Tas vasaros pabaigos sodrus kvepėjimas! Visai kitoks nei išdykusios pradžios dvelksmas. Miltingais antaniniais obuoliais, rūgštokomis slyvomis, tamsiai sužėlusiomis darželio žolėmis, ir jau truputį grybais, ir gal šiauriniu vėju. Artėjančiu rudeniu.
Dar šviesiais trumpėjančios vasaros vakarais vartau „Didžiąją virėją“, kelių kartų virtuvės bibliją. „Kad višta būtų minkštesnė, gyvai sugirdykite šaukščiuką acto. Paskui uždarykite vieną kelioms valandoms, kad išsilakstytų, tada pjaukite.“
Regis, tais laikais į viską buvo žiūrima kur kas paprasčiau nei dabar įsivaizduoja ritualinio galvijų skerdimo priešininkai. Kaimo močiutė kirviu nuskindavo pjautinam gaidžiui galvą, bet dėl to neskindavo galvų savo kaimynams. Ir apie kepimui paruoštą paukštį sakydavo: „Užmigo...“
Mes vištą, miegančią, parsinešame iš turgaus, jau nudorotą ir sutvarkytą – tik kepk. Bet kepta višta lyg ir pernelyg paprasta vasaros išlydėtuvėms, dar auksinamoms tegu ir atvėsusios saulės. Todėl – lyg didžiosios virėjos – ją farširuosime. Ne triufeliais ir ne vėžių kakleliais, nors, jei kas nori, gali dėti ir tuos priedus. Šviežiais lazdynų riešutais, tik tik subrendusiais pamiškėse.
***
Anksčiau įsivaizduodavau, kad farširuoti vištą siaubingai sudėtinga. Vien dėl to vadinamojo „nukaulinimo“: griaučių atskyrimo nuo mėsos. Kol pagaliau supratau, kad nebūtina iš paukščio vidaus lupinėti kauliukų – užtenka nudirti odą, o tai trunka vos kelias minutes.
Gerai nuplautą ir nusausintą vištą paguldome ant pilvuko. Aštriu peiliu įpjauname odą išilgai nugarkaulio, ir užkišdami pirštus, nudiriame, saugodami, kad neplyštų. Jei norite, kad sparneliai ir kulšelės styrotų, odos nuo jų netraukiate, o nupjaunate su visa mėsa palei sąnarius. Kitu atveju, jei pageidaujate apvalaino kepinio, traukiate odą ir nuo jų – viršuje liks skylutės, nes teks nupjauti kremzlę, bet jas paskui formoje tiesiog užkamšysime.
Nudirtą odą pabarstome druska, pipirais, gal trupučiu kmynų, ir paliekame pastovėti. Piene užmerkiame kelias riekeles bandelės. Nuo vištienos kaulų nupjaustome mėsą. Svieste pakepiname smulkiai kapotą galvutę svogūno, kol taps skaidri. Baigdami kepti, prie svogūno įspaudžiame kelias česnako skilteles, maišydami palaukiame kelias minutes ir nukaičiame.
Mėsą, kepintus svogūnus ir nuspaustas išmirkytas bandeles sumalame – geriau stambiai, kad jaustųsi mėsos struktūra. Į masę įmaišome papildomai maltos vištienos, nes kitaip įdaro gali pritrūkti. Sausoje keptuvėje kelias minutes paskrudiname kelias saujas lazdyno riešutų, juos sugrūdame piestoje ir įmaišome į vištieną. Gardiname druska, pipirais, kapotomis petražolėmis ir trupučiu cukraus.
Dviejų kiaušinių baltymus išplakame iki standžių putų ir atsargiai sumaišome su mėsos mase.
Formą (aš naudoju pailgą silikoninę, skirtą keksams kepti, bet tinka ir keraminės, stiklinės, metalinės, tik jas reikėtų iškloti kepimo popieriumi) išklojame vištos oda „blogąja puse“ (tai yra, ta, kuri lietėsi prie mėsos) į viršų. Odos kraštai turi iš visų pusių karoti per formos viršų – lygiai kaip tešla pyragui. Ant odos lygiu sluoksniu sudedame faršą, o paskui odos kraštelius užlankstome centro link, patempdami, kad neliktų tarpelių. Sudūrimo vietas persmeigiame mediniais pagaliukais ir atsargiai apverčiame vištą taip, kad siūlė atsidurtų kepinio apačioje.
Vištos odelę patepame šaukštu geros riebios grietinės, formelę statome į didesnę formą, į kurią įpilame karšto vandens tiek, kad mažąją semtų iki pusės. Kepame 180 laipsnių karštumo orkaitėje maždaug 1-1,5 valandos, priklausomai nuo vištos dydžio. Ar mėsa iškepusi, tikriname įsmeigdami medinį pagaliuką – jei bėga skaidrios sultys, viskas gerai, jei rausvos – dar reikia kepti.
Ištraukę kepinį, toje pačioje formoje paslegiame ir leidžiame atvėsti. Žinoma, galima valgyti ir karštą.
***
Farširuota višta
Višta – maždaug 1 kg svorio
300 g maltos vištienos
Svogūnas
2 skiltelės česnako
2 didelės skiltelės česnako
1 v.š. sviesto
2 riekelės padžiūvusios bandelės
2 kiaušinių baltymai
0,5 stiklinės gliaudytų lazdyno riešutų
1,5 a.š. druskos
0,5 a.š. maltų juodųjų pipirų
0,5 a.š. cukraus
Sauja petražolių lapelių
1 v.š. riebios grietinės
***
Prie farširuotos vištos puikiai tinka patiekalas, kurį galima valgyti ir šaltą, bet karštas jis man skanesnis. Tai kuskuso (jį liepia vadinti manų kruopainiais – visiški niekai, kaip ir kompiuterio „vaizduoklis“) salotos, už kurių receptą esu dėkinga savo mielai kolegei Godai.
Beriame į dubenėlį stiklinę kuskuso, įpilame šaukštą aliejaus ir įmetame sutrintą vištienos sultinio kubelį. Pamaišome, užplikome pusantros stiklinės verdančio vandens, uždengiame ir paliekame kruopas brinkti.
Keptuvėje, įpylus šaukštą aliejaus iki skaidrumo pakepiname smulkiai kapotą svogūno galvutę. Kai šis taps skaidrus, ten pat dedame riekelėmis pjaustytus pievagrybius, o jei Dievas duos ir įvyks stebuklas – nuvirtus miško grybus. Maišydami kepiname, kol grybų sunka nugaruos, o patys šiek tiek apskrus. Tada į keptuvę beriame didokais kvadratėliais smulkintą raudoną saldžiąją papriką, jai suminkštėjus – pusžiedžiais pjaustytą jauną cukiniją ir įspaudžiame kelias skilteles česnako. Pakepiname pora minučių, kad cukinija būtų traški.
Kuskusą, kuris jau išbrinkęs, išpurename šakute ir beriame prie kepinamų daržovių. Mišinį pagardiname rūkytos paprikos milteliais, aštriais čili pipiriukais (šviežiais smulkiai kapotais arba džiovintais), ciberžole, trupučiu kumino. Viską išmaišome, nukeliame nuo ugnies. Įberiame saują kapotų petražolių lapelių, apšlakstome šaukštu citrinos sulčių.
***Kuskusas su daržovėmis
1 stiklinė sauso kuskuso
1 v.š. aliejaus
1 sultinio kubelis
1,5 stiklinės verdančio vandens
2 v.š. aliejaus kepimui
1 svogūnas
4 skiltelės česnako
Sauja pievagrybių arba miško grybų
1 saldžioji paprika
Pusė jaunos cukinijos
1 a.š. rūkytos paprikos
1/3 a.š. maltų aštriųjų čili pipirų
0,5 a.š. ciberžolės
0,5 a.š. malto kumino
Sauja petražolių lapelių
1 v.š. citrinos sulčių