|
|
|
|
Antakalnio galerija siūlo pabėgimo planą nuo rudens ir atveria duris į "Rožinį gyvenimą"
|
2019.10.01.
Spalio 4 d., 18 val. Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86, Vilnius) atsidaro žinomos tekstilės menininkės Džinos Jasiūnienės naujausių darbų paroda „Rožinis gyvenimas“.
Prieš trylika metų baigusi tekstilės studijas Vilniaus Dailės Akademijoje, menininkė savo 18-ąją personalinę parodą pristato pačios įkurtoje Antakalnio galerijoje.
„Savo darbuose remiuosi asmeniniais išgyvenimais ir prisiminimais, šeimos albumų nuotraukomis, girdėtų istorijų nuotrupomis, sapnų fragmentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje kuria naujus derinius ir naujas istorijas. Sklaidydama nespalvotas šeimos fotografijas, spėlioju, kokių spalvų buvo jų margos gėlėtos suknelės. Mintyse jas matuojuosi, giminės istorijoje mėgindama užčiuopti save. Bandau suprasti, ką reiškė mano giminės moterims tos šilkinės siuvinėtos rožės ant staltiesių ir pagalvių. Po truputį suvokiu, kad toks „rožinio gyvenimo“ kūrimas joms buvo tarsi pabėgimo planas nuo karo, skurdo, tremties, netekčių. Šiandien, tapydama šiuos paveikslus, aš kuriu pabėgimo planą pati sau – nuo buities rūpesčių, mokesčių reformų, globalinio atšilimo,“ – sako Džina Jasiūnienė.
“Esu menininkė tekstilininkė, tad tekstilė yra mano kūrybos pagrindas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tekstiliniai motyvai (drabužis, kilimas, užuolaida ir kt.) atsikartoja daugelyje mano kūrinių ir dažnai vaidina pirmaeilį vaidmenį. Audinys – tarsi antroji oda, esanti arčiausiai kūno, kaip tarpininkas tarp manęs ir aplinkos. Audinio raštas (geometrinis, augalinis ar kt.) yra dar viena, ne mažiau svarbi meninė kalba, suteikianti kūriniui papildomą prasmę.
„Rožinis gyvenimas“ – tarsi durys į virtualią (ne)tikrovę, kurioje vyksmas vyksta ne „čia ir dabar“, o „kažkur ir kažkada“ – geresniame pasaulyje tarp praeities nostalgijos ir ateities lūkesčių.
Rožėmis margintą audinį darbų ciklui „Rožinis gyvenimas“ pasirinkau taip pat neatsitiktinai. Rožėmis siuvinėtas kilimėlis, kabėjęs prie lovos, yra bene vienas ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų. Šilkiniais siūlais siuvinėtos raudonos rožės, tarp jų tupinčios tokios pat šilkinės margaplunksnės papūgos ilgam įsirašė į mano atmintį kaip nežemiško grožio simbolis. Grožio, kokio šiame pasaulyje tiesiog neegzistuoja.
Rožėmis margintas audinys, naudotas kaip pagrindas tapybai šiuose darbuose – tarsi giminės moterų genetinis kodas, kuriame darniai susipina visos jų gyvenimo rožės – puoselėtos gėlių darželiuose ir siuvinėtos šilku, pražydusios ant išeiginių ir kasdienių suknelių, išsiskleidusios ant prijuosčių ir skarelių, išaustos ant sunkių vilnonių lovatiesių ir baltų kaip sniegas krakmolytų pagalvių užvalkalų. Gyvos rožės vestuvinėse puokštėse ir dirbtinės laidotuvių vainikuose.”
Paroda vyks iki lapkričio 6 d.