Sankt Butrimonių aktualijos: skulptorius padovanojo airiams jų istorinį herbą, bet kibiro šalto vandens ant galvos nesipylė

 He­ral­di­kos re­cep­tai

Mies­te­lį, ku­ria­me įsi­kū­rė He­ral­di­kos cen­tras, Da­rius va­di­na Sankt But­ri­mo­ni­mis. Jo grį­ži­mas iš Ai­ri­jos ir kū­ry­bi­niai su­ma­ny­mai įne­šė nau­jos veik­los į jo se­sers, aly­tiš­kės gy­dy­to­jos Dai­nos Ne­meikš­tie­nės dai­lės ga­le­ri­ją. Tre­čia­die­nį čia pri­sta­ty­tas skulp­to­riaus D.Mi­liaus­ko pa­gal es­ki­zą sti­li­zuo­tas ba­rel­je­fi­nis ai­rių Brian Bo­ru (Brian Bo­roim­he) kla­no her­bas, skir­tas Klon­tar­fo mū­šio tūks­tant­me­čiui, ku­rio su­kak­tis šven­čia­ma šie­met. Šis her­bas – lie­tu­vių do­va­na staig­me­na ai­rių tau­tai. Ai­ri­jos am­ba­sa­da Lie­tu­vo­je apie ją jau ži­no, o štai pla­čia­jai vi­suo­me­nei her­bas bus pri­sta­ty­tas spa­lio 18 die­ną ren­gi­nio Šar­le­vi­lio pi­ly­je me­tu.

Ši­tas her­bas – to­li gra­žu ne pir­ma pro­fe­si­nė D.Mi­liaus­ko pa­žin­tis su he­ral­di­ne sim­bo­li­ka, ku­rios ne­ma­žai yra te­kę res­tau­ruo­ti Ai­ri­jo­je. Taip pat su­ži­no­ti tam tik­rų šio ama­to pa­slap­čių, ku­rias meist­rai kruopš­čiai sau­go. (Pa­vyz­džiui, ko­kių prie­mai­šų de­da­ma į skulp­tū­ri­nę ma­sę.) Aly­tiš­kis sa­ko, kad kiek­vie­nas her­bas pa­ima iš au­to­riaus la­bai daug ener­gi­jos, ta­čiau jam šis dar­bas prie šir­dies, nors ir ne­leng­vas, juk ten­ka pa­čiam in­ter­pre­tuo­ti sim­bo­lius, pa­rink­ti spal­vi­nę ga­mą, ku­ri su­skam­bė­tų, bet kar­tu bū­tų au­ten­tiš­ka.

Su­si­prie­ši­nęs pa­sau­lis ir do­va­nos

Brian Bo­ru (Brian Bo­roim­he) kla­no her­bo sim­bo­li­ka aiš­ki: liū­tai sim­bo­li­zuo­ja drą­są, kar­das virš ri­te­rio šal­mo – tei­sin­gu­mą. Ką sim­bo­li­zuo­ja lie­tu­vių su­ma­ny­mas pri­min­ti ai­riams svar­bią is­to­ri­nę da­tą to­kia ne­įpras­ta do­va­na?

„Is­to­riš­kai Klon­tar­fo mū­šis yra la­bai reikš­min­gas, nes su­vie­ni­jo ai­rių tau­tą. Mes, lie­tu­viai, gra­žiai šven­čia­me to­kias is­to­ri­nes su­kak­tis, ai­riai gal­būt jas šiek tiek pri­mirš­ta, tai­gi no­rė­jo­me pri­min­ti“, – sa­ko D.Mi­liaus­kas.

Skulp­to­rius ir jo ben­dra­min­čiai pa­brė­žia: ši do­va­na – tai ne po­li­ti­ka. He­ral­di­kos cen­tro su­ma­ny­to­jai, jė­gas ir lė­šas į jo veik­lą in­ves­tuo­jan­tys ak­ty­vūs Port­li­šo (Ai­ri­ja) lie­tu­vių ben­druo­me­nės na­riai įsi­ti­ki­nę, kad su­si­prie­ši­nu­sia­me pa­sau­ly­je es­ti svar­bes­nių da­ly­kų – tau­tos ga­li ben­dra­dar­biau­ti. Do­va­no­ti vie­nos ki­toms gra­žias ir reikš­min­gas do­va­nas. Ne šal­tą van­de­nį sau ant gal­vos pil­ti, o ty­liai nu­veik­ti ką nors ge­ro. Bū­tent tai pa­da­rė lie­tu­viai, do­va­no­jan­tys ai­riams jų is­to­ri­nį her­bą.

Ka­žin kaip do­va­ną pri­ims ai­riai? „O kaip mes pri­im­tu­me, tar­kim, to­li­mo­jo­je Ko­lum­bi­jo­je iš­drož­tą rū­pin­to­jė­lį, ku­rį mums pa­do­va­no­tų iš vi­sos šir­dies? Ži­no­ma, bū­tų ma­lo­ni staig­me­na“, – įsi­ti­ki­nęs skulp­to­rius.

Kū­rė kel­tiš­kus kry­žius

D.Mi­liaus­kas – vie­nas Tarp­tau­ti­nio lie­tu­vių he­ral­di­kos fon­do ini­cia­to­rių ir įkū­rė­jų. Kas tai per or­ga­ni­za­ci­ja? Aki­vaiz­du, kad pats su­ma­ny­mas tu­ri daug po­zi­ty­vo. Fon­dą įkū­rė tau­tie­čiai iš­ei­vi­jo­je siek­da­mi, kad pa­tir­tis ir sve­čio­se ša­ly­se už­dirb­ti pi­ni­gai bū­tų pa­nau­do­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės ge­ro­vei, ska­tin­tų tau­tie­čius grįž­ti į tė­vy­nę. Šiuo me­tu fon­das tu­ri nuo­la­ti­nių na­rių Ai­ri­jo­je, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, Vo­kie­ti­jo­je ir, ži­no­ma, Lie­tu­vo­je.

Her­bai, prie ku­rių pri­si­lie­tė aly­tiš­kis meist­ras, sau­go­mi ke­lio­se pa­sau­lio ša­ly­se, tie­sa, jų kol kas nė­ra la­bai daug. Prieš ke­le­tą me­tų ku­ni­go Egi­di­jaus Ar­na­šiaus įkvėp­tas D.Mi­liaus­kas Dub­li­ne su­kū­rė tris sti­li­zuo­tus Žal­gi­rio mū­šio ju­bi­lie­jui skir­tus ba­jo­riš­kus her­bus, ku­rių gi­mi­nių at­sto­vai, kaip ma­no­ma, ga­lė­jo bū­ti šių gar­sių ir lem­tin­gų kau­ty­nių da­ly­viai. 2012 me­tais He­ral­di­kos fon­das Mins­ke (Bal­ta­ru­si­ja) pri­sta­tė Lu­ce­vi­čių gi­mi­nės her­bą „No­vi­na“ po­eto Jan­ko Ku­pa­los, ku­ris bu­vo šios se­nos gi­mi­nės at­sto­vas, mu­zie­ju­je. Skulp­to­riaus pla­nuo­se – Vy­tau­to Di­džio­jo gi­mi­nės her­bas.

Ai­ri­jo­je me­ni­nin­kas ne tik res­tau­ra­vo he­ral­di­ką se­no­sio­se pi­ly­se, bet ir dir­bo su ak­me­niu. Jo spe­cia­li­za­ci­ja – net į JAV iš­ke­lia­vę kel­tų kry­žiai. Kaip lie­tu­viui pa­vy­ko pri­si­jau­kin­ti Ai­ri­jos ak­me­nį – pa­slap­tis, ta­čiau ran­kos rei­kė­jo tvir­tos, nes pa­sie­kė meist­rys­tės ir įval­dė tam tik­rą brai­žą. Juk ne vel­tui, kaip pats Da­rius su šyp­se­na pri­si­me­na, vie­ti­niai ak­mens ap­dir­bė­jai po ke­lis kar­tus per­klaus­da­vo, kad ne­lik­tų nė men­kiau­sios abe­jo­nės: „Tai pa­ga­liau iš­va­žiuo­ji? Tik­rai Lie­tu­vo­je lik­si?“

Tie­sa apie emig­ra­ci­ją

„Da­bar gy­ve­nu sa­vo auk­so am­žių. Pa­sau­lis ma­žas, kur no­riu, ten per­ku lėk­tu­vo bi­lie­tą ir skren­du. Dirb­tu­vę įsi­ren­giau But­ri­mo­ny­se, o gy­ven­siu gal­būt Vil­niu­je, nes 100 ki­lo­met­rų nė­ra at­stu­mas. Svar­biau­sia, kad vėl esu sa­vo ša­ly­je, ku­rio­je ne­si­jau­čiu „fo­re­ne­riu“ (už­sie­nie­čiu – angl.), į ku­rį vie­ti­niai gy­ven­to­jai žiū­ri krei­vai. Ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo kom­plek­są grį­žęs gy­džiau­si tur­būt pu­sę me­tų“, – at­vi­rai pa­sa­ko­ja aly­tiš­kis.

Šiuo me­tu D.Mi­liaus­kas vėl ruo­šia­si vyk­ti į Ai­ri­ją, šį­kart su var­di­niu kvie­ti­mu į iš­kil­mes Šar­le­vi­lio pi­ly­je, kur vi­suo­me­nei bus pri­sta­ty­tas jo su­kur­tas her­bas.

„Emig­ra­ci­ja nė­ra ki­sie­liaus kran­tai“, – sa­ko Da­rius, bet iki šiol ne­ran­da at­sa­ky­mo, ko­dėl ži­niask­lai­da ne­at­spin­di šio reiš­ki­nio re­a­ly­bės.

Emig­ran­to duo­nos ra­ga­vu­sį pa­šne­ko­vą ypač ste­bi­na po­pu­lia­rios TV lai­dos, pa­sa­ko­jan­čios nu­sal­din­tos sėk­mės is­to­ri­jas: „Ko­dėl ne­kal­ba­ma apie tai, kad Ai­ri­ja lie­tu­viams yra nors ir ska­ni, bet pra­vė­su­si va­ka­rykš­tė sriu­ba, kad ten ky­la nau­ja emig­ra­ci­jos į Ka­na­dą ar Aust­ra­li­ją ban­ga? Kad kli­ma­tas pa­vo­jin­gas svei­ka­tai, to­dėl vie­ša pa­slap­tis, jog pran­cū­zai me­di­kai ne­re­ko­men­duo­ja sa­vo tau­tie­čiams emig­ra­ci­jo­je Ai­ri­jo­je pra­leis­ti il­giau nei pen­ke­rių me­tų. To kai­na – są­na­rių li­gos ir dep­re­si­jos dėl sle­gian­čio pras­to oro.“

Bau­bų iš­vai­ky­mas

Pa­žiū­rė­ti nau­jo­jo spal­vin­go ai­riš­ko her­bo į Dai­nos ga­le­ri­ją už­su­ka ir bū­re­lis vai­kų – But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos die­nos cen­tro ma­žų­jų auk­lė­ti­nių. Jie ži­no, kad ga­le­ri­ja – „tai ten, kur daug pa­veiks­lų“, vie­nas ber­niu­kas mie­lai pa­dai­nuo­ja ma­mos lop­ši­nę, nors ir ne­bai­gia jos – drau­gai pra­juo­ki­no. Ki­ta mer­gai­tė ra­di­jo „FM99“ klau­sy­to­jams čia pat pa­dek­la­muo­ja ei­lė­raš­tį į ge­rą nuo­tai­ką sklei­džian­tį ryš­kiai gel­to­ną mik­ro­fo­ną, ku­rį lai­ko Liu­das Ra­ma­naus­kas.

„Žiū­riu aš į mū­sų vai­kus Lie­tu­vo­je ir gal­vo­ju, kad jie yra pa­tys nuo­sta­biau­si, nes kai tė­vai juos at­si­ve­ža į Ai­ri­ją, jie la­bai grei­tai pa­mirš­ta iš pra­džių ei­lė­raš­čius ir dai­ne­les, o pas­kui ir gim­tą­ją kal­bą“, – sa­ko Da­rius.

Jo su­ma­ny­mai He­ral­di­kos cen­tre taip pat sie­ja­si su jau­ną­ja kar­ta. Skulp­to­rius ti­ki­si Lie­tu­vos is­to­ri­ją at­gai­vin­ti he­ral­di­ko­je, nes čia ma­to daug spal­vin­gų erd­vių veik­lai, ku­ri ga­lė­tų su­do­min­ti is­to­ri­ja vai­kus ir pa­aug­lius.

„Mū­sų kai­my­nas pa­si­sten­gė iš­trin­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją, to­dėl da­bar rei­kia at­kur­ti he­ral­di­nį pa­li­ki­mą ir pa­ro­dy­ti jau­na­jai kar­tai. Mū­sų vals­ty­bė jau­na, jai tik dvi­de­šimt me­tų, tai­gi šio­je sri­ty­je, ga­li­ma sa­ky­ti, pra­de­da­me nuo nu­lio, bet vis­kas įma­no­ma. At­vi­rai kal­bant, grįž­da­mas į Lie­tu­vą ti­kė­jau­si, kad čia kur kas blo­giau, nes lie­tu­viai emig­ra­ci­jo­je sa­vų bau­bų pri­si­gal­vo­ja. Bet vis­kas ge­rai, sma­gu bū­ti su sa­vo kraš­tu, ku­ris ju­da į prie­kį“, – sa­ko D.Mi­liaus­kas.