|
|
|
|
|
|
Tėvai ir vaikai
|
* Vaikai turi daug nusivylimų dėl to, kad nežino – kaip teisingai gyventi. Kartais suaugusieji ramiai paaiškina, bet dažniau pyksta. O juk nemalonu, kai pyksta: suprasti sunku, paklausti negalima. Ir į galvą pradeda lįsti visokios prieštaringos mintys.
* Vaikai mėgsta klausytis suaugusiųjų pokalbių, nes labai nori viską sužinoti. Jie nori žinoti gyvenimo taisykles. Kai suaugęs žmogus turi nemalonumų ir žino jų priežastis – jam ne taip skaudu. O maži vaikai to nežino.
* Aš įsitikinau, kad gerumo gyvenime dešimtis kartų daugiau, nei pykčio, todėl galima ramiai palaukti, kol pyktis praeis. Ne tik žmogus, bet ir kiekviena gyva esybė linkusi taikiai sutarti, o tai reiškia, kad negalima kaltinti vaikų polinkiu į agresyvumą. Juk visada galima gyventi draugiškai – ir tai iš tikrųjų priklauso nuo mūsų pačių.
* Vaikui gerai, jei šeimoje yra močiutė ir senelis: jei šiandien mama pavargusi, galbūt, močiutė turės daugiau laiko ir atidžiau vaiko išklausys. Ir, apskritai, pagyvenę žmonės taip įdomiai pasakoja: močiutė prisimena mamą, kai ji buvo maža mergaitė, o tėtį – kai jis buvo jaunuolis!
* Vaikai nežino, kad yra brangūs daiktai, kurie perkami ilgam laikui. O tėvai pyksta, kai vaikas šokinėja ant sofos, subraižo stalą, spaudinėja jungiklį ar žaidžia su kamuoliu kambaryje. Ir reikia pripažinti – tėvai teisūs.
* Kai į mano kambarį ateina vaikai, aš visada statau lempą ir žadintuvą į saugią vietą. Nenoriu, kad vaikai patirtų nemalonumų, o aš – nuostolių. Ir visiems suaugusiems patarčiau taip elgtis: geriau laiku patraukti į šoną rašalinę, nei pykti, kad išliejo rašalą.
* Reikia pripažinti, kad vieni tėvai pernelyg daug leidžia, o kiti, priešingai – per daug draudžia, todėl vaikai nuolat girdi: “Nedrįsk; negalima; neliesk; nelįsk; ne taip; paskui”. Arba komanduoja: “Nueik; paimk; pažaisk; valgyk; miegok”.
* Žinoma, būna ir kitaip: ne tik taika ir ramybė, bet ir draugystė, ir pasakos, ir pasivaikščiojimai, ir dovanos, ir vaišės. Ir visa tai su džiaugsmu, iš širdies.
* Aš norėčiau surašyti visas įmanomas taisykles ir perspėjimus, kad vaikai būtų visiškai saugūs, bet ar galima viską numatyti?..
* Žmogus ne tik prisimena, bet ir pamiršta, ne tik klysta, bet ir taiso savo klaidas, ne tik netenka, bet ir atranda. Galima išmokti ir išmokyti vaikus atsiminti tai, kas yra gerai ir naudinga.
* Suaugusiems atrodo, kad vaikai negali pasirūpinti savo sveikata: jei jų neprižiūrėtų, jie visi iškristų pro langus, palįstų po mašinomis, susirgtų plaučių uždegimu ir visomis įmanomomis ligomis. Ne. Vaikai, kaip ir suaugę, nori būti sveiki ir stiprūs, tik nežino – kaip tai padaryti. Reikia jiems paaiškinti – ir jie saugosis. Tik nereikia pernelyg gąsdinti ir drausti, nes smalsumo vedini jie gali slaptai padaryti tai, kas griežtai draudžiama.
* Vaikai ir ilsisi kitaip, nei suaugusieji: suaugęs ilsisi valandą, pusvalandį; vaikas gi visas suplukęs ir sušilęs pasėdi tris minutes ir tuoj lekia toliau – jam tiek pakanka, jis jau pailsėjo.
* Negalima per daug reikalauti iš vaikų, nes tai atmuša bet kokį pasiryžimą. Reikia išmokti surasti bendrą kalbą. Mokėti atleisti, suprasti, susitaikyti. O kartais pakanka tiesiog išlaukti. Man atrodo, kad suaugusieji neturi pykti ant vaikų, nes pyktis nieko neištaiso, bet tik sugadina.
* Netiesa, kad vaikai lengvai supyksta (suaugusieji pyksta dažniau). Esu daugybę kartų girdėjęs vaikų bandymus sutarti: “Na, gerai, pasakyk , kaip tu nori?”,arba: “Mes žaisime taip, jei nepatinka – galite nežaisti”. Jei ir susipyksta, vaikai greitai ir lengvai taikosi.
* Vaikų bendravimas: vienas moka daryti tai, ko reikia kitam; vaikai kartu stato ir kuria; jie keičiasi, dovanoja, susitaria; kažkuris turi būtent tai, ko dabar reikia kitam.. Net neaišku – draugystė tai, savitarpio pagalba ar šefavimas? Jie gali net nelabai mėgti vienas kitą, bet labai gerai supranta, kad pavieniui sunku kažką nuveikti.
* Aš dažnai pagalvoju – ką reiškia “būti geru”? Man atrodo, kad geras yra toks žmogus, kuris moka pajusti ir suprasti – ką jaučia kitas žmogus. Toks žmogus geranoriškas visiems – mažiems ir dideliems, jis myli ir gerbia, jis nelinki ir nedaro blogo kitiems.
Mintys iš J. Korčako knygos “Gyvenimo taisyklės”