Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Krikštynos: tarp tradicijų ir naujovių

Tėveliai laikosi senųjų papročių ir tradicijų
Nuotraukos

Lietuvoje įprasta ką tik gimusį vaikutį pakrikštyti bažnyčioje. Sakoma, kad krikštu nuplaunama pirmoji vaiko nuodėmė. Tačiau pastebima, kad pastaruoju metu tėveliai savo atžalas krikštija gerokai vėliau - dažniausiai jiems sulaukus dvejų – trejų metukų. Taip pat išpopuliarėjo nauja „mada“ rengti didelę, vestuvėms niekuo nenusileidžiančią šventę.

Krikštynoms ruošiasi iš anksto
Dvejų metukų sūnų vasarą pakrikštijusi mama pasakoja, kad norėjo surengti didelę šventę ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. „Krikštynoms pradėjome ruoštis likus pusmečiui iki jų. Pirmiausia pasirūpinome sūnelio drabužiais. Įsigijome klasikinį elegantišką baltos spalvos kostiumą. Komplektą sudarė kelnės, baltinukai, liemenė, švarkas, varlytė, kepurė. Prie kostiumo gražiai priderinome batukus“, - kalba Ingrida.
Mama pasakoja, kad laikėsi krikštynų papročių ir tradicijų: „Pirmiausia kartu su krikšto mama nuprausėme ir aprengėme mažylį. Kai krikštamotė maudė vaikelį, krikšto tėvas įmetė pinigą į vandenį, kad mažasis turtingas būtų. Taip pat prieš bažnyčią palypėjome ant akmens, kad vaiko dantys augtų kieti ir gyvenimas tvirtas būtų. Grįžus po krikštynų apeigų krikštamotė man padovanojo muilo, kad doras vaikas augtų, kruopų - kad košės išvirtų, kad gyvenimas sotus būtų, cukraus - kad turėtų kuo tą košę pagardint ir gyvenimas saldesnis būtų.“
Ingrida siekė, kad šventė kuo ilgiau išliktų svečių atmintyje, todėl daug dėmesio skyrė įvairių suvenyrų gamybai.
„Labai norėjosi nustebinti svečius. Todėl nusprendėme pasidaryti savos gamybos popieriukus su užrašu „Tomuko krikštynos 2014“ ir jais apvyniojome saldainius. Padarėme krikštynų laikraštį, jame surašėme visą informaciją apie vaiką: kur gimė, koks ūgis, kiek sveria, ką mėgsta ir visokių linkėjimų bei anekdotų. Kambarį papuošėme balionais su smagiais užrašais ir piešinėliais.
Taip pat svečius raginome nesėdėti, bet žaisti įvairius žaidimus ir linksmai pajudėti“, - prisiminimais dalijasi Ingrida.
Tuo tarpu, jauna mamytė Rūta savo pusės metų kūdikėliui krikštynas surengė paprastas, be jokių šventinių atributų. „Surengėme mielą ir jaukią šventę. Mums buvo svarbiausia, kad kūdikis būtų išvaduotas nuo pirmosios nuodėmės ir taptų kataliku. Jokių kitų papročių nesilaikėme. Tačiau itin atsakingai rinkome krikštatėvius. Norėjome, kad jie būtų atsakingi, rimti ir sąžiningi žmonės. Mums buvo svarbu žinoti, kad jais visada bus galima pasitikėti ir kad jie ištikus nelaimei nevengs globoti mūsų mažylio“, - sako Rūta.

Senųjų papročių vis dar laikomasi
Žinomo Lietuvos etnologo Liberto Klimkos teigimu, senovėje krikštynos buvo viena svarbiausių šeimos švenčių. Būta savitų jos papročių, kilme net siekiančių senąją baltų religiją. „XVII amžiuje krikštynos buvo vadinamos gimtuvėmis. Tuo metu tebebuvo gyvi senosios religijos įvaizdžiai. Tik vaidilos pareigas krikštynų metu atlikdavo pribuvėja. O alus būdavo geriamas ne dirbtinei linksmybei, bet kreipimuisi į dievus. Pats krikštas dvejopas: ir naminis senaisiais papročiais, ir bažnytinis, krikščioniškasis“, - kalba L. Klimka
Per krikštynas buvo laikomasis tam tikrų papročių: „Dzūkijoje kūdikį krikšto tėvams pribuvėja paduodavo per langą, prieš tai apnešusi aplink duonkepę krosnį. Rytų Lietuvoje prisirengus krikštui, kūdikėlį pribuvėja guldydavo ant stalo šalia duonos kepalo. Tik po to imdavo ant rankų ir nusilenkusi gerajai kerčiai, paduodavo kūmams. Grįžę iš bažnyčios, jie tik iš trečio karto pasakydavo vaiko vardą - ogi kad užaugęs nebūtų plepus ir lengvabūdis. Krikštynų puotai kirsdindavo juodus gaidį ir vištą.“
Etnologas pasakoja, kad senovėje tėvai savo atžaloms labai atsakingai rinkdavo krikštatėvius. „Kadangi kūmų griekai kūdikiui prilimpa, į juos kviesdavo tik dorus ir tvarkingus kaimynus. Kokiai nelaimei šeimoje atsitikus, kūmai atstodavo vaikui tėvus. Gal todėl seniau į krikšto tėvus kviesdavo ne vieną porą – našlaitėliui bus saugiau pasaulyje gyventi“, - išskiria etnologas.
Pietryčių Lietuvoje ilgai išliko įdomus senoviškas paprotys kūmais prašyti atsitiktinius žmones tuo atveju, jeigu šeimoje būdavo išmirę keletas vaikelių. Todėl kūdikiui gimus, tėvas vakare ar anksti rytą išeidavo į kaimo „ulyčią“ pirmų sutiktų vyro ir moters pakviesti būti krikšto tėvais. Toks keistas paprotys žinomas ir kitų tautų tradicijose, - tikima, kad „svetimi“ gali nukreipti piktųjų dvasių veiklą. Tapti pavainikio krikštatėviu visoje Lietuvoje laikyta už garbę, maža to, tikėta, kad mielaširdingam kūmui seksis linus auginti ir arklius laikyti.
Ne ką mažesnį dėmesį skirdavo savo atžalų vardų parinkimui. „Senovėje šeimos būdavo gausios, tad vardą parinkdavo kūmai ar parapijos klebonas iš kalendoriaus; sakydavo, turės šventąjį globėją. Tai „atsineštinis“ vardas, susijęs su vardinėmis. Nerinkdavo retų, mažai girdėtų vardų. O ir populiarieji vardadieniai mūsų etnokultūroje sutampa su gamtos virsmais bei žemės ūkio darbų terminais. Dar būta papročio parinkti vardą senolių garbei“, - pabrėžia L. Klimka.
O štai Šiaulių civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, per pirmąjį 2014 m. pusmetį populiariausi vardai tarp mergaičių buvo Austėja, Emilija, Ema, Kamilė, tarp berniukų – Jokūbas, Jonas, Matas, Nojus.

Krikštu išsilaisvinama iš pirmosios nuodėmės
Šiaulių Šventojo Jurgio bažnyčios klebonas Saulius Matulis ragina nepamiršti, kad krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į kitus sakramentus.
„Krikšto sakramentas ypatingas tuo, kad žmogus tuomet tampa krikščionių katalikų bendruomenės nariu ir yra įjungiamas į Dievo tautą“, - kalba klebonas S. Matulis.
Pareiškęs norą, krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus, o maždaug nuo 7 metų amžiaus žmogus gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas.
Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori. Todėl jei tėvai nesutinka ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, krikštas yra atidedamas, kol vaikas sulauks 7 metų amžiaus ir jis pats apsispręs.
Tačiau klebonas S. Matulis ragina nelaukti ir krikštyti kuo mažesnį vaiką. „Kai vaikas auga, tėvai jį auklėja ir aiškina, kas yra gerai, kas blogai. Nepalieka vaiko likimo valiai ir nelaukia, kol jis pats nuspręs, koks elgesys yra tinkamiausias. Taip pat yra ir su tikėjimu - tėvai per tam tikras nuorodas tikėjimą perduoda savo šeimoje“, - pataria S. Matulis.

Svarbu tinkamai pasirinkti krikštatėvius
Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas švenčiamas bendruomenėje, todėl krikštijama ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.
Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesni nei 16 metų tvirtai tikintys katalikai, pajėgūs ir pasirengę pakrikštijam kūdikiui ar suaugusiajam padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.
„Krikšto tėvai laikomi dovanų dėdėmis ir tetomis, kurie per kiekvieną gimtadienį turi neužmiršti pasveikinti ir atnešti dovanų. Tačiau pagrindinė jų pareiga - padėti tėvams auginti vaiką tikėjimo šviesoje. Taip pat nutikus nelaimei krikštatėviai turėtų krikštytu vaiku“, - sako klebonas.

2014-09-11 21

Svarbiausi krikštynų simboliai – žvakė ir balti rūbeliai.

2014-09-11 28


Info