Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi.
Nuotraukos

 

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!”, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!”

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis”, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!” Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

 

ruvi.lt