Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Jei Romualdas Maksimavičius yra, renginį galima pradėti

Ro­mu­al­das Mak­si­ma­vi­čius vy­res­niems aly­tiš­kiams dau­giau ne­gu ži­no­mas. Vos iš­gir­dęs jo var­dą daž­nas nu­si­šyp­so.
Nuotraukos

Ro­mu­al­das Mak­si­ma­vi­čius vy­res­niems aly­tiš­kiams dau­giau ne­gu ži­no­mas. Vos iš­gir­dęs jo var­dą daž­nas nu­si­šyp­so. Pen­kias­de­šimt me­tų Ro­mu­al­das ati­da­vė hu­mo­ro gru­pei „Sprig­tas“, tad net ir ne­mėgs­tan­tie­ji hu­mo­ro ne­ty­čia jį yra ma­tę sce­no­je. „O aš pen­kias aly­tiš­kių kar­tas pa­žįs­tu, Aly­tu­je esu nuo 1940-ųjų“, – tei­gia R.Mak­si­ma­vi­čius, kai ar­tė­jant jo gim­ta­die­niui įsi­tai­so­me na­mų Žal­gi­rio gat­vė­je jau­kio­je te­ra­so­je.

Pre­nu­me­ruo­ja še­šis laik­raš­čius

Te­ra­sai, tiks­liau, žmo­nai ir duk­rai, ku­rios ją su­ma­nė įreng­ti, na­mų šei­mi­nin­kas ne­gai­li pa­gy­rų. Jis dar sa­ko, kad rei­kė­tų man jų pri­žiū­ri­mą so­dą ap­lan­ky­ti: kiek ten jos gro­žy­bių yra su­mąs­čiu­sios! Anks­čiau ir pats dau­giau prie na­mų gro­žio pri­si­dė­da­vo, da­bar pri­spaus­tas stu­bu­ro ner­vas ne­lei­džia. Jo die­nos dau­giau pra­mo­gas pri­me­na.

„Ke­liuo­si anks­ti – penk­tą, šeš­tą va­lan­dą ry­to. Pa­si­žiū­riu ži­nias iš Mask­vos, to­liau – laik­raš­čių skai­ty­mas. Pre­nu­me­ruo­ju še­šis, dar ke­lis per­ku. Skai­tau bū­ti­nai vie­ti­nius lei­di­nius, res­pub­li­ki­nius, pa­tin­ka „Ar­gu­men­ty i fak­ty“. Šian­dien nau­jau­sią nu­me­rį dar tik įpu­sė­jau. Kas­dien va­žiuo­ju į mies­tą, „Po­re“ ka­vos iš­ge­riu, pa­sė­džiu su laik­raš­čiu ant suo­le­lio Mies­to so­de. Tris kar­tus per sa­vai­tę po va­lan­dą svei­ka­ti­nuo­si Ro­lan­do Ma­to­nio spor­to klu­be „Mar­gi­ris“, – taip me­di­kai pa­ta­rė. Ten man ge­rai, de­šimt–pen­kio­li­ka spor­ti­nių įran­gų iš­ban­dau. Tik kel­ti svo­rius man drau­džia­ma. Apei­nu vi­sas mies­te ren­gia­mas prie­mo­nes. Žmo­nių su­si­ren­ka, įdo­mu“, – die­nos veik­lą api­bū­di­na ak­ty­vus aly­tiš­kis.

Į klau­si­mą, kur jam ne­si­no­ri ei­ti, kur jau­čia­si ne­jau­kiai, pir­mo­ji at­sa­ko žmo­na Onu­tė: „Jam vis­kas ge­rai, svar­bu, kad su juo ben­drau­ja, fo­to­gra­fuo­ja.“ Kad la­bai mėgs­ta ben­drau­ti su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis, ne­sle­pia ir pats Ro­mu­al­das. Pa­si­džiau­gia ir ge­ra at­min­ti­mi, jam dar ne­rei­kia klaus­ti – o kur aš jus ma­čiau?

„Aš net med­vil­nės kom­bi­na­to sta­ty­bų są­ma­ti­nę ver­tę at­si­me­nu – 37,5 mi­li­jo­no rub­lių. Da­bar už 214 tūks­tan­čių li­tų par­duo­ta. O kiek ten vien ru­siš­ko va­rio pa­nau­do­ta! Kiek esu ri­zi­ka­vęs dėl šios įmo­nės kul­tū­ros rū­mų sta­ty­bos... Tuo­met dir­bau TSRS Sta­ty­bos ban­ko įga­lio­ti­niu Aly­taus re­gio­nui. Jiems fi­nan­sa­vi­mą sky­riau kaip pa­gal­bi­nių pa­tal­pų blo­kui, o at­si­ra­do rū­mai. Šian­dien sma­gu, kad pa­vy­ko iš­sau­go­ti nors juos.

Me­nu, bu­vau Aly­taus mies­to ta­ry­bos na­rys. Ren­gė­mės bal­suo­ti dėl jų pri­va­ti­za­vi­mo, nes dve­jus me­tus sto­vė­jo be jo­kios gy­vy­bės. Mies­to me­ras am­ži­ną atil­sį Vy­tau­tas Kir­kliaus­kas bu­vo už tai, kad jie bū­tų ati­duo­ti sve­ti­miems. Kai jis su bi­čiu­liais iš­ėjo pa­rū­ky­ti, aš su Dar­bi­nin­kų są­jun­gos ved­liu am­ži­ną atil­sį Vi­tu Le­o­na­vi­čiu­mi su­siz­gri­bom nu­bal­suo­ti už tai, kad rū­mai lik­tų sa­vi­val­dy­bei. Mums pa­vy­ko. Pen­kio­li­ka iš dvi­de­šimt sep­ty­nių ta­ry­bos na­rių bu­vo „už“.

Kiek Vy­tau­to Kir­kliaus­ko pra­šiau, kad sto­ties ne­ati­duo­tų... Ne­pa­lau­žiau. Da­bar jo­je va­gys pa­si­dar­ba­vo, ma­žai kas ten ir li­ko“, – ti­ki­na Ro­mu­al­das.

Ūkiš­kai žvel­gia į mies­tą

R.Mak­si­ma­vi­čiui ap­mau­du, kad ki­tur iš­si­lai­kė ir pui­kiai dir­ba mė­sos, pie­no, grū­dų kom­bi­na­tai, o pas mus vis­kas sku­biai ir ne­ap­gal­vo­tai iš­dras­ky­ta. Ko­kius po­il­sio na­mus, ku­rių fi­nan­sa­vi­mas taip pat ėjo per Ro­mu­al­do ran­kas, Aly­taus įmo­nės tu­rė­jo įsi­ren­gu­sios, ir tie per la­bai trum­pą lai­ką į nie­ką pa­vir­to.

„Da­riau są­ma­tą buvusio namų kom­binato statybos Gied­var­džio vi­lai. Koks pui­ku­mė­lis ten po­il­siau­ti bu­vo! Ne per se­niau­siai va­žiuo­da­mas į Drus­ki­nin­kus už­su­kau. Net amą pra­ra­dau. Koks bu­vo mū­sų mė­sos kom­bi­na­tas! Per pa­mai­ną 2 tūks­tan­čius kiau­lių ir 500 ra­guo­čių pa­skers­da­vo. Iš pie­no kom­bi­na­to tik kraš­čiu­kas li­ko dirb­ti. O ki­tuo­se mies­tuo­se, skai­tau spau­do­je, pui­kiau­siai vei­kia to­kio pro­fi­lio įmo­nės“, – Dzū­ki­jos sos­ti­nės va­do­vų ne­šei­mi­nin­kiš­ku­mo ne­pa­tei­si­na R.Mak­si­ma­vi­čius.

Jis me­na, kaip bu­vo sta­to­ma mies­to sta­dio­no 500 vie­tų tri­bū­na, įren­gia­ma le­do ri­tu­lio aikš­te­lė su per­si­ren­gi­mo pa­tal­pa. Pa­šne­ko­vas be­veik vi­suo­se so­vie­ti­nio tarps­nio ob­jek­tuo­se ma­to sa­vo dar­bų, nes dirb­da­mas la­bai ge­ra­no­riš­kai ska­ti­no sta­ty­bų plėt­rą. Jo tei­gi­mu, mū­sų mies­tui la­bai daug nu­vei­kė Ka­zi­mi­ras Šim­či­kas, daž­nai ne vie­ną sa­vo už­mo­jais iš­vers­da­vo iš ko­jų.

Pa­klaus­tas, ku­ris mies­to me­ras, jo nuo­mo­ne, bu­vo šei­mi­nin­kiš­kiau­sias, pa­gy­rė Čes­lo­vą Dau­gė­lą už til­tą per Ne­mu­ną, mies­to sta­dio­ną ir Spor­to rū­mų re­konst­ruk­ci­ją. Iš V.Kir­kliaus­ko va­do­va­vi­mo lai­ko­tar­pio lyg ir juo­kais kaip įsi­min­ti­ną fak­tą pa­mi­nė­jo So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus iš­kel­di­ni­mą į po­li­kli­ni­kos pa­sta­tą, pa­lik­da­mas vie­tos pa­mąs­ty­mams. Ni­jo­lė Ja­nuš­ke­vi­čie­nė bu­vo ori­gi­na­li va­do­vė, nu­ste­bin­da­vo spren­di­mais. Fe­lik­sas Džiau­tas, kaip tei­sin­gas, il­gai ne­iš­si­lai­kė. Jur­gis Kras­nic­kas – ne­blo­gas, tik jam ma­žiau rei­kė­tų į te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ną lįs­ti.

„Ma­no nuo­mo­ne, la­biau­siai į šias pa­rei­gas tik­tų Ge­di­mi­nas Je­ge­le­vi­čius. Jis do­ras, šei­mi­nin­kiš­kas, sėk­min­gai dir­ba jo va­do­vau­ja­ma įmo­nė, ir mies­tą toks žmo­gus val­dy­ti mo­kė­tų“, – dau­giau tin­ka­mų kan­di­da­tų pa­šne­ko­vas sa­ko ne­ma­tan­tis. Ne­bent Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas.

R.Mak­si­ma­vi­čiaus pa­ste­bė­ji­mu, yra 27 ta­ry­bos na­riai, bet nė vie­nas ne­ma­tė, kad trin­ke­lės Ro­tu­šės aikš­tė­je klo­ja­mos blo­gai. Ne­ma­tė ir kad du spe­cia­lis­tai klo­jo, o dvi­de­šimt tik žiū­rė­jo. Ro­mu­al­das dar do­mi­si, ar kas tik­ri­na kon­kur­sus lai­mė­ju­sius sta­ty­bi­nin­kus, už ko­kią su­mą jie at­li­ko vie­ną ar ki­tą dar­bą. Jo skai­čia­vi­mu, ne­be­rei­kia ro­tu­šė­je ir 200 spe­cia­lis­tų. Už­tek­tų 50, jei jie bū­tų to­kie darbš­tūs kaip Al­gi­man­tas Ta­ra­se­vi­čius, ku­ris vie­nas mies­to ko­mu­na­li­nį ūkį ir ve­ža. Tu­ri Ro­mu­al­das nuo­mo­nę ir apie dau­gia­bu­čių re­no­va­ci­ją – ši­lu­mi­nin­kai vis tiek at­si­ims sa­vo ki­tu bū­du, ir apie ban­kus – vi­si jie vie­no­di, vi­si ma­ka­luo­ja, su­neš­tas lė­šas nau­do­ja. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė daug ką ne vie­to­je da­ro.

Ro­mu­al­das toks jau yra, kad ne iš kerš­to, ne dėl pa­juo­kos at­vy­ku­sių Sei­mo na­rių ar Vy­riau­sy­bės at­sto­vų ima ir tie­siai pa­klau­sia, kas jam rū­pi. Štai vie­šin­čio prem­je­ro Al­gir­do But­ke­vi­čiaus pa­si­tei­ra­vo, ar jam, nu­va­riu­siam kraš­tą, ne gė­da čia va­žiuo­ti. At­sa­ky­mą taip pat ne vi­sai rim­tą iš­gir­do: „Kon­ser­va­to­riai kal­ti. Mū­sų ge­ra po­li­ti­ka.“

Šo­ko ir dai­na­vo„Dai­na­vo­je“

R.Mak­si­ma­vi­čiui gai­la ir iš­blaš­ky­tos Aly­taus kul­tū­ros. Pats su hu­mo­ro gru­pe „Sprig­tas“ nuo 1955 me­tų vi­są Lie­tu­vą mai­šė. Ypač po­pu­lia­rus „Sprig­tas“ bu­vo pra­si­dė­jus ko­lū­kių ir ta­ry­bi­nių ūkio ata­skai­ti­niams su­si­rin­ki­mams. Ro­mu­al­dui, sto­tin­gam, ope­ri­nio bal­so vy­rui, no­ri ne­no­ri tek­da­vo pa­grin­di­nis vaid­muo.

Po kon­cer­tų vie­ti­niai su­reng­da­vo vai­šes. Ir kaip ta­da at­si­lai­kė? „Bet kiek rei­kė­jo lai­ky­tis! Ir žmo­na pa­dė­jo. O pa­gun­dų bu­vo ir tie­sio­gi­nė­je dar­bo vie­to­je. Kur da­bar „Po­ras“, bu­vo mū­sų ban­kas, o vi­sai gre­ta – gast­ro­no­mas. Be „Sprig­to“, dar šo­kau ir dai­na­vau liau­dies dai­nų ir šo­kių an­sam­bly­je „Dai­na­va“. Pri­si­va­ži­nė­jau su kon­cer­tais, ap­lan­kiau ma­žiau­siai 40 ša­lių. Bū­da­vo, iš­va­žiuo­ja vi­sas ko­lek­ty­vas, ko­kia jė­ga su­spin­di sce­no­je! Da­bar ko­lek­ty­vai ve­ža­si ke­lias šo­kė­jų po­ras, mi­ni­mu­mą dai­ni­nin­kų, o vi­sa ki­ta už­pil­do ver­sli­nin­kai. Ko­mer­ci­ja ima vir­šų. Žmo­na ne­mė­go ke­liau­ti, ji dir­bo kir­pė­ja, pri­si­tu­pi­nė­da­vo prie aly­tiš­kių gal­ve­lių. Ta­čiau mėgs­ta­miau­sios ru­sų dai­ni­nin­kės Va­len­ti­nos Tol­ku­no­vos kon­cer­tą ma­tė“, – sa­ko vy­ras.

Jam lei­džia­me šiek tiek at­si­pūs­ti, nes pra­si­ta­ria, kad la­bai įdo­mi žmo­nos vai­kys­tės is­to­ri­ja. Onu­tė tei­gė, kad jos tė­tis Pet­ras Šniur­ka, per­ėjęs vi­są fron­tą, žu­vo vos ne pas­ku­ti­nė­mis ka­ro die­no­mis – ba­lan­džio 23-iąją Prie­ku­lė­je (Lat­vi­ja). Ba­lan­džio 22-ąją pa­ra­šė žmo­nai laiš­ką, o jau ki­tą die­ną žu­vo.

 „Ma­ma li­ko su tri­mis duk­ro­mis. Kai pra­si­dė­jo ka­ras, man bu­vo 20 mė­ne­sių, se­su­tei – 5 sa­vai­tės, o vy­riau­sia­jai – tre­ji me­tai. Gy­ve­no­me Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, prie pat til­to. Ma­ma su sa­vo gi­mi­nė­mis ruo­šė­si se­su­tės krikš­ty­noms, kai pra­dė­jo skris­ti lėk­tu­vai. Tė­tis ma­mą ra­mi­no, kad tai pra­ty­bos, bet, pa­bi­rus bom­boms, vi­si be žo­džių su­pra­to, kad tai ka­ras. Mes, nie­ko ne­pa­si­ė­mę, pa­su­ko­me link Ven­ciū­nų. Tė­tis su­me­tė, kad be mais­to ne­ge­rai, grį­žo jo pa­si­im­ti, bet tuo me­tu ant mū­sų na­me­lio nu­kri­to bom­ba. Ra­do svei­ką dvi­ra­tį, pri­si­ka­bi­no prie jo sė­dy­nės kum­pį ir mus vi­jo­si. Ne­pa­si­vi­jo. Pa­te­ko į 16-ąją lie­tu­viš­ką­ją di­vi­zi­ją, jo­je ko­vė­si iki mir­ties.

Il­gai ieš­ko­jo­me tė­čio ka­po ir vis ne­sėk­min­gai. Ma­no pus­se­se­rė vie­šė­jo Prie­ku­lė­je ir pa­gal įpro­tį apė­jo ka­rių ka­pus. Ten gra­žiai pri­žiū­ri­muo­se ant­ka­piuo­se už­ti­ko ir ma­no tė­ve­lio pa­var­dę“, – sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją at­sklei­dė O.Mak­si­ma­vi­čie­nė.

Ran­da kal­bos ir su ne­pa­žįs­ta­mai­siais

Aly­tiš­kiu sa­ve va­di­na ir Ro­mu­al­das. Gi­mė jis Su­val­ki­jos šir­dy­je 1939 me­tų bir­že­lio 2 die­ną. Tė­tis su rei­ka­lais at­vy­ko į Aly­tų. Pu­šy­nuo­se sken­din­tis mies­tas jam la­bai pa­ti­ko, ir jau vie­nų me­tų Ro­mu­al­das ta­po Dzū­ki­jos sos­ti­nės gy­ven­to­ju.

„Pra­džio­je įsi­kū­rė­me Vy­tau­to gat­vė­je. Bai­giau ša­lia esan­čią 2-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Tė­tis dir­bo vy­riau­siuo­ju bu­hal­te­riu, bu­vo la­bai ge­ras spe­cia­lis­tas, aš jo pa­do ne­su ver­tas. Mi­rė su­lau­kęs 76-erių, mo­ti­na gy­ve­no 103-ejus me­tus. La­bai rū­pes­tin­gai ją žmo­na slau­gė. Nuo 60-ies iš­sė­ti­ne skle­ro­ze sir­go, bet ge­ra Onu­tės prie­žiū­ra il­gi­no jos gy­ve­ni­mą.

Blo­gai, kad au­gau vie­nas pas tė­vus, bro­lis ma­žas mi­rė. Su ar­ti­mu bū­tų ge­ra ben­drau­ti.

Šnek­tos ran­du ir su vi­sai ne­pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis. Štai kar­tą vie­nas 75-erių me­tų se­nu­kas, ma­tyt, kad iš kai­mo, ieš­ko­jo jau­nes­nės gi­mi­nai­tės. Man sa­kė jos ne­ma­tęs 20 me­tų. Pa­sa­kė var­dą, pa­var­dę. Pa­mąs­čiau ir pri­si­mi­niau vie­ną jau­ną mo­te­rį to­kia pa­var­de. Sės­ki, sa­kau, į ma­no au­to­mo­bi­lį, nu­ve­šiu. Dar pa­sa­kiau, kad jam pa­si­se­kė, jog ne ki­tą, o ma­ne už­kal­bi­no. Nu­ve­žiau į Vidz­gi­rio gat­vę, o ta mo­te­ris dar­že kaž­ką dir­ba. At­si­vež­to­jo klau­siu: ar ši? Jis dar mąs­to, o mo­te­ris nu­ste­bu­si ta­ria: „Kaip, dė­de, ma­ne ra­dai po tie­kos me­tų?“

Sten­giuo­si pa­dė­ti vi­siems, pa­ve­žu, kur rei­kia. Pen­si­ją ne­blo­gą gau­nu. Są­skai­to­je – nė cen­to, sten­giuo­si vi­sus iš­leis­ti, žmo­na pa­tvir­tins. Kas iš to gy­ve­ni­mo tik kau­piant? Nors anks­čiau bu­vo šiek tiek ir pra­ban­gos, pir­mas ži­gu­liu­ką Aly­tu­je ga­vau. Kuo pa­si­džiau­giu? Vai­kai­tė­mis, kad jos la­bai ge­ros, at­jau­čia, su­pran­tan­čia žmo­na, gra­žiai jos tvar­ko­mais na­mais, daž­nai pre­mi­juo­ja­mu so­du, duk­ros sėk­me. Ir tuo, kad svei­ka­ta lei­do pa­ke­liau­ti, net ke­tu­ris kar­tus bu­vau ana­pus At­lan­to. Ne­se­niai su­grau­di­no Va­si­li­jaus So­lov­jo­vo Se­do­jaus drau­go, sun­kiai ser­gan­čio ra­šy­to­jo, tik ne­pa­me­nu pa­var­dės, at­vi­ru­mas: „Pa­si­im­ki­te vi­sus ma­no or­di­nus ir me­da­lius, bet leis­ki­te nors ke­lias va­lan­das pa­gry­bau­ti.“

Kar­tais pa­juo­kau­ju, kad da­bar toks pe­ri­odas, kai ta­pau eta­ti­nis lai­do­tu­vė­se. Iš­ei­na daug pa­žįs­ta­mų, ten­ka sa­ky­ti at­si­svei­ki­ni­mo kal­bą. Sten­giuo­si vi­sus pa­žįs­ta­mus pa­gerb­ti sa­vo da­ly­va­vi­mu“, – sa­ko R.Mak­si­ma­vi­čius.

Ti­tu­luo­tas anek­do­tų ka­ra­liu­mi

„Džiau­giuo­si mies­to ža­lu­ma, ku­rią taip rū­pes­tin­gai ku­ria ir iš­lai­ko Vai­da Džer­vie­nė. Jai už tai la­bai dė­ko­ju. Aną kar­tą sė­dė­da­mas jos dar­buo­to­jų iš­puo­se­lė­ta­me Mies­to so­de su­ri­kia­vau auk­so fon­do aly­tiš­kių pen­ke­tu­ką. Jį su­da­ro Pa­ne­mu­nės pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riaus Ze­niaus Ku­ni­go­nio tė­vas An­ta­nas, Me­čius Bal­kaus­kas, dir­bęs Že­mės ūkio val­dy­bo­je, mo­ky­to­jas Al­gis Pet­ro­nis, in­ži­nie­rius Jo­nas Pac­ke­vi­čius, kal­bi­nin­kas Ka­je­to­nas Žie­vys. Pui­kus žmo­gus bu­vo ir Do­mas Dab­riš­ka, la­bai tei­sin­gas pir­ma­sis sek­re­to­rius Na­po­le­o­nas Ra­guo­tis“, – var­di­ja as­me­ny­bes pa­šne­ko­vas.

Anuo­met bu­vę dau­giau tei­sin­gu­mo. Šian­dien kri­ti­kos jis ne­gai­li ir kul­tū­ros pre­mi­jų da­ly­to­jams. Ro­mu­al­do nuo­mo­ne, re­ži­sie­riui ne­de­rė­tų skir­ti pre­mi­jos už fil­mą, ku­rį ge­riau­siu at­ve­ju ga­li­ma pri­skir­ti tik prie mo­ky­mo­si. Kul­tū­ros pre­mi­jas tu­rė­tų gau­ti dau­giau dir­bę, mies­tui iš tie­sų nu­si­pel­nę aly­tiš­kiai.

R.Mak­si­ma­vi­čius yra ka­rū­nuo­tas anek­do­tų ka­ra­liaus ti­tu­lu. Ar­ti­mi žmo­nės sa­kę, kad jis be ato­kvė­pio ries­da­vo links­mas is­to­ri­jas – klau­sy­to­jai spė­da­vo po sep­ty­nis ant­ruo­sius pa­tie­ka­lus su­val­gy­ti. Ir mus po tri­jų va­lan­dų po­kal­bio pa­ly­di trum­pu­čiu anek­do­tu. Prau­sia­si pir­ty­je vai­kai­tis su se­ne­liu. „Die­du­li, tu at­bu­lai kel­nai­tes už­si­mo­vęs“, – sa­ko vai­kas. – „Iš kur tu ži­nai?“ – pa­klau­sia šis. – „Ka­ka­las ne iš to šo­no ei­na.“

Dar Ro­mu­al­das pa­si­gi­ria, kad va­žiuos į Luks­nė­nus, kur vyks 16-oji res­pub­li­ki­nė hu­mo­ro šven­tė-kon­kur­sas. „Per­žiū­rė­jau pro­gra­mą, pa­si­ro­dys ge­ri ko­lek­ty­vai. Kuo to­liau, tuo dau­giau pras­tų pro­gra­mų ran­da­si. Ne­juo­kin­ga da­ro­si, kai gar­baus am­žiaus mo­te­rys apie pa­dur­kus juo­kau­ja. Hu­mo­ras tu­ri ati­tik­ti ir am­žių, ir vie­tą bei bū­ti sub­ti­lus“, – sa­ko il­ga­me­tis „Sprig­to“ hu­mo­ris­tas.

Sen­jo­ras Ro­mu­al­das mė­go ir mo­kė­jo links­min­ti, bet mo­kė­jo ir ki­tų links­my­bių klau­sy­tis. Ir at­sa­kin­gą dar­bą dirb­da­mas kad ir pa­vė­luo­da­mas lan­kė vi­sus mies­to ren­gi­nius. Anuo­met re­tas kon­cer­tas pra­si­dė­da­vo ne­pa­klau­sus, ar R.Mak­si­ma­vi­čius jau yra.