Piketuoti tėčiai turėjo ir prie policijos

Praėjusių metų lapkričio pradžioje Vilniuje, prie Aukščiausio Teismo piketavo Lietuvos teismų sistemos ir įvairių, socialinių įstaigų, tarkim tokių, kaip Vaiko teisių apsaugos skyriai, savivale ir vykdoma diskriminaciją nusivylę tėčiai. Juos tada priėmė LAT teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkė ir teisėjų kolegija, įvyko diskusija, teisėjai priėmė piketuotojų rezoliuciją ir, atrodo, viskas nurimo...

Tik įdomu ar ilgam, nes piketuoti dėl vykdomos diskriminacijos ir dvigubų standartų taikymo reikėjo ir prie kitų valstybinių institucijų. Tarkim – prie Vidaus reikalų ministerijos, nes jos pareigūnų veiksmai taip pat kelia nemažai klausimų. Bet apie viską iš eilės.

Po piketo prabėgus daugiau negu trims mėnesiams, kreipiausi į LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkę Sigitą Rudėnaitę, prašydamas pakomentuoti ar pasikeitė situacija po tėvų viešai išsakyto nepasitenkinimo. Iš teismo gavau labai išsamų, tačiau nedžiuginantį, atsakymą. Nors piketavę tėvai ir įteikė LAT atstovams rezoliucija, Lietuvos aukščiausias Teismas formuoti ir keisti teismų praktiką gali tik nagrinėdamas konkrečias bylas. Kitaip sakant, kol Lietuvos Aukščiausio teismo nepasieks bylos dėl prieš tam tikrą žmonių grupę (dažniausiai – skyrium gyvenančius tėčius) vykdomos diskriminacijos, LAT jokių realių žingsnių imtis negalės.

Tikėtina, kad situacija nesikeis dar ilgai, nes vėlgi remiantis tuo pačiu LAT atstovų atsakymu „..per pastaruosius kelis metus LAT nėra sulaukęs tėvų, kurie skųstųsi teisėjų diskriminaciniu požiūriu, skundų.“ Taigi, nors piketuotojai teigė, kad diskriminacija mūsų šalyje vykdoma, tačiau, deja, informacija apie vykdomą diskriminaciją galinčių situaciją pakeisti institucijų nepasiekia. Todėl natūralu, kad „...nėra užfiksuota atvejų, kada teisėjas buvo patrauktas atsakomybėn dėl galimai įvykdytos diskriminacijos“.

Ir, kaip dažnai būna tokiais atvejais, LAT pasiūlo galimybę kiekvienam atskirai savo teises ginti teisme „Pažymime, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, taigi ir kiekvienas asociacijos „Vyrų krizių centras“ narys, gali kreiptis į teismą, jeigu mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, ir ginti jas įstatymo nustatyta tvarka“.

Panašu, kad patenkame į užburtą ratą – teismai negali keisti sovietinių laikų praktikos, nes nėra suformuota nauja praktika, kuri nėra suformuota, nes galimai skyrium gyvenančius tėvus diskriminuojančios bylos nepasiekia Lietuvos Aukščiausio teismo, o teismo jos nepasiekia, nes žemesnės instancijos teismai, dažnai, vadovaujasi sovietinių laikų praktika...

Kol naujos praktikos nesuformuoja teismai, sena, sovietinių laikų praktika, kai motinos buvo vertinamos aukščiau už tėvus ir sprendžiant vaikų klausimą visos institucijos aklai gindavo motinų pusę, sėkmingai taikoma ir kitose teisėsaugos struktūrose. Tarkim, tokiose, kaip policija...

Laimingi tiek vyrai/tėčiai, kuriems neteko išgyventi skyrybų, santykių aiškinimosi su buvusiomis žmonomis teisinėmis priemonėmis ir bendravimų su nešališka turinčia būti policija. Deja, yra ir tokių, kurie per visą tai turėjo pereiti. Ir jų yra ne tiek jau mažai. Kaip galiu spręsti iš savo pašnekovų, panorusių neskelbti vardų ir Vyrų krizių centro atstovų suteiktos informacijos, diskriminacija, sovietinių laikų praktikos ir dvigubų standartų taikymas giliai įsišaknijęs ne tik Vaiko teisių apsaugos skyriuose ar teismuose, bet ir policijoje.

Pasak vieno tėčio, jeigu po konflikto į policiją ateina vyras ir moteris, vyras de facto pripažįstamas kaltu, moteris – ne kalta ir situacijos nagrinėjimas prasideda iš tokios pozicijos.

Kitas pašnekovas pasakojo apie dvigubus pareigūnų taikomus standartus – jeigu moteris atneša abejotinus savo teiginių įrodymus jie išpučiami, o vyro pateikti net ir rimtesni įrodymai – sumenkinami arba išvis yra ignoruojami.

Seksistinis pareigūnių požiūris, „moteriškas solidarumas“, dažnai krokodilo ašaromis sukeliamas gailestis ir vėliau einanti vyrų diskriminacija, dvigubų standartų taikymas – tai yra realybė, su kuria yra susidūręs ne vienas vyras.

Taip pat savo buvusiam sutuoktiniui norinčiai atkeršyti moteriai užtenka parašyti, kad jis esą smurtavo prieš vaikus ar juos tvirkino (tai ypač išpopuliarėjo po Garliavos įvykių) ir vyras, net ir be įrodymų, yra tampomas po valdiškas institucijas, turi teisintis, rašyti pasiiaiškinimus. Tai – nervai, stresas, pažeminimas visuomenės akyse (nors ir turinti būti konfidenciali, informacija, apie tokius incidentus sklinda labai greitai).

Dažniausiai tokiu atveju pradedamas ikiteisminis tyrimas ir tik labai retais atvejais melagingai apkaltintiems vyrams savo teisumą pavyksta įrodyti dar nepradėjus tyrimo. Beje, tai nėra labai paprasta. Pareigūnų požiūrį į vyrus puikiai iliustruoja vienos Vilniaus VPK pareigūnės analogiškoje situacijoje ištarta frazė – jūs gal prisipažinkite ir greičiau viską baigsime. Vis tiek mes išsiaiškinsime, kad jūs kaltas...

Kada nors susimąstėte, kodėl moterys taip ramiai mėtosi šmeižikiškais kaltinimais? Todėl kad jos už tai yra nebaudžiamos. Teisinė sistema nedaro nieko, kad besimėtančios melagingais, žmogaus orumą žeminančiais kaltinimais, moterys būtų patrauktos atsakomybėn. Tai, kaip ir teismų atveju, paliekama patiems melagingai apkaltintiems vyrams – jums paliekama teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tipiška formuluotė, kuri leidžia toliau plisti šmeižtui ir melagingiems kaltinimams.

Analogiška situacija buvo susiklosčiusiu praėjusio amžiaus pabaigoje JAV. Ten staiga plūstelėjo pareiškimų dėl smurtaujančių ar vaikus tvirkinančių tėčių banga. Iš pradžių teisėsauginininkai uoliai gaudė visus „smurtautojus“ ir „tvirkintojus“, tad jų skaičius nenumaldomai augo. Šia problema susidomėję psichologai atliko tyrimą ir paaiškėjo, kad 95 – 98 proc. kaltinimų yra... melagingi. Tiesiog tokiais būdais moterys bandė atkeršyti vyrams, išmesti juos iš namų, neleisti matytis su vaikais ar paruošti vietą savo gyvenime naujiems, dažnai besikeičiantiems „tėčiams“. Amerikos teisinė sistema tada suprato savo trūkumus ir juos ištaisė – už melagingus kaltinimus buvo pradėta bausti iškart, be papildomų tėvų pareiškimų. Ir banga iškart atslūgo. Aišku, vaikų tvirkinimo atvejų liko, tačiau, kaip skelbia statistika, dažniausiai vaikus tvirkina visokie patėviai, įtėviai ir kiti, neaišku iš kur mamų ištraukti tipai ir svieto perėjūnai.

Lietuvai iki Amerikos, bent šiuo klausimu, dar toli, todėl, tikėtina, mes dar ne kartą susidursime tiek su melagingais kaltinimais, tiek ir su šmeižtu, nes moterys (o dažniausiai tai būna būtent jos), teisėsaugai vadovaujantis dvigubais standartais ir vykdant diskriminaciją vis dar už tai išvengia atsakomybės.

Komentaro apie asmenų nelygeteisiškumą prieš įstatymus ir galimai pareigūnų vykdomą diskriminaciją komentaro paprašėme Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio. Labai trumpą atsakymą pateikė Vidaus reikalų ministerijos Viešųjų ryšių skyrius:

Atsakydami į Jūsų užklausą informuojame, kad 2014 m. policija nėra gavusi skundų dėl policijos pareigūnų galimai vykdytos diskriminacijos, patrauktų atsakomybėn pareigūnų taip pat nebuvo.

Tačiau, nepaisant to, kad skundų dėl policijos pareigūnų vykdomos diskriminacijos iki šiol nėra buvę, VRM Viešųjų ryšių skyrius patikslino, kad:

Bet kuriuo atveju, jei asmuo mano, kad galimai patyrė diskriminaciją dėl lyties, jis gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (www.lygybe.lt, Šeimyniškių g. 1A, LT- 09312 Vilnius).

Įdomi detalė – jeigu apie kyšius imančius ar galimai neblaivius prie vairo sėdusius pareigūnus raginama pranešti tiesiai Policijai, tai kažkodėl apie tokį nusižengimą kaip diskriminacija, jau siūloma informuoti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Retorinis klausimas – kodėl teisėsaugos institucijų funkcijas bandoma permesti kitai įstaigai?

Beje, vadovaujantis VRM atsakymu, galima daryti prielaidą, kad jeigu tokių skundų iki šiol nėra buvę, tai tikrai ne dėl to, kad mūsų pareigūnai dirba be priekaištų, o greičiausiai dėl to, kad galimai diskriminuojami asmenys arba bijojo skųstis arba nežinojo, kur kreiptis. Tikėtina, kad galimai diskriminaciją patyrusius asmenis stabdo ir nusivylimas mūsų teisėtvarkos sistema.

Nesant bylų ar atsakomybėn už vykdomą diksriminaciją patrauktų pareigūnų, galime toliau apsimesti, kad diskriminacijos mūsų šalyje nėra. Galvoti, kad jeigu tai vyksta, tai vyksta „kažkur kitur“, tačiau tai būtų „galvos kišimas į smėlį“. Diskriminacija, tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė, vyksta čia ir dabar. Tiesiog žmonės linkę apie tai nutylėti, nuleisti rankas, užsisklęsti savyje.

Susidūrėte su valdininkų ar pareigūnų diskriminacija? Netylėkite. Papasakokite mums savo istorijąir gal visiems kartu mums pavyks rasti šios giliai įsišaknijusios problemos sprendimą.

V. Misevičius

Prim.lt