Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Tradicijos ir papročiai visame pasaulyje: Velykų valgiai

Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio
Nuotraukos

Didįjį penktadienį (paskutiniąją Gavėnios savaitę prieš Velykas) laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių). Didįjį šeštadienį šventinta Velykų ugnimi virdavo ir kepdavo Velykoms valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius. Velykų pirmąją dieną, sekmadienio rytą (po mišių), su bažnyčioje pašventintais valgiais visi skubėdavo į namus. Atsigavėjimo pusryčiai susidėjo iš šaltųjų patiekalų: margučių, šaltienos, kumpio, dešros, pyrago, sviesto. Prieš pradėdami valgyti visi eidavo muščių (bandydavo, kurio margutis tvirtesnis). Kiaušinių lukštus surinkdavo ir dėdavo į sėklą (tikėta, kad tai pagausins derlių), o pavakaryje jaunimas susirinkdavo pažaisti margučiais (ridinėdavo).

Lietuvoje XX a. I pusėje dauguma Velykų senovinių papročių ir patiekalų liaudies papročiuose išnyko. Iki šiol populiarūs tik margučiai. 

Nuo seno kiekviena šeima išsikepdavo pyrago, patiekdavo mėsiškų valgių ir būtinai būdavo margučių – dažytų kiaušinių, margintų dvejopai: dažyti kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais arba pirma išmarginami vašku, paskui dažomi. Juos mušdavo, ridinėdavo, dovanodavo vaikams, duodavo atėjusiems pasveikinti lalauninkams.

Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas ir kitais tradiciniais valgiais: kiaulės galva arba paršeliu, papuoštu žalumynais, žvėriena, sūriu, sviestu, keptu avinėliu. Stalą dažnai puošdavo žalumynų girliandos. Valgių būdavo labai gausu.

Velykų stalas puošiamas per žiemą išsilaikiusia žaluma, kuri lemia gerą žiemkenčių augimą, greitesnį žolės sužaliavimą, vešlumą. Per Didįjį ketvirtadienį būdavo einama žalumynų velykiniam stalui: smulkialapių bruknienojų, švelnių šarkakojų šakelių, pataisų, rugių želmenų, išsprogusių beržo vytelių ir panašių žalumynų. Tikdavo ir želdintų avižų ar miežių dubuo: likus porai savaičiui iki Velykų merkdavo avižų ar kviečių grūdus į drungną vandenį.

Per Didįjį šeštadienį kepdavo velykinių pyragų. Tam tikslui buvo užsakomi specialūs moliniai indai: kuo aukštesnis pyragas, tuo geresnis kviečių derlius.

Senieji pyragų receptai būdavo panašūs: su cukrumi ištrinamos mielės, supilamas pašildytas pienas, viskas išplakama, užbarstoma miltais ir uždengus šiltai palaikoma, kad pakiltų. Kai maišymas beveik padvigubėja ir pradeda slūgti (praėjus maždaug valandai), išplakama, įberiama druskos, cukraus, miltų, tirpintų riebalų. Tada minkoma, kol tešla nelips prierankų ir joje atsiras daug oro pūslelių. Tešlos paviršius patepamas ir ji vėl padedama šiltai. Po valandos ar pusantros, kai tešla vėl pakyla tiek, kad joje padaryta duobutė neužsilygina, ji klojama į skardą ir vėl dedama šiltai, kad dar sykį pakiltų.

Kadangi Velykos  ir paukščių grįžimo šventė, šeimininkės iš pyraginės tešlos likučių kepdavo „paukščiukus“, kurie būdavo ir stalo papuošalas, ir džiaugsmas vaikams.

Velykų pyragas, kaip pagrindinis šios šventės patiekalas, būdavo paskaninamas aguonomis: užplikintos aguonos paliekamos brinkti, po to nusunkiamos, sumalamos mėsmale, įmušamas kiaušinis, įberiama cukraus, išmaišoma ir paskleidžiama ant tešlos, paskui vyniojama arba sluoksniuojama.

Velykų valgiai Lietuvoje būdavo visokie kepiniai, mėsiški valgiai, žvėriena ir dažyti kiaušiniai, keptas avinėlis su dviejų spalvų vėliavėle. Šerno arba naminio meitelio (pavyzdžiui, kiaulės) galva buvo būtinas švenčių valgių daiktas. Visa apkaišoma žalumynais, o užtiestas stalas apvedžiojamas žolynų girliandomis.

Dzūkijoje sunyko paprotys Velykoms troškinti riebius kopūstus ir būtinai su kiaulės knysle. Gamindavo ir poskystę varškę, kuri labai tiko su pyragu.

Suvalkiečiai iki XX a. vidurio išlaikė paprotį virti arba krosnyje kepti kiaulės galvą. Ją gerai ištrindavo druska, pipirais, česnakais, apdengdavo džiovintais kopūstlapiais, ir, porą dienų palaikę, stumdavo į gerai iškūrentą krosnį. Vėlesniais laikais imta daryti kiaulės galvos sūrį, valgomą su krienais. Gaminama saldus sūris iš rūgščios varškės išrūgų.

Aukštaitijoje ant stalo būdavo kiaulės kepsnys iš pirmarūšės mėsos, dažniausiai iš užpakalinio kumpio. Kumpis, parą išlaikytas išrūgose, aplipdomas rugine tešla ir kepamas krosnyje. Iškeptas su aštriais ir burokais paruoštais krienais buvo šventės skanumynas. Sukama sviestvarškė – šviežia nerūgšti varškė ištrinama, sumaišoma su sviestu ir gerai išsukama, kol pasidaro vientisa masė. Paskaninama kmynais ar mėtomis.

Žemaitijoje velykiniam stalui dėdavo pieniškų produktų: margo sūrio iš neišplakto rūgusio pieno, kuris daromas su saldžiu pienu.

Visoje Lietuvoje paplitę Velykų patiekalai iš kiaulienos: suktos ir slėgtos karkos, šaltiena. Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje iš kitų kraštų atėjo mada Velykoms kepti paukštieną, dažniausiai žąsį.

Šventinį stalą puošia ne tik šakotis arba aukšta velykinė „boba“ (keksas), bet ir velykiniai kepiniai, plokštainiai, meduoliai, o vėlesniais laikais ir tortai. Kaimuose kepami kraujiniai vėdarai, verdama šaltiena, šventinis šiupinys, raugintų kopūstų sriuba, o mieste – sultinys su pyragėliais. Gaminami ir sūriai, kurie ruošiami iš šviežios varškės. Geriama morkų, burokėlių gira, išrūgų gira, medaus gira.

Dabar švenčiant Velykas valgiai iš dalies pasikeitę. Tai įvairios salotos ir mišrainės, kalakutienos, veršienos arba iš kitokios mėsos kepsniai su vaisiais arba marinuotais agurkais, arba su džiovintomis kriaušėmis, įvairūs užkandžiai, tradicinė silkė ir pan. Valgiai papuošiami svogūnų laiškais, marinuotos ar virtos morkos gabalėliais, ridikėliais, marinuotais kaparėliais, petražolių šakele, džiovintais vaisiais. Valgoma su virtais ryžiais, daržovėmis, majonezu, krienais, padažais.

Įvairiuose pasaulio kraštuose Velykos sutinkamos savitai. Skandinavams šventė asocijuojasi su fejerverkais ir ugnies šou, turėjusiais gąsdinti piktąsias jėgas, ispanams – su linksmybėmis draugijoje, vokiečiams, šveicarams ir lenkams – velykiniais margučiais (šokoladiniais, tikrais ir netikrais dažytais kiaušiniais).

Lenkijoje populiarūs dideli pyragai ir bobos (vaniliniai, paruošti ant garų, migdoliniai, su įdarais, šokoladiniai, citrininiai, marcipaniniai, su razinomis, džiovintais vaisiais, aguonomis, apelsininiai ir kt.).

Vokietijoje Didįjį penktadienį valgoma žuvis, saldumynai, geriama arbata, degamas velykinis laužas, kuris savo simbolika šiek tiek primena lietuviškas Užgavėnes ir Morės deginimą, nors vokiečiai jame nieko nedegina. Vokiško Velykų stalo puošmena – velykinis lizdas – kepinys iš mielinės tešlos su duobutėmis margučiams sudėti. Labai mėgstamas maltos mėsos kepsnys – netikras zuikis. Nuo seno Vokietijoje gyvavo tradicija kepti mielinius figūrinius avinėlius, kurie virto kiškiais.

Anglijoje keičiamasi dovanomis: velykiniais kiaušiniais ir kitomis smulkmenomis (velykinėmis skrybėlaitėmis ar krepšeliais su gelsvais narcizais, ar mažučiais kiaušinukais), o valgomos mielinės saldžios vaisinės bandelės (saugo namus nuo piktųjų dvasių) – populiariausias patiekalas Didįjį penktadienį. Pagrindinis šventės akcentas – velykinis kiškis, kuris simbolizuoja gausą ir vaisingumą. Antrasis angliškų Velykų atributas – žvakės. Velykų stalas puošiamas pavasarinėmis gėlėmis, baltomis lelijomis, kiškių figūrėlėmis, krepšeliais su margučiais. Populiariausi patiekalai – keptas įdarytas ėriukas, mėsos kukuliukai, pagardinti medumi ir česnakais, keptas kumpis, pavasarinės žalumynų salotos, bulvės su rozmarinų ir česnakų sviestu.

Penktadienį prieš Velykas anglai vadina Good Friday („gerasis penktadienis“). Jis pradedamas pusryčiais, per kuriuos patiekiama šviežių bandelių su razinomis ir cukatomis, pagardintų daugybe aitrokų prieskonių. Bandelių viršuje įpjaunamas kryželis. Aštroki prieskoniai turi priminti Kristaus kančias. Pats kryžius apskritos bandelės viršuje kildinamas dar iš ikikrikščioniškųjų Anglijos laikų.

Latvijoje kiaušiniai turi būti išvirti, išmarginti, dekoruoti raižiniais. Daigintais kviečiais dažniausiai puošiamas vaišių stalas.

Švedijoje velykiniai kiaušiniai gaminami ir iš kartono, o į vidų įdeda po didelį saldainį. Namai puošiami velykinėmis geltonos, žalios ir baltos spalvų gėlių kompozicijomis. Pagrindinis šventės veikėjas – pūkuotas viščiukas.

Šveicarijoje ant Velykų stalo būtini šokoladiniai zuikučiai, marginti kiaušiniai ir velykinės bandelės. Ispanijoje kiaušinių marginimo tradicija nebeturi didelės reikšmės. Čia būtini šokoladiniai kiaušiniai arba pasigaminti pačių. Kepamas Velykų pyragas (Mona), tradiciškai papuoštas virtais kiaušiniais (su lukštais).

Amerikos žemyne Velykos prasideda bažnyčioje. Velykų sekmadienį ruošiami šventiniai pietūs. Tradiciniai velykiniai pietūs – kumpis, keptas su ananasais ir bulvėmis, valgomas su vaisinėmis salotomis ir daržovėmis. Vaikams dovanojami zuikučio krepšeliai su ryškiais margučiais ir daugybe šokolado bei saldainių.

Afrikoje Velykos – pagrindinė krikščionių bendruomenių šventė, kai bažnyčios puošiamos gėlėmis, o giedamoms giesmėms pritariama afrikietiškais būgneliais išgaunamais garsais ir įvairiais moterų balsais, šauksmais. Per šventę visi dalijasi virtais arba keptais ryžiais su mėsa ar vištiena.

Australijoje įvairių tautybių žmonės iš skirtingų šalių savaip sutinka Velykas: iš Anglijos ir Airijos kilę žmonės labiausiai švenčia sekmadienį (einama į bažnyčias, pusryčiams valgomos karštos bandelės – saldžios vaisinės bandelės su kryžiaus ornamentu). Vaikai keičiasi velykiniais šokoladiniais arba cukriniais kiaušiniais. Australijoje populiarios šokoladinės triušinio bandikuto (angl. Greater Bilby) figūrėlės. Dauguma šeimų rengia velykinį žaidimą – varžomasi, kas Velykų sekmadienį suras daugiau kiaušinių. Valgomas keptas ėriukas, kepta aviena, jautiena arba viščiukas su keptomis daržovėmis (bulvėmis, morkomis, moliūgais), karštos bandelės (angl. Hot Cross Bun), valgomos Velykų rytą prieš einant į bažnyčią. Desertui dažniausiai patiekiamas tradicinis australų Velykų valgis – bezė tortas (vadinamas pavlova), papuoštas įvairiais vaisiais: kiviais, braškėmis, ananasais ir mandarinais.