsi sesutės krikštynoms, kai pradėjo skristi lėktuvai. Tėtis mamą ramino, kad tai pratybos, bet, pabirus bomboms, visi be žodžių suprato, kad tai karas. Mes, nieko nepasiėmę, pasukome link Venciūnų. Tėtis sumetė, kad be maisto negerai, grįžo jo pasiimti, bet tuo metu ant mūsų namelio nukrito bomba. Rado sveiką dviratį, prisikabino prie jo sėdynės kumpį ir mus vijosi. Nepasivijo. Pateko į 16-ąją lietuviškąją diviziją, joje kovėsi iki mirties.
Ilgai ieškojome tėčio kapo ir vis nesėkmingai. Mano pusseserė viešėjo Priekulėje ir pagal įprotį apėjo karių kapus. Ten gražiai prižiūrimuose antkapiuose užtiko ir mano tėvelio pavardę“, – savo gyvenimo istoriją atskleidė O.Maksimavičienė.
Randa kalbos ir su nepažįstamaisiais
Alytiškiu save vadina ir Romualdas. Gimė jis Suvalkijos širdyje 1939 metų birželio 2 dieną. Tėtis su reikalais atvyko į Alytų. Pušynuose skendintis miestas jam labai patiko, ir jau vienų metų Romualdas tapo Dzūkijos sostinės gyventoju.
„Pradžioje įsikūrėme Vytauto gatvėje. Baigiau šalia esančią 2-ąją vidurinę mokyklą. Tėtis dirbo vyriausiuoju buhalteriu, buvo labai geras specialistas, aš jo pado nesu vertas. Mirė sulaukęs 76-erių, motina gyveno 103-ejus metus. Labai rūpestingai ją žmona slaugė. Nuo 60-ies išsėtine skleroze sirgo, bet gera Onutės priežiūra ilgino jos gyvenimą.
Blogai, kad augau vienas pas tėvus, brolis mažas mirė. Su artimu būtų gera bendrauti.
Šnektos randu ir su visai nepažįstamais žmonėmis. Štai kartą vienas 75-erių metų senukas, matyt, kad iš kaimo, ieškojo jaunesnės giminaitės. Man sakė jos nematęs 20 metų. Pasakė vardą, pavardę. Pamąsčiau ir prisiminiau vieną jauną moterį tokia pavarde. Sėski, sakau, į mano automobilį, nuvešiu. Dar pasakiau, kad jam pasisekė, jog ne kitą, o mane užkalbino. Nuvežiau į Vidzgirio gatvę, o ta moteris darže kažką dirba. Atsivežtojo klausiu: ar ši? Jis dar mąsto, o moteris nustebusi taria: „Kaip, dėde, mane radai po tiekos metų?“
Stengiuosi padėti visiems, pavežu, kur reikia. Pensiją neblogą gaunu. Sąskaitoje – nė cento, stengiuosi visus išleisti, žmona patvirtins. Kas iš to gyvenimo tik kaupiant? Nors anksčiau buvo šiek tiek ir prabangos, pirmas žiguliuką Alytuje gavau. Kuo pasidžiaugiu? Vaikaitėmis, kad jos labai geros, atjaučia, suprantančia žmona, gražiai jos tvarkomais namais, dažnai premijuojamu sodu, dukros sėkme. Ir tuo, kad sveikata leido pakeliauti, net keturis kartus buvau anapus Atlanto. Neseniai sugraudino Vasilijaus Solovjovo Sedojaus draugo, sunkiai sergančio rašytojo, tik nepamenu pavardės, atvirumas: „Pasiimkite visus mano ordinus ir medalius, bet leiskite nors kelias valandas pagrybauti.“
Kartais pajuokauju, kad dabar toks periodas, kai tapau etatinis laidotuvėse. Išeina daug pažįstamų, tenka sakyti atsisveikinimo kalbą. Stengiuosi visus pažįstamus pagerbti savo dalyvavimu“, – sako R.Maksimavičius.
Tituluotas anekdotų karaliumi
„Džiaugiuosi miesto žaluma, kurią taip rūpestingai kuria ir išlaiko Vaida Džervienė. Jai už tai labai dėkoju. Aną kartą sėdėdamas jos darbuotojų išpuoselėtame Miesto sode surikiavau aukso fondo alytiškių penketuką. Jį sudaro Panemunės pagrindinės mokyklos direktoriaus Zeniaus Kunigonio tėvas Antanas, Mečius Balkauskas, dirbęs Žemės ūkio valdyboje, mokytojas Algis Petronis, inžinierius Jonas Packevičius, kalbininkas Kajetonas Žievys. Puikus žmogus buvo ir Domas Dabriška, labai teisingas pirmasis sekretorius Napoleonas Raguotis“, – vardija asmenybes pašnekovas.
Anuomet buvę daugiau teisingumo. Šiandien kritikos jis negaili ir kultūros premijų dalytojams. Romualdo nuomone, režisieriui nederėtų skirti premijos už filmą, kurį geriausiu atveju galima priskirti tik prie mokymosi. Kultūros premijas turėtų gauti daugiau dirbę, miestui iš tiesų nusipelnę alytiškiai.
R.Maksimavičius yra karūnuotas anekdotų karaliaus titulu. Artimi žmonės sakę, kad jis be atokvėpio riesdavo linksmas istorijas – klausytojai spėdavo po septynis antruosius patiekalus suvalgyti. Ir mus po trijų valandų pokalbio palydi trumpučiu anekdotu. Prausiasi pirtyje vaikaitis su seneliu. „Dieduli, tu atbulai kelnaites užsimovęs“, – sako vaikas. – „Iš kur tu žinai?“ – paklausia šis. – „Kakalas ne iš to šono eina.“
Dar Romualdas pasigiria, kad važiuos į Luksnėnus, kur vyks 16-oji respublikinė humoro šventė-konkursas. „Peržiūrėjau programą, pasirodys geri kolektyvai. Kuo toliau, tuo daugiau prastų programų randasi. Nejuokinga darosi, kai garbaus amžiaus moterys apie padurkus juokauja. Humoras turi atitikti ir amžių, ir vietą bei būti subtilus“, – sako ilgametis „Sprigto“ humoristas.
Senjoras Romualdas mėgo ir mokėjo linksminti, bet mokėjo ir kitų linksmybių klausytis. Ir atsakingą darbą dirbdamas kad ir pavėluodamas lankė visus miesto renginius. Anuomet retas koncertas prasidėdavo nepaklausus, ar R.Maksimavičius jau yra.