|
|
|
|
|
|
Renginiui „Mes už šeimą“ pasibaigus
|
Pastebėjau keistą tendenciją – jeigu kokio nors viešo renginio nelydi skandalai ir nesaugo gausybė policininkų, kurių skaičius neretai viršija ir pačių renginio dalyvių skaičių, renginys sulaukia mažokai žiniasklaidos dėmesio, ne tokia aktyvi būna ir visuomenė. Prisipažinsiu, man tai atrodo keista, bet turbūt be skandalų mūsų tautiečiams mažai kas berūpi.
Matyt todėl apie renginį „Mes už šeimą“ buvo palyginti mažai rašoma ir kalbama. Kita vertus, o kam? Čia nėra ir nebuvo smurto, agresijos, muštynių. Eisenos dalyvių nesaugo sukarintos pajėgos, virš galvų neskraido sraigtasparniai, neužtverta pusė miesto, tik trumpam sustabdytas eismas vienoje iš Vilniaus gatvių. Ir viskas. Jokių sensacijų...
Visgi, įvertinus eisenos dalyvių, nepabijojusių lietaus ir vėsoko oro, skaičių, lieka viltis, kad ne visiems reikia skandalų ar pigios savireklamos. Vis dar yra žmonių, kurie vertina pamatines vertybes – šeimą, bendravimą, draugystę. Eisena kvietė išeiti į gatves visus, kuriems šeima, tikra, normali šeima, kurią sudaro mama, tėtis ir vaikai, yra pati didžiausia ir svarbiausia VERTYBĖ. Taip pat eisena buvo bandoma atkreipti ne tik visuomenės, bet ir gerokai nuo jos nutolusios valdžios, dėmesį į tai, kas yra pagrindas kiekvieno individo gyvenime. Sutikite, kad be šeimos, be artimų žmonių, žmogus tarsi nebetenka pagrindo po kojomis.
Tai ir akcentavo renginio organizatoriai – Daugiavaikių šeimų asociacija "Mes", jau trečius metus iš eilės organizuojanti Šeimų eiseną „MES už ŠEIMĄ“. Kaip ir ankstesniais metais, renginys buvo skirtas Tarptautinei šeimos dienai paminėti. Renginiu siekiama dar ir dar kartą priminti, kad pati didžiausia ir svarbiausia vertybė žmogaus gyvenime yra Šeima. Suprantanti, užjaučianti, priimanti, palaikanti ir kuo ta šeima gausesnė, tuo didesne meile ir žmogišku artumu apsuptas yra jos narys. Nors dažnai yra eskaluojamos kitos vertybės arba per prievarta mums brukama visiškai svetima, vakarietiška (nors čia gal labiau tiktų kitas žodis) kultūra, tačiau taip jau gamtoje surėdyta, kad kiekvienas vaikas gimsta iš tėčio ir mamos sąjungos. Daugiavaikių šeimų asociacija „Mes“ visa savo veikla siekia, kad dviejų žmonių ryšys būtų ne atsitiktinumas, ne klaida, o džiaugsmas ir ramybės garantas. Turbūt visi sutiksite, kad tik darnioje šeimoje kiekvienas iš mūsų gali atrasti savo ramybę, tobulėjimą ir augimą. Būtent todėl, kasmet renkama ir gausiausia šeima, galinti tapti pavyzdžiu vis mažiau vaikų besusilaukiančioms ar išvis jų atsisakančioms „modernioms“ šeimoms. Bet kai geriau pamąstai - kokia šeim be vaikų?
Dar vienas svarbus momentas, į kurį reiktų atkreipti dėmesį – visuomenei bandomas įpiršti neigiamas požiūris į daugiavaikes šeimas. Neretai, paaiškėjus, kad šeima augina ne vieną ar du, o keturis – penkis vaikus, tėvams ir vaikams iškart pradedamos klijuoti etiketės, prasideda apkalbos, piktžodžiavimas. Ir tai neramina. Lietuviai nuo seno turėjo gausias šeimas. Kadaise tai buvo būtinybė, vėliau tapo tradicija, tautos bruožu. Dažno mūsų seneliai ir proseneliai turėjo ne vieną ir ne du brolius ar seseris, o šiandien mūsų vaikai auga po vieną, nes turėti daug vaikų atrodo nebeįprasta, ne modernu, ne vakarietiška...Mus bandoma atskirti nuo mūsų šaknų, nuo mūsų tradicijų ir taip, be jokių karų, sunaikinti įvairiausias negandas ir tremtis atlaikiusią tautą.
Džiaugtis galime nebent tuo, kad, kol kas, šie bandymai nėra sėkmingi. Ir tai įrodo ne tik penkis, bet ir aštuonis ar net dešimt vaikų auginantys renginio svečiai ir dalyviai. Puikus, pagirtinas ir sektinas pavyzdys, tik dar kartą patvirtinantis aukščiau išsakyta mintį apie tai, kad susibūrus didelei ir gausiai šeimai ji gali nuversti didžiausius kalnus. Nesiskųsdama, nevirkaudama, o veikdama kaip vienas organizmas, vienas kūnas. Nes visus šeimos narius vienija tikros, amžinosios, dvasinės vertybės. Be to, tikėtina, kad gausiose šeimose užaugę vaikai patys vėliau irgi turės gausias, vaikų juoko ir teigiamų emocijų kupinas šeimas, o jų vaikai, sekdami tėvų ir senelių pėdomis, taip pat neapsiribos viena ar dviem atžalomis. Norisi tikėti, kad taip ir bus, nes tik pasukus tokiu keliu mūsų tauta gali išlikti.
Ir, įdomiausia, kad šį kartą atsakomybė dėl tautos likimo krenta ant mūsų pačių pečių. Galime kaltinti politikus dėl blogų įstatymų, prekybos tinklus dėl aukštų kainų, tačiau tik patys esame atsakingi už tai, kiek vaikų turėsime, kaip juos auklėsime ir ką po savęs paliksime. Patys ir niekas kitas...
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
Prim.lt