„Smiltynė“ skrieja ant sėkmės bangų

Kai pa­va­sa­rį iš va­ka­rų at­skrie­jo ži­nia, jog į Ni­dą iš Klai­pė­dos pra­dės kur­suo­ti grei­taei­gis ke­lei­vi­nis lai­vas, tą pa­čią mi­nu­tę pa­sa­kė­me sau – ke­liau­si­me juo. Ta­rė­me ir pa­da­rė­me. Tie­sa, te­ko pa­lū­kė­ti iki rugp­jū­čio vi­du­rio, kol at­si­ra­do lais­vas Pa­ma­rio kraš­tui skir­tas sa­vait­ga­lis.

Per ke­lis va­sa­ros mė­ne­sius van­dens ke­lias Klai­pė­da – Juo­dkran­tė – Ni­da – Juo­dkran­tė – Klai­pė­da su­lau­kė mil­ži­niš­ko po­pu­lia­ru­mo. Di­džiau­sias bu­mas pa­siek­tas lai­ko­tar­piu nuo Jo­ni­nių iki Žo­li­nės. Per ry­ti­nius rei­sus ir va­ka­rais grįž­tant iš Ni­dos grei­ta­sis kel­tas ne­su­tal­pin­da­vo vi­sų no­rin­čių­jų, nu­sid­riek­da­vo ei­lės. Pers­kai­tė­me, jog bi­lie­tus ver­tė­tų įsi­gy­ti iš anks­to, prieš de­šimt die­nų. Ne­juo­ka­vo­me – stvė­rė­me juos tuoj pat. Bi­lie­tas į vie­ną pu­sę kai­na­vo 32 li­tus.

Į ke­lio­nę!

Tą šeš­ta­die­nio ry­tą Klai­pė­da re­mon­tuo­ja­mo Pi­lies til­to apy­lin­kė­se at­ro­dė ge­ro­kai įmi­gu­si. „Nei žvė­re­lio, nei žmo­gaus“, kaip ra­šė poe­tas Si­gi­tas Ge­da. Tik upės kran­ti­nė­se triū­sė ka­te­rių sa­vi­nin­kai, gar­bin­da­mi bun­dan­čią už­dar­bio die­ną. Už­tat Se­no­jo­je per­kė­lo­je bū­ria­vo­si žmo­nės – bū­si­mie­ji ka­ta­ma­ra­no „Smil­ty­nė“ ke­lei­viai, mū­sų bend­ra­žy­giai.

Pa­te­ko­me į jau­kų lai­vą mo­der­niu in­ter­je­ru. Erd­vio­je pa­tal­po­je – 72 sė­dy­nės, vi­sos, dė­kui Die­vui, nu­kreip­tos ju­dė­ji­mo kryp­ti­mi. Ati­da­ro­mas ba­riu­kas, ku­rį ap­tar­nau­ja ža­vi stu­den­tė. Vei­kia be­vie­lis in­ter­ne­to ry­šys. Už 5 li­tus ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti au­si­nes ir klau­sy­tis pa­sa­ko­ji­mo apie Klai­pė­dos uos­tą ir Kurš­ma­rių gy­ven­vie­tes. Ke­lei­vių pa­tal­po­je šil­ta, lie­taus ne­bau­gu. Gra­žiau­siems Lie­tu­vos vaiz­dams – di­de­li lan­gai. No­rin­tys „ar­ti­mes­nio san­ty­kio“ su ma­rių sti­chi­jo­mis, ren­ka­si lai­vo ga­le. Čia jau ky­bo ke­li dvi­ra­čiai, į kel­tą pri­ima­mi už sim­bo­li­nį vie­no cen­to mo­kes­tį. Uos­to ak­va­to­ri­jo­je, kur at­stu­mai įvei­kia­mi per ke­lias mi­nu­tes, „Smil­ty­nė“ ga­li ga­ben­ti 132 ke­lei­vius. Ta­čiau į Ni­dą jų pluk­do tiek, kiek yra sė­di­mų vie­tų.

Ne­tru­kus pa­ste­bė­jo­me, kad kai ku­rie tra­pu lei­dę­si žmo­nės grįž­ta į kran­ti­nę. Pa­si­ro­do, jie vy­lė­si pa­tek­ti į lai­vą iš anks­to ne­pir­kę bi­lie­tų. De­ja, 9 va­lan­dą 30 mi­nu­čių, kai „Smil­ty­nė“ ėmė spar­čiai skros­ti Da­nės žio­tis, vi­sos vie­tos bu­vo užim­tos.

Atrakcija

Grei­taei­gis lai­vas pri­ar­tė­jo prie va­ka­ri­nio ma­rių kran­to ir verž­liai pa­krei­pė kur­są į pie­tus, Kiau­lės nu­ga­ros link. Aki­mis pa­ly­dė­jo­me Cen­tri­nį Klai­pė­dos ter­mi­na­lą, kran­ti­nę ir pir­są. Pa­mo­ja­vo­me iš­ky­lau­jan­čio ka­te­rio įgu­lai. Nu­žvel­gė­me drū­ta­ko­jes at­ra­mas, prie ku­rių ne­tru­kus bus tvir­ti­na­ma mū­sų ne­prik­lau­so­my­bė – lai­vas su du­ji­ni­mo įran­ga „In­de­pen­den­ce“. Kai uos­to ak­va­to­ri­ja li­ko už Kiau­lės ir ke­lei­vių nu­ga­rų, įsid­rą­si­no­me pa­bels­ti į vai­ri­nes du­ris ir pa­šne­kin­ti „Smil­ty­nės“ ka­pi­to­ną Vol­de­ma­rą Lie­kį.

Jis pa­pa­sa­ko­jo, jog grei­taei­gis kel­tas (angl. fast ferry) pa­ga­min­tas 1999-ai­siais Ny­der­lan­duo­se. Dau­giau kaip de­šimt­me­tį plau­kio­jo iš Dord­rech­to į Ro­ter­da­mą. Lie­tu­vis ten pe­rė­jo ke­lių die­nų pra­kti­ką, mo­kė­si val­dy­ti ka­ta­ma­ra­ną, pa­jus­ti jo ga­ba­ri­tus. „Pa­na­šių ir po­rą di­des­nių lai­vų ta­da olan­dai tu­rė­jo dvy­li­ka. Duo­da­si jų upė­se kaip tak­si. Di­de­lių ban­gų ten ne­bū­na, ta­čiau eis­mas ge­ro­kai in­ten­sy­ves­nis“, – pa­sa­ko­jo V. Lie­kis.

„Smil­ty­nę“ ne­ša du sraig­ti­niai tūks­tan­čio ark­lio ga­lių (740 kW) va­rik­liai. Įsi­bė­gė­jęs lai­vas pa­sie­kia 23 maz­gų (apie 45 km/h) grei­tį. Na­vi­guo­ti jį drau­džia­ma, jei vė­jo grei­tis 18 m/s, ky­la 1,1 me­tro ban­gos. „Šią va­sa­rą to­kių oro są­ly­gų ne­bu­vo, nors kar­tą ban­gos sie­kė be­veik me­trą. Žmo­nes taš­kė purs­lai, bet jiems – at­rak­ci­ja. „O! Kaip sma­gu, – šau­kia, – iš­si­mau­dėm“, – šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­jo ka­pi­to­nas. Jo ti­ki­ni­mu, vi­sas bai­mes rei­kė­tų pa­lik­ti kran­te, nes ma­rios la­bai ne­gi­lios. „Blo­giau­siu at­ve­ju tik at­si­sės­tu­me ant dug­no, ir tiek“, – ra­mi­no vai­ri­nin­kas.

Kas­die­ną po naujieną

V. Lie­kis bai­gė Lie­tu­vos aukš­tą­ją jū­rei­vys­tės mo­kyk­lą, try­li­ka me­tų „iš­vaikš­čio­jo“ jū­ro­je, ran­gų hie­rar­chi­ja pa­ki­lo iki an­tro­jo ka­pi­to­no pa­dė­jė­jo. „Mū­sų lai­vus val­džiu­si pra­ncū­zų kom­pa­ni­ja ban­kru­ta­vo, nu­ta­riau ieš­ko­ti dar­bo ant kran­to, ar­čiau šei­mos“, – nu­si­šyp­so­jo jū­ri­nin­kas.

Pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais „i­šė­ji­mais“, da­bar­ti­nis marš­ru­tas ka­pi­to­no V. Lie­kio nuo­bo­du­liu ne­kan­ki­na. „Su ke­lei­viais ne­bū­na nuo­bo­du. Čia kas­die­ną – nau­jie­na. Tu­ris­tų at­ke­liau­ja net iš Ame­ri­kos, Aus­tra­li­jos, Pra­ncū­zi­jos. Daug ru­sų. Vis klau­si­nė­ja, žiū­ri pa­gar­bos ku­pi­nu žvilgs­niu ir lau­kia, ar tu jiems ką nors at­sa­ky­si“, – pa­ten­kin­tas pa­sa­ko­jo V. Lie­kis. Grei­taei­gis lai­vas per die­ną pa­da­ro du rei­sus. Kur­suo­ja be poil­sia­die­nių. Ke­lio­nė trun­ka dvi su pu­se va­lan­dos. Juo­dkran­tė­je pa­sto­vi 20, plau­kiant at­gal – 10 mi­nu­čių.

Per se­zo­ną „Smil­ty­nės“ vai­ri­nin­ko til­te­liu V. Lie­kis da­li­ja­si su dar vie­nu ar dviem ko­le­go­mis.

Iš­trauk­ti iš automobilio

Marš­ru­to se­zo­nas ei­na į pa­bai­gą. Vės­ta orai, trum­pė­ja die­nos. Perž­vel­gęs ke­lio­nės nuo­trau­kas tuo įsi­ti­ki­nau ir pats: į pa­ma­rį kuo įžū­liau­siai brau­na­si ru­duo. Ta­čiau Ne­rin­gos poil­siau­to­jams ir Klai­pė­dos sve­čiams pui­kią pra­mo­gą pa­siū­liu­sios bend­ro­vės „Smil­ty­nės per­kė­la“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Da­rius But­vy­das sku­ba ra­min­ti – lai­vas ir to­liau kels į Ne­rin­gą. Tik ne taip in­ten­sy­viai. Rug­sė­jį ke­ti­na­ma plau­kio­ti sa­vait­ga­liais, kar­tą per die­ną, kiek anks­čiau at­siš­var­tuo­jant Ni­do­je.

Pra­mo­ga yra pra­mo­ga, ta­čiau šis marš­ru­tas, pa­sak D. But­vy­do, bu­vo su­ma­ny­tas kaip al­ter­na­ty­va au­to­mo­bi­liams. „Skep­ti­kai jį va­di­no vie­na­die­nių tu­ris­tų pro­jek­tu, o mes vy­lė­mės, jog grei­taei­gis lai­vas vi­sų pir­ma taps su­si­sie­ki­mo prie­mo­ne su Ne­rin­gos pu­sia­sa­liu. Ir va­sa­rą per­kė­lę mil­ži­niš­ką ke­lei­vių ba­ga­žo kie­kį įsi­ti­ki­no­me, jog žmo­nės va­žiuo­ja ne vie­nai die­nai, o at­os­to­gau­ti. Pa­si­ro­do, lie­tu­vį įma­no­ma iš­trauk­ti iš au­to­mo­bi­lio. Šis da­ly­kas ypač džiu­gi­na. „Smil­ty­nės“ se­zo­nas pa­vy­ko“, – api­bend­ri­no D. But­vy­das.