Patarimai iš bestselerio autoriaus lūpų: kaip sudominti paauglius skaitymu

Aus­tra­lų ra­šy­to­jas Joh­nas Fla­na­ga­nas pa­sau­ly­je best­se­le­riu ta­pu­sią „Žval­go mo­ki­nio“ se­ri­ją pra­dė­jo ra­šy­ti no­rė­da­mas pa­ska­tin­ti dvy­li­ka­me­tį sū­nų su­si­do­mė­ti skai­ty­mu. Ir jam pui­kiai pa­vy­ko: J. Fla­na­ga­no kny­gos pa­de­da at­ras­ti skai­ty­mo džiaugs­mą jau­nuo­liams vi­sa­me pa­sau­ly­je ir nuo­la­tos pui­kuo­ja­si „New York Ti­mes“ best­se­le­rių są­ra­šuo­se.

Šia­me po­kal­by­je au­to­rius da­li­ja­si sėk­mės pa­ta­ri­mais ir kū­ry­bi­ne pa­tir­ti­mi.

- Pa­pa­sa­ko­ki­te apie „Žval­go mo­ki­nio“ se­ri­ją.

- Kai ma­no sū­nui Mi­chae­liui bu­vo maž­daug 12 me­tų, jis vi­sai ne­si­do­mė­jo skai­ty­mu. Tai­gi aš par­ašiau ap­sa­ky­mų se­ri­ją apie vei­kė­ją var­du Vi­lis, ku­ris la­bai pa­na­šus į Mi­chae­lį. Ma­niau, kad tai pa­ska­tins jį su­si­do­mė­ti is­to­ri­jo­mis. Ir bu­vau tei­sus. Par­ašiau apie dvi­de­šimt is­to­ri­jų per pen­kis mė­ne­sius. Ir nuo ta­da jos gu­lė­jo ne­nau­do­ja­mos 15 me­tų. Su­dė­ti jas į kny­gą ma­ne pa­ska­ti­no du­kra Ka­ty. Na, da­bar „Žval­go mo­ki­nio“ se­ri­ją su­da­ro 12 kny­gų.

- Koks jaus­mas ži­no­ti, jog pa­de­di ne tik sū­nui, bet ir dau­gy­bei ki­tų vai­kų?

- „Kuk­lus“ yra pir­mas žo­dis, šau­nan­tis man į gal­vą. To aš nie­ka­da ne­si­ti­kė­jau. Tik mė­gi­nau užim­ti ir pra­links­min­ti skai­ty­to­jus. Ži­no­ji­mas, kad kai ku­riems jų pa­dė­jau (ir, at­ro­do, kad ne­ma­žam skai­čiui) iš­mok­ti džiaug­tis skai­ty­mu ver­čia ma­ne jaus­tis pa­da­rius šį tą ti­krai ver­tin­go. Juk iš ti­krų­jų pa­kei­čiau žmo­nių gy­ve­ni­mus sa­vo is­to­ri­jo­mis ir per­so­na­žais. Ma­ne ža­vi šis fak­tas. Ir aš ti­krai la­bai, la­bai tuo di­džiuo­juo­si.

- Kai tik pra­dė­jo­te ra­šy­ti, kaip ma­nė­te, kiek vai­kų skai­tys jū­sų kny­gas?

- Ne­nu­ma­niau. Tik ti­kė­jau­si, kad kas nors skai­tys. Aš nu­ste­bin­tas ir su­ža­vė­tas, kaip vis­kas pa­si­su­ko.

- Su­nku nuo­sek­liai ra­šy­ti kny­gą? Ar ka­da nors „įs­trin­ga­te“? Jei taip, tai ką tuo­met da­ro­te?

- Ne. Iki šiol dar nie­ka­da ne­su įstri­gęs (pa­bel­džia į me­dį). Ti­kriau­siai taip yra to­dėl, kad prieš pra­dė­da­mas ra­šy­ti aš vi­suo­met ap­gal­vo­ju vi­są pa­sa­ko­ji­mą. Su­gal­vo­ju is­to­ri­ją, tuo­met su­da­rau kiek­vie­no sky­riaus pla­ną su svar­biau­siais įvy­kiais. Ir lai­kau­si šio pla­no ra­šy­da­mas. Ra­šau sky­rių po sky­riaus kas­dien, nuo pir­ma­die­nio iki penk­ta­die­nio. Taip vi­sa­da ži­nau, ką ra­šy­siu to­liau.

- Kaip su­gal­vo­ja­te nau­jas is­to­ri­jas?

- Kar­tais gal­vo­ju apie vie­tą, ku­rio­je no­rė­čiau, kad at­si­dur­tų ma­no vei­kė­jai. Aš­tun­ta ir de­vin­ta da­lys nuo to ir pra­si­dė­jo. Bu­vau Ai­ri­jo­je ir pa­gal­vo­jau: „Tai bū­tų ge­ra vie­ta“. Po to at­ėjo idė­ja apie ap­ga­vi­ką, skel­bian­tį ne­ti­krą re­li­gi­ją. Pa­na­šiu pri­nci­pu pra­dė­jau ir de­šim­tą da­lį. No­rė­jau, kad is­to­ri­ja vyk­tų ša­ly­je, pa­na­šio­je į Ja­po­ni­ją, kur da­bar gy­ve­na ma­no sū­nus Mi­chae­lis. Kai vis la­biau ir la­biau įsi­jau­ti į is­to­ri­jos pla­na­vi­mą ir nau­jas idė­jas, kar­tais iš­ties su­nku at­si­min­ti, kaip ją pra­dė­jai.

- Kas įkvė­pė su­kur­ti Hol­to per­so­na­žą? Ir kaip, Jū­sų nuo­mo­ne, per­so­na­žai kei­čia­si su lai­ku?

- Hol­to per­so­na­žą, ku­rį su­kū­riau prieš ke­le­tą me­tų, įkvė­pė ma­no šeš­tos kla­sės mo­ky­to­jas. Tai bu­vo ga­na ne­ti­kė­ta man pa­čiam. Anks­čiau apie tai ne­su­si­mąs­čiau, kol ne­pra­dė­jau ra­šy­ti kny­gų ir leis­ti vei­kė­jams aug­ti ir for­muo­tis ma­no min­ty­se. Vi­sa­da ma­niau, kad tai vien ma­no vaiz­duo­tės kū­ri­nys. Ta­da su­pra­tau, kaip rea­lus as­muo ne­są­mo­nin­gai ga­li įsi­lie­ti į ku­ria­mą per­so­na­žą.

Vei­kė­jai daž­nai bū­na kaž­kuo pa­na­šūs į žmo­nes, ku­riuos pa­žįs­ti. Be to, kad Hol­tas yra ma­no šeš­tos kla­sės mo­ky­to­jas, o Vi­lis – ma­no sū­nus Mi­chae­lis, Ho­ra­ci­jus su­kur­tas re­mian­tis sū­naus ge­riau­siu drau­gu Je­re­my, o Evan­li­na yra tru­pu­tį pa­na­ši į ma­no du­krą Ka­ty. Svar­bu yra juos tru­pu­tį pa­keis­ti, su­tei­kiant prieš­ta­rin­gų sa­vy­bių, su­tei­kian­čių per­so­na­žams rea­lu­mo. Pa­vyz­džiui, vi­sa­ži­nis, ne­klys­tan­tis Hol­tas ken­čia nuo jū­ros li­gos. Tai jam su­tei­kia žmo­giš­ku­mo.

Per­so­na­žai man vi­sa­da pa­ma­žu tam­pa pa­na­šūs į ti­krus žmo­nes. Pa­žįs­tu juos taip ge­rai, kad pui­kiai ži­nau, kaip jie rea­guo­tų įvai­rio­mis ap­lin­ky­bė­mis. Ir, kaip dau­ge­lis au­to­rių iki ma­nęs yra sa­kę, net ne­įma­no­ma pri­vers­ti per­so­na­žus elg­tis ne pa­gal jų cha­rak­te­rį. Jie ta­vęs ne­pa­lei­džia.

- Žval­gus mo­ty­vuo­ja par­ei­gos jaus­mas, tar­na­vi­mas ki­tiems, ka­ra­liui ir ša­liai. O kas mo­ty­vuo­ja Jus tęs­ti se­ri­jas?

- Aš my­liu per­so­na­žus. Kaip jau sa­kiau anks­čiau, man jie la­bai rea­lūs. Man pa­tin­ka ma­ty­ti kaip jie au­ga, for­muo­ja sa­ve ir ku­ria tar­pu­sa­vio ry­šius. Ir dar man pa­tin­ka bū­ti pa­sa­ko­to­ju. Nie­ko nė­ra ge­riau kaip kur­ti sa­vo pa­sau­lį, sa­vo įvy­kius, sa­vo žmo­nes. Tai di­džiau­sias ma­lo­nu­mas pa­sau­ly­je. Bi­jau, kad kas nors, su­pra­tęs kaip ge­rai jau­čiuo­si tai da­ry­da­mas, ma­nęs ne­sus­tab­dy­tų. (Juo­kau­ju.)

- Ko­kia bu­vo Jū­sų vai­kys­tė?

- La­bai ma­lo­ni. Ma­no bro­lis bu­vo ke­tu­riais me­tais vy­res­nis, ta­čiau pa­au­gę mes daug žais­da­vom kar­tu. At­os­to­gų me­tu pa­plū­di­my­je pra­leis­da­vo­me va­lan­dų va­lan­das. Ta­da vai­kai tu­rė­jo dau­giau lais­vės ir jiems bu­vo sau­giau, tad mes pa­siė­mę sa­vo rankš­luos­čius nu­klys­da­vo­me to­li ir grįž­da­vo­me tik po ke­lių va­lan­dų.

Ma­no tė­vas mi­rė, kai dar bu­vau ga­nė­ti­nai jau­nas, ta­čiau mes tu­rė­jo­me nuo­sta­bią šei­mą ir ar­ti­muo­sius, gy­ve­nan­čius ki­ta­pus ke­lio. Ma­no mo­čiu­tė bu­vo pui­ki mo­te­ris. Leng­vai pa­mi­šu­si, kal­bė­ju­si ryš­kiu ai­riš­ku ak­cen­tu, ku­rio nie­ka­da ne­pra­ra­do. Ma­no se­suo apie ją sa­ky­da­vo: „Mo­čiu­tė vi­suo­met ta­vo pu­sė­je, kas be­nu­tik­tų. Net jei ta­ve ras­tų ša­lia ne­gy­vo žmo­gaus su te­be­rūks­tan­čiu gink­lu ran­ko­je, ji pri­myg­ti­nai tvir­tin­tų, jog kas nors ki­tas jį nu­šo­vė“. Ir mū­sų ma­ma bu­vo nuo­sta­bi mo­te­ris, ku­ri vi­sa­da rū­pi­no­si, kad mums nie­ko ne­trūk­tų. Ji taip pat bu­vo pui­ki pa­sa­ko­to­ja ir ra­šy­to­ja.

Kai ma­no bro­lis užau­go ir su­si­do­mė­jo mer­gi­no­mis, aš daug žais­da­vau vie­nas, su­si­kur­da­vau nuo­ty­kių is­to­ri­jas ir jas vai­din­da­vau. Tru­pu­tį su­si­gės­da­vau, kai kas nors pri­čiup­da­vo ma­ne be­si­kal­ban­tį su sa­vi­mi. Aš, aiš­ku, kal­bė­da­vau su sa­vo su­si­kur­tais per­so­na­žais.

Ma­no mėgs­ta­miau­sias vai­kys­tės „žais­las“ bu­vo di­de­lė pa­ka­vi­mo dė­žė. Aš ga­lė­da­vau į ją įlip­ti ir užs­tum­ti dang­tį. Ji tap­da­vo lėk­tu­vu, su­bma­ri­nu, ti­krai grei­tu au­to­mo­bi­liu, for­tu ar kuo tik pa­no­rė­da­vau. Įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip nuo šių žai­di­mų to­bu­lė­jo vaiz­duo­tė?

- Ar pa­sa­ko­jo­te ar­ba ra­šė­te is­to­ri­jas, kai bu­vo­te vai­kas? Kuo no­rė­jo­te bū­ti užau­gęs?

- Taip, iš ti­krų­jų. Ma­no pir­mie­ji at­si­mi­ni­mai apie ra­šy­mą – kaip penk­to­je kla­sė­je kū­riau nuo­ty­kių is­to­ri­ją, nes rei­kė­jo at­lik­ti už­duo­tį ang­lų kal­bos pa­mo­kai.

Vi­sa­da no­rė­jau bū­ti ra­šy­to­ju, bet nie­ka­da ne­ma­niau, kad įma­no­ma vien iš to pra­gy­ven­ti, tad iš pra­džių dir­bau rek­la­mi­nių teks­tų ra­šy­to­ju.

- Koks Jū­sų di­džiau­sias gy­ve­ni­mo nuo­ty­kis?

- Prieš dau­ge­lį me­tų me­čiau dar­bą, par­da­viau au­to­mo­bi­lį ir nu­si­pir­kau lai­vo bi­lie­tą į Ang­li­ją. Ne­tu­rė­jau jo­kio ypa­tin­go tiks­lo, tik pa­lik­ti ša­lį. Ma­nęs Ang­li­jo­je ne­lau­kė joks dar­bas. Ne­tu­rė­jau net dar­bo lei­di­mo ir di­de­lių pi­ni­gų. At­vy­kęs dar­bą ra­dau tik po tri­jų mė­ne­sių. Bet aš bu­vau įsi­my­lė­jęs mer­gi­ną. Se­kiau ją per vi­są pa­sau­lį ir mes su­si­tuo­kė­me tep­raė­jus po­rai sa­vai­čių nuo ta­da, kai at­vy­kau į Lon­do­ną.

Ir mes vis dar su­si­tuo­kę.