|
|
|
|
Mindaugas Ancevičius: Nuo teatro paiilsiu, kai groju, o nuo muzikos, kai vaidinu
|
Dainų autorius, atlikėjas ir aktorius Mindaugas Ancevičius save pristato kaip smagios dūšios padaužą, gyvenantį iš „žaidimo su lėlėmis“. Pakankamai jauno amžiaus, bet jau turintis kuo pasigirti. Iš aktorinės pusės Mindaugas gali džiaugtis ne tik darbu Kauno valstybiniame Lėlių teatre, bet ir vaidmenimis J. Matulevičiaus filme „Auka“ ir G. Lukšo „Duburyje“, taip pat yra vaidinęs seriale „Rojus Lietuvoj“ bei videofilme „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“.
Muzikinio pasaulio pasiekimai ne prastesni, nei vaidybiniai. Mindaugas ne tik dainuoja savo kūrybos dainas, bet ir su muzikos pagalba kalba kitų poetų eilėmis. Taip pat yra vienas iš dainuojamosios poezijos, džiazo ir dailės festivalio „3 mūzos“ Joniškyje organizatorius. O su daina „Kvailute brangiausia“ jis tapo vienas iš trijų laimingųjų lietuvių, kurių muziką transliuoja pasaulyje plačiai žinomas muzikinis kanalas „Vevo“. Be to 2008 metais Mindaugas tapo S. Mykolaičio premijos laureatu. Birželio 4d. Ryšių kiemelyje 837 Mindaugas Ancevičius su grupe pirmą kartą pasirodys dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ atidaryme, kuriame taip pat dalyvaus A. Gintios, Neda ir O. Ditkovskis, grupė „Pramanai“.
Trumpai pasikalbėkime su Mindaugu apie tai, kaip jam pavyko tiek visko pasiekti.
Mindaugai, kodėl pasirinkai muzikanto ir aktoriaus kelią? Ar tai buvo profesijos, apie kurias svajojai nuo vaikystės? Gal buvo koks nors žmogus, kuris įkvėpė Tave tokiam pasirinkimui?
Labai jau seniai buvo tas pasirinkimas. Jo priežastys greičiausiai gilioje vaikystėje. Teatru užsikrėčiau 8-9 klasėje, o ši liga sunkiai pagydoma. Muzika visada buvo šalia, ji daug davė. O dėl žmonių, žinoma buvo. Ir ne vienas. Vieni įkvėpė savo pavyzdžiu, kiti palaikymu. Buvo ir tokių, kurie įkvėpė netikėjimu.
Būdamas 23 metų jau tapai vieno žymiausių Lietuvos bardų, S. Mykolaičio premijos laureatu. Ar šis apdovanojimas padarė įtakos tolimesnei Tavo muzikinei karjerai?
Esu dėkingas S. Mykolaičio premijos steigėjams. Ji tarsi atvėrė duris į daugumą didžiųjų dainuojamosios poezijos koncertų, festivalių.
Vaidini Kauno valstybiniame Lėlių teatre, tačiau esi vaidinęs ir kino filmuose, bei televizijos serialuose. Ar gali palyginti šias dvi pakankamai skirtingas erdves?
Jos visiškai skirtingos. Tai žaidimas, kuriame skiriasi ne tik sąlygos, bet ir žaidimo taisyklės: vienoje žaidi su lėlėmis, kitoje - su savimi. (juokiasi)
Esi sakęs, kad „teatro tikslas – skaidrinti sielas. Lėlių teatre nuskaidrėjimas itin paprastas, linksmas ir nuoširdus.“ O gal kada susimąstei ir žinai atsakymą, koks yra dainuojamosios poezijos tikslas?
Kai geras poetas labai nori išsisakyti, jis rašo gerus eilėraščius. Aktorius irgi nori būti geru poetu, bet tokių gerų eilėraščių neparašo, todėl aktorius poeto eilėraščius pradeda skaityti. Dažniausiai garsiai. O kai jis patiki, kad moka dainuoti, tai pradeda tuos eilėraščius dainuoti. Taip atsiranda dainuojamoji poezija. Arba nebūtinai (šypsosi). O jeigu rimtai, mano tikslas - dialogas. Tekstuose ieškau man rūpinčių temų, o tada dainomis bandau kalbėtis. Poezija gi kodų ir metaforų kalba. Yra eilėraščių, kuriuos supratau tik tada, kai išmokau juos atmintinai. Lietuva yra nuostabių poetų šalis, o susidomėjimas poezija anaiptol ne toks kokio norėtųsi. Muzika yra puikus kelias poezijai surasti savo adresatą.
Kaip atsirenki dainas, kurias groji festivaliuose. Kokias dainas pateiksi festivalio „Senamiesčio žiogas“ klausytojams?
Visada norisi pagroti kažką naujo, žinoma, ir kažką seno naujai. Taip bus ir festivalio "Senamieščio žiogas" atidaryme, kuriame kartu su grupe grosime birželio 4d., Kaune.
Kas yra Tavo mūza? Kaip gimsta Tavo dainos?
Afrikiečiai sako, kad muzika - ne reiškinys, o būsena. Tuo pat metu ir dainuojama, ir grojama, ir šokama. Ta būsena šiuo metu turbūt ir yra mano mūza. Kai su bičiuliais sėdi prie "gabalo" ir nutyla visi aplinkiniai ir vidiniai triukšmai, ir lieka tik "gabalas" ir mes...
Kaip pailsi nuo muzikos ir teatro?
Nuo teatro, kai groju, o nuo muzikos, kai vaidinu. O jeigu pavargstu nuo abiejų, tai einu paskaityti arba pažongliruoti, arba kokį filmą pažiūrėti.
Ar įsivaizduoji, ką dar galėtum dirbti arba veikti gyvenime, jei staiga neliktų nei muzikos, nei teatro?
Galėčiau būti vaikų darželio auklėtoju, matematikos arba kūno kultūros mokytoju, žūklės reikmenų pardavėju, Joniškio miesto meru, profesionaliu keliautoju po kalnus, reklamos agentu, trikampio virtuozu, pėdų masažistu, kaminkrėčiu arba šaškių čempionu. Tai gerai, kad nesu.
Interviu paruošė Justina Markevičiūtė