|
|
|
|
|
|
|
Kaip aromatingasis cinamonas užkariavo pasaulį
|
Šiaulietė Ona J. pastaruoju metu ypač susidomėjo cinamonu. Ir ne tiek kaip aromatingu prieskoniu, bet ir kaip natūraliu vaistu. Todėl ponia Ona pasiūlė su cinamonu supažindinti ir rubrikos „Mano gražiausias augalas“ skaitytojus.
Visžaliai medžiai
Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kas yra cinamonas, nes yra įpratę, kad tai tik milteliai ar kietos lazdelės.
Iš tiesų cinamonas – tai visžalis medis arba krūmokšnis, kurio lapai būna iki 18 centimetrų ilgio, o žalsvi į šluoteles panašūs žiedynai visai nemaloniai kvepia. Žiedynai subrandina violetines vieno centimetro ilgio uogeles su vienintele sėkla kiekvienoje.
Iš tų sėklų išaugusį cinamono medį paprastai paaugina iki dvejų metų ir kamieną... nupjauna sulig žeme, kad kitais metais iš jo šaknų išaugtų bent dešimt ūglių. Ir būtent nuo tų ūglių yra dailiai nupjaunama žievė, nuo kurios nuimamas viršutinis kietas sluoksnis, o likusi maždaug 0,5 centimetro storio žievelė išdžiovinama.
Džiūdama žievelė susisuka į cilindrą, kuris supjaustomas 5-10 centimetrų ilgio gabaliukais arba sumalamas į miltelius ir taip patenka į prekybą.
Cinamono karai
Cinamono tėvyne laikoma Šri lanka (Ceilonas), bet dabar auginamas praktiškai visuose tropikuose: Vest Indijoje, Seišeliuose, Brazilijoje, Vietname, Madagaskare, Egipte. Todėl cinamonas dabar žinomas kaip ceiloninis, Burmano, Saigono, kininis.
Jau prieš tūkstantmečius šis aromatingas prieskonis buvo žinomas ir labai vertinamas – yra duomenų, kad jis buvo importuojamas jau antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą iš Kinijos į senovės Egiptą. Apie cinamoną rašė ir Antikos istorikas Herodotas, apie jį kalbama ir Biblijoje.
Suprantama, kad tais senais laikais cinamonas buvo įperkamas tik turtuoliams, karaliams, todėl dažniausiai buvo naudojamas ne kaip prieskonis, o kaip dievams skirta auka - smilkalai.
Iki pat XVI amžiaus šis prieskonis Europą pasiekdavo tik per arabų pirklius ir jo kaina tebebuvo „kosminė“.
Nors kai portugalų jūreiviams pavyko pirmą kartą nuplaukti į Ceiloną, išaiškėjo, kad būtent ši sala yra šių prieskonių didžiausia gamintoja. Todėl beveik du šimtus metų portugalai kovojo su olandais dėl galimybės valdyti šį cinamono klondaiką, kol laimėjo olandų pirkliai. Vėliau, XVIII amžiaus pabaigoje, juos iš rinkos išstūmė anglai ir cinamonas pasidarė daugmaž prieinamas paprastiems europiečiams ir ne tik jiems.
Skonio ir kvapo derinys
Kuo taip visus sužavėjo ir tebežavi cinamonas? Pirmiausia, žinoma, kvapu, kurį suteikia eteriniai aliejai. Tų aliejų žievėje yra ne tiek jau daug – tik iki vieno procento. Bet koks tas procentas vertingas! Jame yra cinamoninio aldehido, etilo cinamato, eugenolio, beta kariofileno ir kitų medžiagų.
Antras dalykas, sužavėjęs visus, be abejo, yra specifinis kartokas cinamono skonis.
Dėl šio skonio ir kvapo derinio cinamonas ir yra labai plačiai naudojamas kaip prieskonis gaminant desertus, šokoladą, ledinukus, likerius, marinatus ir t. t. Artimuosiuose Rytuose cinamonu būtinai gardinami vištienos ir avienos patiekalai.
Dar cinamonas yra nuostabus antioksidantas ir turi antimikrobinių savybių. O tai yra labai svarbu šilto klimato šalyse norint kuo ilgiau išlaikyti maistą nesugedusį.
Be to, cinamono aliejus yra būtinas rytietiškų kvepalų komponentas.
Beveik universalus vaistas
Indų liaudies medicinoje cinamonas tūkstantmečius yra laikomas universaliu vaistu, nes žadina apetitą, slopina padidėjusią žarnų peristaltiką, mažina dujų susidarymą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, vartojamas nuo viduriavimo bei virškinimui pagerinti, kraujavimui stabdyti. Kadangi žievėje esančios medžiagos naikina bakterijas ir mikrobus, tinka vartoti gripui, peršalimui gydyti. Cinamonas gerina ir nuotaiką, todėl jis rekomenduojamas po nervinių sukrėtimų, sergant depresija, pablogėjus miegui, sutrikus atminčiai, pakilus kraujospūdžiui.
Dar cinamono ir medaus mišiniu galima gydyti jaunatvinius spuogus, plaukų slinkimą ir net neleisti organizme kauptis riebalams.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ