Nijolė Sabulytė: teatro misija – ugdyti dvasingumą, gėrį žmoguje

2017.11.13

Klaipėdos dramos teatro aktorei Nijolei Sabulytei šie metai ypatingi – pavasarį ji minėjo savo kūrybinės veiklos penkiasdešimtmetį. „Paruošti aktorių profesiniam gyvenimui labai sudėtinga. O juk vis tiek kaip aktorius po mokslų išeini „žalias“!“ – teatrologei Jūratei Grigaitienei radijo laidos „Avanscena“ pokalbyje sakė visą gyvenimą teatrui paskyrusi N. Sabulytė.

Vaikystėje išryškėjęs talentas

„Buvome karo vaikų karta, augome sunkiu metu,“ – pasakoja daugiau nei septyniasdešimt vaidmenų Klaipėdos dramos teatro scenoje sukūrusi aktorė. N. Sabulytė gimė 1943 m. Vilniuje, tačiau šeima netrukus išsikėlė į Inturkę (Molėtų raj.). „Vaikystėje tėveliai dažnai kalbėdavosi apie gyvenimą Vilniuje – matytus spektaklius, filmus, jie turėjo daug kino filmų aktorių nuotraukų, tokių didelių, o jose – moterys su skrybėlaitėmis... Matyt, tai pažadino norą aktorystei. Tačiau tai buvo ne vienintelis dalykas. Inturkė, kurioje gyvenome, buvo be galo graži vieta – maža bažnytėlė, ežerai, laukai, lauko gėlės. O vieną naktį net išgirdau „gyvą“ liaudies dainą, ir ta daina, jos grožis, ta naktis, kai ją išgirdau, atsiveriantis pilnatvės pajautimas... Mano mažoje galvytėje jau formavosi supratimas, kad štai yra kažkas tokio gražaus, nenusakomo žmogaus gyvenime,“ – į prisiminimus leidžiasi N. Sabulytė, pridurdama, kad giminėje aktorystė nebuvo naujiena – mamos pusbrolis buvo aktorius Balys Bratkauskas.

Kiek save prisimena, aktorė nuo pat mažų dienų pasižymėjo sceniniais gabumais. „Man labai patiko parodijuoti. Kai gyvenome Inturkėje, pas mus užsukdavo toks kaimynas, bedantis, tai aš jį parodijuodavau – juk ir pati tuomet buvau be dantų. Atėjus svečiams, tėveliai sakydavo – „Na, Nijole, parodyk, kaip Pranas kalba.“ Vėliau, persikėlus gyventi į Debeikius, buvo toks nutikimas. Rinkimų metas, pilna Kultūros namų salė buvo prisigrūdusi žmonių, visi laukė valdžios atstovų, o mes, vaikai, rogutėmis netoliese važinėjomės. Kai jau žmonės ėmė visai nekantrauti, nieko nesulaukdami, mane kažkas pasikvietė ir sako – „Eik, Nijole, padainuok.“ Ir aš užlipau į sceną, „pavariau“ rusiškų dažnukių,“ – pirmuosius savo pasirodymus prisimena nusipelniusi aktorė.

Kadangi šeima – tėveliai ir Nijolė su broliu bei seserimi – dažnai kraustėsi, N. Sabulytė prisipažįsta, kad mokykloje jos pažymiai nebuvo pavyzdingi. „Mano mama nueidavo į mokyklą ir prašydavo, kad man neįrašytų nepatenkinamo pažymio, ji kaskart sakydavo – „Juk Nijolė vis tiek neis tuo keliu.“ Ir iš tiesų, kai įstojau į Konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktoriaus meistriškumo specialybę ir jau mokiausi tai, ką norėjau, tai gaudavau padidintą stipendiją, nes jokių blogų pažymių nebebuvo,“ – pasakoja aktorė, 2013 m. apdovanota „Padėkos kauke“ už nuopelnus teatrui.

Neužmirštami studijų metai

Nijolė Sabulytė mano, kad aktoriaus profesijos prestižas šiuo metu esąs žymiai sumenkęs. „Anuomet tėvai didžiavosi, kad stojau studijuoti aktorystės,“ – teigia ji. – „Paskui labai daug važinėjau su spektakliais po Lietuvą. Gyvenau Klaipėdoje, o atvažiuodavom iki pat Vilniaus. Gastrolės buvo ne tokios, kaip dabar – pavyzdžiui, mes praleisdavom savaitę Kaune, savaitę Vilniuje. Visada į spektaklius pakviesdavau ir tėvelius, o kai važiuodavom vaidinti į Panevėžį – ateidavo pažiūrėti ir seneliai.“

Aktorė prisimena, kad tais metais, kai ji laikė stojamuosius egzaminus į aktoriaus meistriškumo specialybę, norinčiųjų studijuoti netrūko: „Įstoti buvo tikrai sudėtinga. Pirmame kurse mūsų, aktorių, buvo dvidešimt keturi, o baigėme vienuolika. Pamenu, vos įstojus, buvo labai nedrąsu – susirinkome visi iš įvairių miestų, miestelių, kaimų, visi tokie skirtingi. Bet labai greitai susidraugavome.“ N. Sabulytės teigimu, jų kurso vadovas, aktorius ir režisierius Juozas Rudzinskas buvo itin įdomus dėstytojas, kryptingai vedęs į profesijos pažinimą. „Ir kiti dėstytojai buvo labai geri, pavyzdžiui, scenos kalbos dėstytojas Vytautas Grakauskas buvo tikras savo srities asas... Ir pati aplinka buvo įkvepianti – juk su mumis mokėsi būsimieji muzikantai, dirigentai, solistai, vėliau tapę garsiais žmonėmis,“ – apie studijų metus pasakoja N. Sabulytė. – „Konservatorijoje būdavome nuo aštuntos valandos ryto iki pat vidurnakčio. Be to, J. Rudzinskas „užėmė“ mus savo spektakliuose, tad gana anksti susipažinome ir su teatro užkulisiais. O patys, kai tik turėdavome laiko, eidavome į teatrą žiūrėti to paties spektaklio net po kelis kartus. Tada tai buvo įmanoma, ne taip, kaip dabar, kai kartais aktorinio meistriškumo studentai neįleidžiami žiūrėti spektaklių. Mums niekada nebuvo atsakyta – galėdavome eiti į visus spektaklius, ką ir darėm.“

„Paruošti aktorių profesiniam gyvenimui labai sudėtinga. O juk vis tiek kaip aktorius po mokslų išeini „žalias“!“ – apibendrindama studijų metų patirtį sako aktorė.

Geriausi metai Klaipėdos dramos teatre

Anot pašnekovės, žiūrėti baigiamųjų, diplominių studentų spektaklių anuomet susirinkdavo režisieriai iš visų Lietuvos teatrų – taip jie rinkdavosi sau tinkamus aktorius. „Taip mus tris – Juliją Sakalaitę, Vytautą Alsį ir mane – Povilas Gaidys pakvietė dirbti į Klaipėdą,“ – sako Nijolė Sabulytė. – „Kai nuvažiavom, po Vilniaus uostamiestis pasirodė lyg ir pilkas... O gyvenome teatre, nes nebuvo kur gyventi. Bet juk jaunystė!“

„Mums trims atvykus dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, susiformavo be galo gera aktorių trupė – visi aktoriai buvo labai stiprūs profesine prasme,“ – pasakoja N. Sabulytė. – Mūsų buvo dvidešimt vyrų ir dešimt moterų, vaidmenų pakako visiems – tik pajėk suvaidinti. Ir trupės senbuviai, vyresnieji aktoriai mus priėmė labai šiltai. Žinoma, jie mus stebėjo – kaip mes, atvykusieji iš Vilniaus, dirbame, judame, kalbame. Gaudavome ir pastabų.“

Daugiametės Klaipėdos dramos teatro aktorės teigimu, jos įsiliejimas į trupę sutapo su teatro pakilimu, prasidėjusiu maždaug 1996 m. „Mes atėjome geriausiu laiku. Tuo laiku į mūsų teatrą tikrai buvo sunku gauti bilietų,“ – teigia N. Sabulytė. „Deja, mes taip ir „neišėjom“ už Lietuvos ribų, nors turėjome nepaprastai gerų pastatymų.“ Ji pripažįsta, kad šis pakilimas didžiąja dalimi priklausė nuo tuo metu teatre kūrusių režisierių – Povilo Gaidžio, Broniaus Gražio, Giedriaus Mackevičiaus. Aktorei net sunku išskirti reikšmingiausią savo sukurtą vaidmenį. „Jų buvo labai daug – ir spektaklyje „Elektrai skirta gedėti“, ir „Milžino paunksmėje“, ir „Žmoguje iš La Mančos“, ir „Marijoj Stiuart“, – vardina N. Sabulytė. – „O juk kartais itin svarbus būna ir epizodinis vaidmuo. Be to, man labai patiko ir komedijos, vodeviliai...“

„Antroje savo kūrybinės biografijos pusėje jaučiuosi neišsipildžiusi, nes turėjau be galo daug prastų spektaklių. Būtent kaip atsvarą šiam nusivylimui pradėjau rengti savo kūrybos vakarus,“ – atvirai sako nusipelniusi aktorė. Tiesa, 2016 m. sukurtas auklės Margret vaidmuo M. Kimelės režisuotame spektaklyje „Tėvas“ pelnė N. Sabulytei pripažinimą – po metų teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ už šį vaidmenį ji buvo išrinkta geriausia antro plano aktore.

Kūrybinio išsipildymo patirtys

Iš patirties ir amžiaus perspektyvos svarstydama apie tai, kas iš esmės yra kūryba, garbaus amžiaus aktorė prisipažįsta iki šiol nežinanti, kaip šioji užgimsta žmoguje: „Sunku pasakyti, kaip tavyje atsiranda pati kūryba... Susišaukia viskas: režisieriaus sumanymas, dailininko indėlis, kompozitoriaus muzika. Bet kaip tai įvyksta? Visada eini į nežinią. Kokio bebūtum amžiaus, kiek beturėtum sceninės patirties – niekada nežinai, ar Tai įvyks, ar neįvyks. Kūryba yra lyg ta kibirkštėlė, duota žmogui, o ar ji įsiskelia, ar ne – tai kaskart yra klaustukas.“

Kalbėdama apie katarsio patirtį, išsipildymo scenoje jausmą, N. Sabulytė prasitaria, kad tai – labai asmeniški išgyvenimai. „Tai nutinka, kai tau visiškai nebesvarbu – stovi kaip žmogus su savo požiūriu, savo esme, ir esi visiškai nuogas, tau iš tiesų jau neberūpi, esi tik nešėjas tos funkcijos, kurią turi atlikti... Ir kada jau baigiasi spektaklis, tau, kaip aktoriui ir kaip personažui, atsiveria suvokimas, kad žmogus turi nešti gėrį,“ – stipriausius aktoriaus profesijos išgyvenimus stengiasi įvardinti moteris. – „Yra buvę labai įdomių dalykų. Kai esi tiktai tu, su savo patirties bagažu, su savo sėkmėmis ir nesėkmėmis, su savo gyvenimu ir netektimis, skauduliais ir džiaugsmais – iš to ir semiesi visko, iš ten ir eini, kuri. Juk teatro misija – ugdyti dvasingumą, gėrį žmoguje.“

Visą teatrologės Jūratės Grigaitienės pokalbį su aktore Nijole Sabulyte galite pasiklausyti ČIA