Teisėjų etikos ir drausmės komisija palaimino teismų vykdomą psichologinį vaikų žalojimą

Tie, kas bent kartą susidūrė su Lietuvos teismų šališkumu (sprendžiat iš to, kad prie Lietuvos Aukščiausiojo teismo praėjusiais metais vyko piketas dėl teismų šališkumo ir jų vykdomos diskriminacijos ir, redakcijos duomenimis, rengiamasi naujam piketui, teismų šališkumas – išplitusi ir įsišaknijusi problema), puikiai žino, kad įrodyti tai, jog teismas vienu ar kitu atveju buvo šališkas ir neobjektyvus, yra praktiškai neįmanoma.

Šalies vadovas, skiriantis ir atleidžiantis teisėjus, kategoriškai atsisako komentuoti akivaizdų visuomenės nepasitenkinimą keliantį ir seniai pasitikėjimą visuomenės akyse praradusį teismų darbą. Kito asmens, galinčio paskirti arba atleisti teisėją, mūsų esą demokratinėje valstybėje nebėra.

Kažkiek teisėjų veiksmus turėtų prižiūrėti Teisėjų etikos ir drausmės komisija, kuri per pastaruosius porą metų keletą teisėjų patraukė atsakomybėn:

„2013 m. buvo gauti 332 skundai dėl galimai netinkamo teisėjų elgesio, iš kurių 13 pasitvirtino – buvo iškeltos 7 drausmės bylos, o 6 atvejais apsiribota teisėjų elgesio apsvarstymu Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje. Teisėjų garbės teismas 2013 m. paskyrė 2 griežtus papeikimus.

2014 m. gauti 272 skundai dėl galimai netinkamo teisėjų elgesio, iš kurių pasitvirtino 4 – buvo iškeltos 3 drausmės bylos, o 1 atveju apsiribota teisėjo elgesio apsvarstymu Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje. Teisėjų garbės teismas 2013 m. paskyrė 2 papeikimus.“

Tačiau įvertinus paduotų ir pasitvirtinusių skundų santykį, susidaro įspūdis, jog dažniausiai TEDK advokatauja galimai netinkamai besielgiantiems teisėjams, nes nė vienas teisėjas nebuvo atleistas iš užimamų pareigų. Be to, Lietuvoje nėra nė vieno teisėjo, patraukto atsakomybėn už diskriminacinius veiksmus (LAT suteikta informacija) ir, tikėtina, nėra nė vieno teisėjo, gavusio papeikimą už psichologinį vaikų žalojimą ar tokiam žalojimui sudarytas sąlygas. O psichologinis vaikų žalojimas mūsų šalyje vyksta. Tai – ne vienu ir ne dviem įrodymais paremtas, bet vis dar bandomas ignoruoti, faktas.

Redakcijos turimais duomenimis, į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, teisėjų veiksmus suvokdamas kaip šališkus, neobjektyvius ir grubiai pažeidžiančius mažamečio vaiko interesus, dėl kurių vaikui išsivystė Tėvų atstūmimo sindromas, kreipėsi skyrium gyvenantis tėtis. Primename:

„Tėvų Atstūmimo Sindromas (tarptautinis pavadinimas Parental Alienation Syndrome, sutrumpintai PAS) yra psichologinis sutrikimas, kuris išsivysto išskirtinai vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno iš tėvų valdžios vaikui dominavimo. Dažniausiai tėvų valdžios vaikui dalijimasis vyksta tarp motinos ir tėvo, bet pasitaiko ir senelių įsikišimo atvejų. Bet visada be išimties klausimas sukasi apie įtaką vaikui. Sindromo atsiradimą sąlygoja vaiką auginančios motinos arba vaiką auginančio tėvo elgesys. Elgesys, paremtas melu, šmeižtu, manipuliavimu vaiku tam, kad atskirai po skyrybų gyvenantis tėvas ar motina būtų visiškai išbraukti iš vaiko gyvenimo. Tokio elgesio tikslas – nutraukti vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo ar motinos bendravimą ir net ryšį. Tam pradedama jokios tiesos ir teisingumo neturinti šmeižto ir "psichologinio sunaikinimo" kompanija prieš atskirai gyvenantį vaiko tėvą/motiną.

PAS specialistai vaikams Tėvų Atstūmimo Sindromą sukeliantį asmenį vadina programuotoju. Paprastai tai yra tas, pas kurį gyvena vaikas. Programuotojas veikia indoktrinacijos (įtaigos) pagalba. Visada be išimties klausimas sukasi apie įtaką vaikui. Tas įtakos siekimas susideda iš 2-jų komponentų. Pirma, tai reguliarus ir intensyvus vadinamasis vaiko "smegenų plovimas", norint vieną, atskirai, ne su vaiku gyvenantį iš tėvu sumenkinti, nupiešti jį labai neigiamu, net pavojingu. Antra, tai paties vaiko pozicija, kuri be galo svarbi. Ir kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau ir greičiau jam "praplaunami smegenys", t.y. jis nuteikiamas priešiškai. Viskas baigiasi tuo, kad vaikui išsivysto psichologinis sutrikimas - PAS.“

Vyras komisijai pateikė akivaizdžius įrodymus – Valstybinės psichiatrijos tarnybos ekspertizės išvadas ir psichologės kalbą teisme (Komisijos raštu buvo prašyta perklausyti įrašą) – kad vaikui TAS išsivystė po labai daug klausimų ir abejonių keliančių teismų nutarčių ir sprendimų. Deja, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, bandydama apeliuoti į Konstitucija (kuri, panašu saugo tik teisėjų, bet ne likusios tautos dalies teises ir laisves) bei filosofuodama apie „teisėjų vidinį įsitikinimą“ ir „procesinius dalykus“ skundą nagrinėti atsisakė. Įdomu tai, kad pati Komisija citavo Konstitucinio teismo išaiškinimą, kad:

„teisėjui taikyti drausminę atsakomybę už teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidas bei proceso įstatymų pažeidimus yra tik tada, kai, įvertinus visas turinčias reikšmės aplinkybes, nustatoma, jog teisėjas, priimdamas sprendimus, daro nuolat pasikartojančias šiurkščias teisės aiškinimo, taikymo klaidas, nuolat pasikartojančius akivaizdžius proceso įstatymo pažeidimus.“

Tačiau aiškiai ir argumentuotai taip ir nepaaiškino, kodėl jau ne pirmą kartą priešingai vaiko interesams veikiančios, tuos pačius vaiko interesus pažeidžiančios ir ne tik sudarančios sąlygas toliau psichologiškai traumuoti vaiką, bet ir skatinančios tai daryti teisėjos elgesys nėra „teisės aiškinimo ir proceso įstatymo pažeidimas“. Sakant paprasčiau, iš turimos medžiagos susidaro įspūdis, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija, nors ir turėdama akivaizdžius, argumentuotus įrodymus, negalėdama jų paneigti, juos tiesiog ignoruoja taip uždegdama „žalią šviesą“ tiek konkrečiai teisėjai, tiek ir visiems Lietuvos teismas ir toliau netrukdomiems vykdyti psichologinį vaikų žalojimą, nes bet kokie kitokie veiksmai (tarkim, teisėjų veiksmų ir jų pasekmių analizė, vaikui padarytos psichologinės žalos įvertinimas ir t.t.) jau būtų „Konstitucijos ir teismų nepriklausomybės pažeidimas“.

Šiuo atveju reikia prisiminti, kad Teismų administracija žadėjo, bendrai su Lietuvos Aukščiausiuoju teismu paruošti atsakymus į konkrečius klausimus apie skyrium gyvenančių tėvų atžvilgių vykdomą diskriminaciją, apie vaikų psichologinį žalojimą, apie Tėvų atstūmimo sindromą kaip reiškinį ir t.t. Atsakymų į šiuos klausimus, kaip mūsų skaitytojai pamena, mes taip ir nesulaukėme.

Redakcijos turimais duomenimis, Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra gavusi ir skundų dėl teismų ir teisėjų vykdomos diskriminacijos, tačiau tie skundai, vėlgi dangstantis „vidiniu teisėjų įsitikinimu“ ir „procesiniais veiksmais“, net nenagrinėti, iškart buvo atmesti. Priežastys buvo nurodomos tos pačios – negalima vertinti teisėjų veiksmų, nes „teisėjų neliečiamumą gina Konstitucija“.

Deja, tačiau nei Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nei Teismų administracija, nei ta pati Teisėjų etikos ir drausmės komisija taip ir neatsakė į vieną, ganėtinai dažnai kartotą, klausimą – Ar teisėjo elgesys, kai jis pažeidinėja Konstitucijos 29 straipsnį yra suderinamas su Konstitucijos 109 str.?

Taip pat tiek Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, tiek ir Lietuvos Aukščiausiajam teismui, kurio atstovai per susitikimą su piketuotojais, žadėjo bendradarbiauti, buvo užduoti dar keli klausimai:

Teisėjai, vadovaudamiesi savo vidiniu įsitikimu, gali sąmoningai ir apgalvotai vykdyti diskriminaciją?

Teisėjai, vadovaudamiesi savo vidiniu įsitikimu, gali sąmoningai ir apgalvotai veikti priešingai vaiko interesams?

Teisėjai, vadovaudamiesi savo vidiniu įsitikimu, gali sąmoningai ir apgalvotai skatinti psichologinį vaikų žalojimą?

Ar Lietuvos teismų sistema pripažįsta TAS (Tėvų atstūmimo sindromą) kaip reiškinį?

Ar Lietuvos teismų sistema pripažįsta TAS kaip vaiko žalojimą ir savotišką smurto prieš vaiką formą?

Atsakymo į juos taip pat nebuvo gauta. Išvadas apie esamą situaciją pasidarykite patys, o mes tiesiog jums palinkėsime niekada neatsidurti minėto tėčio vietoje, nes mūsų esą demokratinėje Lietuvoje skyrium gyvenantys tėčiai vyrai, kaip rodo praktika ir per pastaruosius keletą metų tokių organizacijų kaip Vyrų krizių centras (VKC) ar Asociacija prieš tėvų atstūmimą (APTA) sukaupta informacija, jokių teisių, panašu, neturi.

Prim.lt