|
|
|
Televizijos kanalo „Discovery“ interviu su pirmuoju žmogumi nužingsniavusiu nuo Amazonės ištakų iki žiočių
|
Daugiau nei 6 tūkst. 500 km – tiek kilometrų per 860 dienų nuėjo britų keliautojas Edas Stafordas ir tapo pirmuoju žmogumi, pėsčiomis įveikusiu visą kelią nuo nuo Amazonės ištakų Peru iki žiočių Atlanto vandenyne. Šis jo pasiekimas buvo užfiksuotas 2011 m. Gineso rekordų knygoje, o tais pačiais metais Edas gavo Europos metų nuotykių ieškotojo apdovanojimą.
Tačiau Edo nuotykių alkis neišseko – tęsdamas bendradarbiavimą su televizijos kanalu „Discovery channel“, 60 dienų jis praleido negyvenamoje saloje visiškai vienas – su mėgėjiška kamera filmuodavo savo kasdienybę ir išgyveno neturėdamas jokių civilizacijos teikiamų patogumų – netgi peilio. Taip gimė visame pasaulyje populiarus realybės šou „Naked and Marooned“.
Iš šio šou išsivystė sudėtingesnis projektas – „Išgyventi su Edu Stafordu“ (angl. „Marooned with Ed Stafford“). Edas išsirinko dešmit pačių atokiausių vietų pasaulyje, kiekvienoje iš jų bandydamas išgyventi po dešimt dienų. Televizijos kanalas „Discovery“ pateikia trumpą interviu su garsiuoju nuotykių ieškotoju.
Savo karjerą pradėjai kaip karininkas. Kas atsitiko, kad nusprendei leistis į nuotykius?
Būdamas mažas aš norėjau būti kareiviu – tada dar nebuvau girdėjęs apie ekspedicijas. Norėjau kariauti, tad po universiteto baigimo įstojau į armiją. Tačiau nepaisant to, kad esu dėkingas už patirtį, kurią gavau įvairiose karinėse misijose, vis dėlto manau, kad mano talentas slypi būtent išgyvenimas atokiose vietovėse ir šių gabumų perdavimas kitiems žmonėms.
Ko labiausiai bijai ekspedicijų metu?
Iš tiesų, leisdamasis į ekspediciją, aš neturiu baimės jausmo. Aš nebijau išalkti, sušalti ar būti užpultas laukinių gyvūnų. Visada stengiuosi išlaikyti sveiką požiūrį į supančią aplinką ir racionaliai reaguoti į susidariusią situaciją. Viskas priklauso nuo patirties –pirmosios ekspedicijos buvo sudėtingos, bet dabar viskas daug lengviau. Juk nepaisant to, kurioje Žemės vietoje esi, norint išgyventi reikia tų pačių dalykų – vandens, maisto, pastogės, ugnies ir noro susidariusią situaciją paversti kaip įmanoma komfortiškesne.
Buvai pirmasis žmogus, pėsčiomis nukeliavęs visą Amazonės upės trasą. Kaip visa tai suplanavai?
Žinoma, sprendimas leistis į tokią kelionę nebuvo spontaniškas, tačiau apie tai svajojau jau nuo vaikystės. Iki tol, kol pradėjau planuoti kelionę, nežinojau, kad būsiu pirmasis žmogus, pėsčiomis kirtęs Amazoniją. Pradėjęs domėtis, kaip galima nuo jos ištakų iki žiočių, sužinojau, kad žmonės šią trasą yra įveikę vandeniu, tačiau niekas dar nebuvo ėjęs viso kelio Amazonės krantu. Būtent tada sau pasakiau: „Būtent tai ir noriu padaryti! Noriu tapti pirmuoju žmogumi pėsčiomis kirtusiu Amazoniją“.
Kelionės planavimas užtruko, tačiau niekada iki galo nesuplanuosi panašios ekspecijos – daugybė dalykų nutinka kelyje, atsiranda nenumatytų veiksnių, tad reikia išmokti prisitaikyti. Taip vaikiška svajonė kirsti Amazoniją išsirutuliojo iki pasaulio rekordo.
Kokių pavojų teko patirti kelyje?
Mes žygiavome per vietoves, kuriose tikrai nebuvome laukiami – palei Amazonę driekasi ištisos narkotikų gamybos vietos. Todėl buvo daugybė pavyzdžių, kai mums buvo pasakyta – traukitės toliau arba būsite nužudyti. Buvo laukinių genčių narių, kurie į mus buvo nutaikę ginklus. Bet viduje visada tikėjau, kad mums pasiseks pasiekti kelionės tikslą. Visada manau, kad jeigu tu iš tiesų nelinki niekam bloga, su žmonėmis bendrauji žmogiškai, elgiesi natūraliai, suveikia žmogiškasis faktorius ir žmonės su tavimi bendrauja geranoriškai. Be abejo, neneigsiu, kad mus lydėjo sėkmė – jeigu turėčiau sūnų ar dukrą, tikrai nepatarčiau jiems kartoti mano kelionės.
O kas buvo sunkiau – eiti Amazonės upe ar išgyventi 60 dienų vienam saloje?
Geras klausimas. Anksčiau sakydavau, kad kelionė po Amazoniją, tačiau dabar manau, kad gyvenimas saloje vis tik buvo labiau varginantis. Kai po tų 60 dienų grįžau namo, nesupratau, kiek man pakenkė izoliacija nuo išorinio pasaulio. Tada dar nesuvokiau, kaip stipriai tai mane paveikė psichologiškai, kiek emocinių barjerų prisistačiau savo viduje. Atskyrimas nuo žmonių juk net naudojama kaip bausmė – tam sukurti kalėjimai. Todėl žiūrint iš ilgalaikės prespektyvos, išgyvenimas vienam saloje buvo sunkesnis.
Ar teko valgyti kažką šlykštaus?
Taip, daugybę kartų. Esu valgęs žiurkių, šešką, kirminus, vabalus, net elektrinį ungurį. Teko valgyti žuvį, kurią pagavau ant savo išmatų, ir jos skonis buvo tarsi išmatų. Olorua saloje valgiau daugybę sraigių, kurios buvo apsikrėtusios parazitais. Natūralu, kad po tokių „pietų“ pačiam teko ilgai gydytis.
Jeigu galėtum pasiimti vos vieną dalyką į savo ekspediciją, kas tai būtų?
Turbūt pasiimčiau savo sužadėtinę. Aš sąmoningai pradėjau sau kelti iššūkį neapsikrauti daiktais. Įvairių ekspedicijų metu supratau, kad praktiškai bet kokiomis sąlygomis galiu užsikurti ugnį ar pasigaminti peilį. Kelionėje po Amazoniją aš vežiausi daugybę technikos – kompiuterį, svėrusį du kilogramus, navigacinę įrangą... Jeigu visa tai kartočiau, imčiau tikrai mažiau daiktų.
Lapkričio 9 d. „Discovery channel“ pradėjo rodyti naujas šio realybės laidas, kuriose televizijos žiūrovai galės išvysti, kaip Edui Stafordui sekėsi Tailande, Botsvanoje ir Arizonoje. Jas galima žiūrėti kiekvieną sekmadienį, 23 val. vakare.
Gabija Karpavičiūtė
„Viešųjų ryšių partneriai“
