Koks bus mūsų maistas po 20 metų?

Šiandien visi dažniau skubame, o pavalgyti skirtos pertraukos vis trumpėja – neretai jų išvis nelieka. Kad nepasiklystume greito maisto jūroje, perkame paruoštus sultinius, atšaldytas ir supjaustytas daržoves, vartojame maisto papildus. Ne paslaptis, kad šiandien žmogus vis dažniau traktuojamas kaip mašina, kuri gali veikti tik gaudama energijos. Vis dažniau maistas gaminamas su aromatiniais ir skonio priedais. Dėl to vis dažniau ir susiduriame su paruoštu maistu, kaip praeityje atsitiko su gatavais rūbais. O jei kalbėtume apie konsistenciją, tai atsiranda vis daugiau maisto, kurio net nereikia kramtyti... Dantys mums reikalingi vis mažiau ir mažiau. Šių visų procesų tikslas – maistui ir maitinimuisi skirti kaip įmanoma mažiau laiko ir pasisavinti jį kuo greičiau.

Organizmas – tai mašina, kurios baką reikia pripilti iki kraštų, bet ne daugiau. Maisto pramonė vartotojams siūlo maistą, kurį galima lengvai ir greitai pasigaminti. Neretai jis siūlomas tokiu pavidalu, kad jums tereikia atidaryti pakuotę ir jau galite jį vartoti piurė ar pastos forma. Po to galite grįžti prie televizoriaus, žiūrėti sportą ir reklamas, kuriose jums siūloma dar greitesnių būdų maistui paruošti. Štai kur linksta vartotojiška visuomenė: ji trokšta, kad piliečiai virstų vartojimo mašinomis ir pinigus leistų pusgaminiams — ar tai būtų maistas ar pramoga...

Bet eilinis vartotojas visiškai neprivalo aklai priimti šią sistemą, leisti savimi manipuliuoti. Pats paprasčiausias ir pigiausias maitinimosi būdas gali būti visiškai paprastas: nusipirkti šviežių produktų ir pačiam kažką pasigaminti. Jūs gausite tikrai neblogą rezultatą, net jeigu tam skirsite šiek tiek daugiau laiko, bet visai nebūtinai daugiau pinigų. Juk tiesą sakant, kilogramas visą perdirbimo procedūrą praėjusio produkto tikrai kainuoja brangiau nei kilogramas šviežio. Šiandien kalbėdami apie maistą, turime konstatuoti, kad vartotojas turi pasirinkimą tarp paruošto maisto ir laisvo produktų pirkimo, priklausomai nuo to, ką galima pasirinkti vietinėje rinkoje.

Maisto produktų skonių kaita: dominuojančio tendencijos ir ateities perspektyvos

Šiandien pats populiariausias skonis, kuris sulaukia daugiausia pasisekimo, yra paprastas saldus skonis, pateikiamas lengvu vartoti pavidalu, vaikystės skonis. Šiandien cukrų deda visur, net į sūrius patiekalus.

Kita tendencija — gryno skonio siekis. Kalbame apie tai, kai norima žinoti, iš kur produktai atvežti, kaip pateikiami, kuriuo metu juos išaugina, kada juos geriausia vartoti. Kreipiamas dėmesys į konsistenciją, žmonės nori suprasti, ką valgo, siekia visavertiškos mitybos.

Ir visuomenė pagal šias tendencijas yra pasidalijusi į skirtingas grupes.

Kokie veiksniai, kalbant apie maitinimosi įpročius, gali priversti peržiūrėti mūsų lėkščių turinį

Pasaulinė demografija skelbia, kad nesugebėsime išlaikyti suvartojimo tokia forma, kaip yra dabar. Žmonija privalės tenkintis sezoniniais ir vietiniais produktais. Jų jau nebus galima išvežti toliau nei už 100 km. Esant tokioms sąlygoms, be abejo, kai kurie regionai turės perteklių. Deja, bet žmonijai vis sunkiau seksis išgyventi, jei neišmoksime kreipti dėmesio į produktų auginimo metodus.

Kaip ateityje išmaitinti 10 mlrd. žmonių? Gal tai skamba paradoksaliai, bet to pasiekti galima tik atsisakius didelių gamybos apimčių. Kad išmaitintume visus, privalome pagarbiai priimti žemę, jei ji nuskurs, nieko mums nebeduos. Turėsime išmokti valgyti tiek, kiek reikalinga. Nebeturėsime bet kur ir bet kuriuo metu prieinamo maisto. Valgysime tik tai, ko turime konkrečioje vietoje konkrečiu momentu.

Kuo ateityje pakeisime išnykusius maisto produktus

Daug produktų jau išnyko: naminė mėsa, namie užauginti augalai... Aišku, žymiai didesnė dalis produktų išlieka nei išnyksta, ir tai būtina išsaugoti. Jei tam tikrose vietose nebegalėsime auginti vienų ar kitų augalų, nes nesugebėsime tam sukurti palankių sąlygų, vadinasi, turės atsirasti dirbtinio maisto. Ne paslaptis, kad vis garsiau kalbama apie dirbtinę mėsą. Vietoj kaimų atsiras mašinos ir biologiniai elementai, iš kurių bus paleidžiami produktai. Ir tiesą sakant, tai galėtų pakvipti žmonijos pabaiga: sudėtinga įsivaizduoti, kad žmonės sugebėtų gyventi ir vystytis, maitindamiesi produktais, kuriuos gamina mašinos, o ne žemė. Žinoma, tai šiek tiek kvepia moksline fantastika, bet ši problema vis dėlto labai realiai gali iškilti, nes pastaruosius dvidešimt metų atliekama vis daugiau tyrimų šia kryptimi. Galima išskirti europinį projektą Inicon, kurio atspirties taškas tas, kad natūrali žemdirbystė gali tapti nebeįmanoma tam tikruose pasaulio regionuose. Todėl būtina pagalvoti apie dirbtinio maisto gamybos perspektyvas. Dirbtiniai produktai sintetinių priedų ir aromatizatorių dėka privalo turėti tokios pat kokybės skonį, kaip ir natūralūs. Priminsime, kad mokslininkams jau pavyko dirbtinai atkurti visus natūralius mūsų planetoje egzistuojančius kvapus ir skonius. Ne išimtis, kad ateityje kai kurie žmonės galės maitintis tik šių išvestinių metodų dėka.

Koks bus maistas po dvidešimt metų...

Tikėtina, kad ateityje didžiausių sukrėtimų patirsime siociologiniame ir ekologiniame planuose, tad kai kuriems gyventojų sluoksniams reikės tenkintis išimtinai pramoniniu maistu. Aišku, visada bus tokių, kurie turės priemonių ir galimybių vartoti natūralius produktus. Kitaip tariant, viena žmonijos dalis turės priėjimą prie maisto, o kiti savo „bakus“ turės užpildyti pramoniniais gaminiais. Jiems bus siūlomas drebučių pavidalo maistas, kuris bus ekvavalentiškas visavertei mitybai (su reikiamomis kalorijomis, vitaminais ir t.t.). Tikėtina, kad ateityje maisto gaminimas neužims daugiau kaip 40 sekundžių. Gana lengva įsivaizduoti, jog atsiras maisto rinkinių, kuriuose bus patiektas visos dienos maistas...