Ilgai eita iki nuosavo restorano

Sostinės restorano „Sweet Root“ įkūrėjas Sigitas Žemaitis su drauge Agne ir broliu Viliumi atsisakė stabilaus valdiško darbo ir įgyvendino ilgai puoselėtą idėją. Kelias iki jos vingiavo nuo korporatyvinio verslo Lietuvoje, per Italijos ūkius, mažus šeimos restoranėlius ir atvedė brolius Žemaičius į Užupį.

S. Žemaitis gali dienos tikslumu pasakyti, kiek laiko veikia jų šeimos verslas: metus, du mėnesius ir dvidešimt šešias dienas. Du broliai – vyresnysis Vilius ir jaunėlis Sigitas su gyvenimo drauge Agne Marcinauskaite, kol įgyvendino savo idėją, nuėjo spalvingą ir turiningą kelią. Baigę mokslus gana ilgai dirbo valdišką darbą, vėliau Sigitas įsidarbino paprastu padavėju, o paskui su Agne metams iškeliavo į Italiją pasisemti patirties.

Ne iš maisto pasaulio

„Brolis Vilius yra mūsų strateginis partneris, kasdieniais restorano reikalais mažai užsiima. Jis – verslo žmogus, turi savo mokymo ir konsultavimo įmonę, kitokio verslo. Aš taip pat atėjau iš vadinamojo tradicinio verslo: baigiau ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto verslo administravimo studijas, metus stažavausi Olandijoje, didelėje draudimo brokerių kompanijoje. Tai buvo pirmoji mano pažintis, kas yra didelis korporatyvinis verslas, solidžios investicijos. Kasdien teko lygintis marškinius, rištis kaklaraištį, prieš einant į darbą nusiblizginti batus. Buvau tikras „auksinis berniukas„, – šypsodamasis prisiminė Sigitas.

Grįžęs po stažuotės į Lietuvą jis dirbo didelėse įmonėse pagal specialybę rinkodaros ir komunikacijos srityje, sėkmingai kilo karjeros laiptais. Tačiau po kelerių metų susimąstė: jaunatviškas entuziazmas priblėso, darbas iki vėlaus vakaro ir savaitgaliais pasirodė ne visai tai, ko širdis geidžia. Sigitas nutarė padaryti pertrauką – išėjo iš darbo ramiai pagalvoti, ką norėtų veikti ateityje.

„Mintis apie nuosavą restoraną glūdėjo galvoje dar nuo studijų laikų, tačiau tai greičiau buvo pajuokavimai šia tema. Kai išėjau iš darbo, ta idėja vėl apniko. Žengiau gana netradicinį žingsnį: savo korporatyvinio darbo, gyvenimo aprašymą nusiunčiau į keletą restoranų ir kavinių, ieškojau darbo„, – pasakojo Sigitas. Įsidarbinęs padavėju suprato, kad tai smagu, jis nori suktis šiame versle. Pagrindinė paskata siekti savo tikslo buvo žmonės: tarkime, kitą dieną atėjęs svečias ir palikęs atviruką bei arbatpinigių, mat iš vakaro pamiršo jų palikti. Pašnekovo teigimu, jį iki šiol labiausiai motyvuoja, kai už gerą darbą lankytojas yra nuoširdžiai dėkingas. Tai nebūtinai arbatpinigiai, vyrui malonu vakaro pabaigoje matyti švytinčias žmogaus akis, nes jis patenkintas aptarnavimu, skaniu maistu.

Metai Italijoje

„Vieną dieną su Agne pasikalbėjome: viskas, nebedžiugina darbas, reikia ką nors daryti. Norisi pabėgti, atitrūkti, išsilaisvinti. Taip kilo mintis keliauti į Italiją padirbėti, pasisemti įspūdžių ir įgūdžių“, – sakė Sigitas.

Pora išvyko pasižiūrėti, kaip dirba maži Italijos ūkiai, šeimos restoranėliai. Tačiau susidūrė su problema, mat atvykusius savanorius nėra kaip legaliai įdarbinti, nors jie ir neprašo atlyginimo. Sigitas susirado organizaciją, vienijančią ekologinių ūkių ir kaimo turizmo sodybų bei šeimos verslo atstovus, ir per ją lietuvių pora buvo mielai priimta vienur kitus padirbėti. „Susidarėme planą, ką norime pamatyti, kokios patirties įgyti. Tie metai buvo labai spalvingi ir turiningi. Pradėjome nuo danės ir italo įkurtos kaimo turizmo sodybos bei jos restoranėlio. Susipažinome, kas yra tikrasis produktas, nes kai vyksti į sūrio gamyklą, įsitikini, kaip sunkiai žmonės dirba, kad pagamintų garsųjį parmezaną, nuvažiavęs pas vynininkus matai vyno gamybos ir brandinimo procesą, turguje renkiesi daržoves iš vietinių, pažįstamų ūkininkų“, – dėstė Sigitas.

Kai laukia alyvuogių

Vėliau lietuvių pora padirbėjo ūkyje, auginančiame daržoves. Be kita ko, ten patyrė, ką italams reiškia laukti alyvuogių derliaus, jį surinkti. Kaip lietuviai į bulviakasį, taip italai skinti alyvuogių kviečia giminių, kaimynų ir draugų talkas. Sigitui paliko didelį įspūdį, kaip atidžiai jie kasdien tikrina alyvmedžius, ar uogos jau subrendusios, ar tinkamos skinti. „Vakare alyvuogių derlių visi veža į vietinę aliejaus spaudyklą. Ten gali įsitikini, kaip italai džiaugiasi arba bėdoja dėl nepakankamai kokybiškų uogų, tikrina jų rūgštingumą, ragauja ką tik išspausto aliejaus“, – patirtį Italijoje prisiminė S. Žemaitis.

Likusį pusmetį Sigitas ir Agnė dirbo Toskanos regione pas jauną porą, turėjusią biodinaminį daržininkystės ūkį ir kaimo turizmo sodybą. Italams reikėjo pagalbos patiekiant svečiams pusryčius, tačiau ilgainiui šeimininkai, įsitikinę lietuvių entuziazmu, nutarė plėsti maisto tiekimo paslaugas – siūlyti ne tik pusryčius, bet ir vakarienę. Sigito teigimu, tai buvo itin smagi ir puiki patirtis. Jiedu su Agne patys važiuodavo pas vietinius vyndarius išsirinkti vyno prie vakarienės, rytais turguje pirkdavo tos dienos produktus. Nors patiekalai atrodė paprasti, jie buvo gaminami pagal vietines tradicijas. Net paprasčiausių makaronų (it. pasta) Italijoje yra tokia gausybė rūšių, kad mums sunku ir įsivaizduoti. Prie kiekvienos rūšies verdamas vis kitoks padažas, tradicijų griežtai paisoma. „Tačiau nuvažiavus į kaimą už dvidešimties kilometrų, kur kitokie papročiai, – jau kita istorija. Ten tave tikins, kad šis padažas turi būti tiekiamas su visai ne tos rūšies makaronais, nei mokė gretimo kaimo žinovai“, – juokėsi Sigitas. Anot pašnekovo, daržovių sezonas Italijoje labai ilgas, o jų pasirinkimas – didžiulis, todėl čia beveik visus metus gaminami ypatingi daržovių patiekalai.

Nusprendė grįžti

S. Žemaitis prisipažino, kad dirbdami Italijoje jiedu su Agne svarstė, gal likti ten visam laikui. „Tiksliau, buvo iškilęs klausimas – ką daryti? Kai pagyveni Italijoje metus, tikiu, daug kam gali kilti tokia dilema. Jau nebesijauti turistas, šiek tiek pažįsti žmones ir kultūrą, pramoksti kalbos, tad susimąstai: o kas toliau? Arba dar labiau gilintis į tą kultūrą, priimti ją, arba grįžti atgal. Mano galva, tarpinio varianto nėra“, – kalbėjo Sigitas. Pora nutarė, jog atėjo laikas grįžti ir ateitį kurti Lietuvoje.

Abu su Agne jautė, kad įgyvendinti savo sumanymus galės tik čia. Sigitas buvo tikras dėl įgytų vertybių. Laikas Italijoje, pasak pašnekovo, davė supratimą apie tai, ko jis tikrai nori, – grįžti prie pamatinių dalykų, gamtos, ką buvo pamiršęs gyvendamas Vilniuje. Jiedu su Agne kilę iš nedidelių miestų, Sigitas – iš Kupiškio, jo draugė – iš Širvintų. Sezoniniai produktai savam restoranui kaip tik ir buvo ta verslo idėja, kurią su broliu ir gyvenimo drauge ėmėsi įgyvendinti Vilniuje.

„Kiekvieną vasarą leisdavau kaime pas močiutę. Tada aiškiai žinojau, kada užaugs žirneliai, morkos, sunoks braškės, avietės, spanguolės, kada pasirodys voveraitės, sužydės jonažolės ar šalpusniai. Gyvendami mieste buvome tai pamiršę. Italija atgaivino atmintį, sudėliojo vertybinius dalykus, kurių dabar ir siekiame, realizuojame savo restorane„, – tikino Sigitas.