|
|
|
|
Mėnuo Juodaragis arba kodėl čia norisi sugrįžti
|
2018.08.26.
Lietuvoje kasmet vyksta daugybė muzikos festivalių ir kitokių, su muzika susijusių renginių. Vieni jų atsiranda ir nunyksta, kiti sėkmingai tęsiasi ne vienerius metus. Ir, labai tikėtina, tęsis toliau. Prie pastarųjų galima priskirti „nepriklausomos savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalį“, kaip rašoma pristatyme – „Mėnuo Juodaragis“.
Šiemet jau dvidešimt pirmą kartą iš eilės vykęs bei ilgą ir turiningą istoriją turintis festivalis, kasmet stebina tiek savo „nuolatinius lankytojus“, tiek ir pirmą kartą užklydusius svečius. Organizatorių komanda ištisus metus dirba tam, kad vėliau keturias dienas iš eilės, „Juodaragis“ būtų kitoks, negu buvo prieš metus ar dvejus, tačiau tuo pat metu išlaikytų savo tradicijas ir pagrindines idėjas.
Kadangi festivalis orientuotas į senosios baltiškosios kultūros puoselėjimą ir saugojimą, vienas pagrindinių jo šūkių yra „Už gamtą“. Nuolatiniams svečiams yra įprasta, o atvykusius pirmą kartą dažnai stebina prie įėjimo į renginį siūlomi... šiukšlių maišai ir specialūs, užsukami indeliai nuorūkoms.
Taip pat gali nustebinti ir tai, kad renginyje gėrimai pilstomi į... depozitinius bokalus. Gaunant tokį bokalą, paliekamas užstatas, kuris sugrąžinamas bokalą atiduodant. Paprastas ir efektyvus sprendimas, padedantis apsaugoti gamtą nuo kalnų vienkartinės taros – įprasto daugelių festivalio atributų. Beje, apie ekologiją festivalio organizatoriai galvoja ne tik jo metu, bet ir prieš jį – dalis svečių į „Juodaragį“ atmynė dviračiais arba atėjo pėsčiomis...
Dar viena, pirmą kartą užklydusius stebinanti, ypatybė yra... veiksmas. Tiesiogine šio žodžio prasme. XXI-ąjame festivalyje, kuriame man ir teko apsilankyti, veiksmas vyko visoje didžiulėje renginio erdvėje, pradedant scenomis ir baigiant futbolo aikštele ar meditacijų vieta. Ir įdomu tai, kad „judėti“ žmonės pradėdavo nuo pat ankstyvo ryto – maudynės, bendri, grupiniai užsiėmimai, mankštos ir t.t. Pasak festivalio senbuvių, gal kiek kitokia forma, bet panašiai vyko ir ankstesni festivaliai. Atvykstantys čia, paprastai, žino, kad jie važiuoja ne tik pasiklausyti savitos, kituose muzikiniuose renginiuose retai sutinkamos muzikos, bet ir trims – keturioms dienoms pasinerti į visiškai kitokį, su mūsų įprasta kasdienybe prasilenkiantį, pasaulį. Galiu klysti, bet tikrai retas kuris iš mūsų dieną pradeda klausydamas specifinių šamanų būgnų skleidžiamų garsų ar aptarinėdamas su žiniuone gydomąsias dervų savybes, o ją baigia jaukiai įsikūrę hamake po milžiniška sapnų gaudykle... Organizatorių teigimu, prieš keletą metų pabandę įrengti keletą „veiksmo“ vietų ir pamatę, jog idėja pasiteisina, jie, kasmet vis labiau tobulindami, ją sėkmingai realizuoja.
Muzika – atskira festivalio tema. Šiemetiniame ji grojo iškart trijose atskirose, per tinkamą atstumą viena nuo kitos išdėstytose scenose. Pagrindinė, didžioji „Dausų“ scena buvo palikta „populiariosios“ (kiek toks terminas čia vartotinas) muzikos atstovams, „Folk“ scenoje, kaip sako pats pavadinimas, pasirodydavo liaudies muziką grojantys kolektyvai, „Pagaugų“ scena buvo skirta į pirmas dvi kategorijas nepapuolančioms, savitą muziką atliekančioms, grupėms. Įdomu tai, kad prie visų trijų scenų, nepaisant to, jog koncertai ir pasirodymai vyko tuo pat metu, visada būdavo žmonių.
Žmonės. Skambės kiek šabloniškai, tačiau realybė tokia, kad į „kitokį“ festivalį renkasi ir „kitokie“ žmonės. Sąvoka „kitokie“, šiuo atveju, reiškia neįprastai teigiami ir pozityvūs. Nors „Juodaragyje“ lankiausi pirmą kartą, per visus karjerus metus esu aplankęs nemažai muzikinių ar su muzika susijusių renginių. Didesnių, mažesnių. Visi jie turėjo savo žavesio, savo išskirtinumo, bet tai viename, tai kitame kildavo konfliktai. Tarp žiūrovų, tarp žiūrovų ir apsaugos... „Juodaragyje“ per viskas tris ten praleistas dienas neteko matyti nė vieno konflikto. Tai, kad konfliktų nebuvo, patvirtino ir kartu su apsauginiais dirbę „Road Bears MC“ vyrai. Dar daugiau, kalbinti organizatoriai taip pat negalėjo prisiminti nė vieno konflikto per visą festivalio istoriją... Gali skambėti keistai, tačiau pasivaikščiojus po renginio teritoriją bet kuriuo paros metu netrunki įsitikinti, kad tai – realybė. Visai nesvarbu, „ieškosi laimės“ tekant saulei, ar nuspręsi pamedituoti per naktį prie aukuro ar po sapnų gaudykle, gali būti ramus, kad nepaisant tavo amžiaus, lyties ar drabužių, tu nesulauksi ne tik, kad agresijos, bet ir jos apraiškų. Draugiška, geranoriška atmosfera tiesiog tvyro ore.
Tai yra juntama, tai yra matoma. Retame kuriame festivalyje sutiksi tiek pačiais įvairiausiais drabužiais ar jų kombinacijomis pasidabinusių žmonių, kaip čia. Gali galvą pasipuošti ragais, apsikabinėti varpeliais ar pasidabinti lempučių girlianda. Viskas yra tinkama ir niekam nekliūna. Visiška saviraiškos laisvė ir pagarba žmogui, apie kurią kartais pamirštame.
Taip pat mažoka Lietuvoje renginių, ypač – vykstančių kelias dienas, kuriuose būtų tiek šeimų su mažais vaikais. Labai dažnai savo atžalas atsiveža į festivalį nuo jaunystės atvykstantys jo svečiai, tačiau netrūksta ir tokių, kurie šeimas pasiima važiuodami pirmą kartą. Nes čia yra jauku, čia yra saugu, čia yra kitaip...
Negaliu teigti, kad būtent tai ir traukia vėl sugrįžti į „Juodaragį“. Kiekvienas mūsų pasirenkame savo motyvus, randame savų privalumų ir priežasčių. Visgi faktas lieka faktu – kartą atvykus ir visa galvą pasinėrus į „kitokį“ gyvenimą, supranti, jog dalelė tavęs visam laikui pasiliks čia, ir, net jei nebeišeis, tai tikrai norėsis sugrįžti...
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus