Tautodailininkas S. Špukas: „Jei kalvės dūmai tau kvepia, tai tavo pašaukimas“

Radviliškietis tautodailininkas kalvis Stanislovas Špukas, garsėjantis kaip kryždirbys, save pristatantis saulučių ir kryžių kalviu, praėjusių metų pabaigoje buvo apdovanotas „Aukso vainiku“. Tai vienas reikšmingiausių tautodailininkų įvertinimų, kurio S. Špukas sako nė nesitikėjęs. Baigęs Kauno politechnikumą ir įgijęs mechaniko specialybę, dabar S. Špukas yra pensininkas ir visą savo laisvą laiką skiria kūrybai. Meninio išsilavinimo neturintis, tačiau atkaklus, smalsus savamokslis S. Špukas savo kūrybiniais užmanymais lenkia daugelį kolegų. Pastebėtas kaip menininkas S. Špukas tik visai neseniai, nes parodose dalyvauja nuo 2005 metų, o po dvejų metų jis jau tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Pirmasis svarbus įvertinimas – 2010 metais geriausias Radviliškio rajono tautodailininko vardas, šiemet ir didžiausias tautodailininkų įvertinimas – „Aukso vainikas“.

– Iš kur polinkis menui ir dar kalvystei?
– Mano tėvas buvo račius, tai ir jis šiek tiek darydamas ratus kalviaudavo. Turėjome artimą kaimyną, kuris dar caro laikais buvo rekrutuose ir kaustė arklius Kaukaze. Tas kaimynas, kai pasakodavo apie savo kalviavimą, man net liežuvis ištįsdavo. Tai dar vaikas būdamas nueidavau jam padėti dumples papūsti.

Buvau įsimylėjęs sunkiųjų metalų techniką. Ilgą laiką dirbau mašinų mechaniku. Baigęs studijas gavau paskyrimą dirbti Šiauliuose, o Radviliškyje gyvenu nuo 1970 metų, nors mano gimtinė už Raseinių ant Dubysos. Tai labai gražios vietos.

Į meną buvau linkęs dar mokykloje. Kai mokiausi Šiluvos vidurinėje mokykloje, kartu su suolo draugu daug piešdavome. Ypač buvau pasinešęs į karikatūrą. Nors piešimo neišlavinau, tačiau polinkis menui peraugo į kalvystę.

Kai būdamas vaikas nueidavau į kalvę, man dūmai kvepėdavo. Ir aplinkiniai sakė, jei kalvės dūmai tau kvepia, tai tavo pašaukimas būti kalviu.

– Kaip vėl susidomėjote kalvyste po tiek metų?
– Kai dirbau Statybos remonto valdyboje, turėjau galimybę darbuotis ir kalvėje, kurioje buvo labai geras plaktas. 1971 metais pas mus pradėjo tada dirbti garsus kalvis Vytautas Jarutis, kuris dabar kalvystę iškeitė į juvelyriką. Tada vėl nuo jo ir nusižiūrėjau šį amatą. Darbo metais nebuvo kada pagalvoti apie meną, nes reikėjo labai daug dirbti. Kai išėjau į pensiją, nebuvo kas veikti, tai palengva ir pradėjau kalti.

– Ar per tiek metų pasikeitė kalvystės technika?
– Dabar jau nebereikia dumplių pūsti, nes yra elektrinis ventiliatorius, pneumatinis plaktas, tačiau iš esmės niekas nepasikeitė: reikia ir dabar paėmus metalą įkaitinti anglių žaizdre ir kalti savo rankomis. Reikia daug jėgų ir šilumos įdėti į tą metalą. Kuo daugiau metalą kalsi, tuo jis ilgiau išsilaiko karštas. O tai reiškia, kad ten daug įdėta tavo energijos.

Gerai iškaltas metalas – kaip plastilinas, tik jo karšto plikais pirštais nepaimsi. Visas menas iš metalo gimsta plaktuku ir replėmis.

– Namuose ir kieme gausu jūsų darbų. Su kokiomis medžiagomis geriausiai metalas draugauja?
– Medis ir akmuo su metalu labai gražiai sudraugauja, todėl daugelis mano darbų ne vien iš metalo. Kieme buvo idėja sukurti dainos „Du gaideliai“ herojus, tačiau virš šulinio yra tik nukaltas simbolinis uodas, kuris vandens nešė. Taip pat yra suolas, ant kurio vaikšto iš pasakos skruzdėlytės. Koplytstulpis, vartai, tvoros – irgi mano sumeistrautos. Negi kokį meistrą dar samdysiu. Tik vartelių niekaip nepasidarau. Ir vėliavos laikiklį kai prieš daug metų paprastą nusikaliau laikinam naudojimui, taip jis gyvas iki dabar.

Pastaruoju metu tenka mažiau kalti didesnių gabaritų interjero ir eksterjero darbų, nes paprasčiausiai neturiu tam vietos, o ir sveikatos daug reikia. Dabar mano mėgiamiausi darbai kalvėje – saulutės, kryžiai. Yra tekę ir įvairių žvakidžių, rožių nukaldinti, tačiau man nelabai jos patinka. Jei nebūčiau savo darbų išdalijęs, turbūt visas kiemas būtų apverstas metalu.

– Įvertinimas „Aukso vainikas“ buvo tikėtas ir lauktas?
– Šiuo apdovanojimu už tautodailės tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą jau vienuoliktą kartą pagerbiami geriausi šalies tautodailininkai, dalyvavę respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“.

Tarp 2015 metų konkursinės parodos „Aukso vainikas“ laureatų buvau ir aš. Per Tris karalius mus karūnavo „Aukso vainiku“. Šiemet dalyvavo 31 menininkas, iš kurių – 11 kryždirbių. Ir aš vienintelis gavau „Aukso vainiką“.

Kai buvau pakviestas į apdovanojimų šventę, tikėjausi geriausiu atveju gauti padėką kaip paskatinimą. Tačiau sėdint salėje, kai buvo skiriami diplomai, išgirdus trečiosios ir antrosios vietos nugalėtojus, supratau, kad apdovanojimo negausiu. Kai vienu kartu paskelbė tris pirmosios vietos nugalėtojus ir išgirdau savo vardą, nutirpo net kojos – iš karto negalėjau paeiti. Tikrai nesitikėjau tokio įvertinimo.

– Keičiasi laidojimo kultūra. Ar dažnai tenka kaldinti kryžius mirusiųjų atminimui?
– Nemažai teko daryti kryžių kapinėms. Dabar kapinėse grynas akmenynas ir, kai pamatai savo kaldintą kryžių tarp tų akmenų ir jei jis dar gerai atliktas ir gerai atrodo, tikrai sukirba iš džiaugsmo širdis.
 

Dažniausiai antkapiams imamas lauko riedulys, į kurį įstatomas metalinis kryžius. Toks paminklas nėra labai brangus, tačiau išskirtinis ir ilgaamžis. Gal metalas nurūdys, tačiau pamestas akmuo gali ir 200 metų gulėti. Radviliškio kapinėse esu pastatęs 4 kryžius.

Ne kartą teko restauruoti kryžius, nors pastebiu, kad norint kryžių išsaugoti geriau jį padėti į muziejų, o pagal seno kryžiaus maketą nukaldinti naują. Nuėjus į senas kapines pamatysite daug metalinių kryžių, kurie laikui bėgant nurūdija, nugriūva. Tačiau niekas nežino, ar iš to akmens niekas nepasidarys laiptų. Vilniuje buvo atvejis, kai po karo profsąjungų rūmai iš antkapių padarė laiptus.

Kai buvo metalo psichozė, nemažai kryžių gamino iš bronzos, tačiau juos kapinėse nupjaustė.
Šaukoto bažnyčios du kryžius restauravau. Dar yra mano darytas Užvenčio bažnyčios kryžius, bet dar nepakeltas. Už šiuos kryžius ir gavau „Aukso vainiką“.

– Kokiais etapais kuriate? Ar visada reikalingas maketas?
– Turiu labai daug knygų apie kalvystę, iš kurių semiuosi idėjų. Nieko nauja neatrasi. Tiesiog pagal tą patį maketą vienas vienaip kala kryžių, kitas kitaip. Tokio paties kryžiaus nerasi, tačiau elementai, kurie vaizduojami ant kryžiaus, dažniausiai atsikartoja pas visus, nes tai atkeliauja iš senovės.

Yra ir kitų būdų kaip menininkui išsiskirti savo darbais. Pavyzdžiui, vieną kryžių nukaldinau ir jį padariau surūdijusį. Žmona sakė, kad aplinkiniai galvos, jog ne pats dariau, o pavogiau, nes metalas taip greit nesurūdija. Šį kryžių vežiau į parodą.

Niekas nežinojo, kaip staigiai išgauti rūdijimo efektą, o aš žinau. Kad kryžius atrodytų šimtą metų stovėjęs, reikia dviejų parų. Paslaptis paprasta – reikia jodo tirpalu nutepti kryžių ir papurkšti peroksido vandenilio dulkėmis. Tai po 3 valandų vėl pakartoti. Seniau naudodavo rūgštį, kad nugraužtų metalą, tačiau tai pavojinga.

Kiekvienas kalvis turi savo „mandrumų“. Aš tokių žinių paslaptyje nelaikau ir mielai dalijuosi. Apie šį dirbtinį surūdijimo būdą paskaičiau knygoje. Manau, kad kiekvienam reikia skaityti, norint neatsilikti nuo naujovių.

– Kada randate laiko knygų skaitymui?
– Turiu daug laisvo laiko. Rimtesne kalvyste nuolat neužsiimu. Nors būna, kad vasarą vykstu į plenerus ir dirbu ištisą mėnesį. Tačiau žiemą mažiau, nes šalta ir saugau sveikatą. Šiaip dažniausiai vakarais paskaitau knygas.

Taip pat mėgstu visagalį internetą, kuriame per vieną dieną gali išmokti kalvystės amato. Idėjų ir pamokų galima pasisemti žiūrint kitų valstybių menininkų darbus. Kai kurie lietuviai net kopijuoja. Jei savo pažįstamo darbą nukopijuosi, gali gauti per nagus, tačiau jei nužiūrėsi kokį užsieniečio darbą, niekam ir neužkliūsi.

– Kalvystė turi sąsajų su juvelyrika?
– Pats niekada nesiėmiau juvelyro darbo, nes tam reikia specialių įrankių. Nors kai reikia graviruoju tekstus metale. Seniau net nebuvo galima užsiimti komercine kalvyste, nes tai buvo nelegalus reikalas. Žinoma, galėčiau ir sugebėčiau juvelyrika užsiiminėti, tačiau man užteks ir kalvystės.

– Namuose gausu jūsų kaltų dirbinių. O ar dovanojate?
– Jau ir atsibodo dovanoti. Nors, jei kokia draugų šventė pasitaiko, nukalu raktų pakabinimui spyną arba pasagą, kitų suvenyrinių dirbinių. Esu ir žmonai nukaldinęs ne vieną dovaną. Kai žmonai buvo 55 metai, nukaldinau žvakidę, kurioje išraizgyti du penketai. Taip pat pats pasistačiau namuose židinį ir jį papuošiau savo darbais – ne šiaip juk statybos valdyboje dirbau. Baigti dideli gyvenimiški universitetai.

– Ar turite kokį nors talismaną?
– Turiu nusikaldinęs grojantį žiogą, kuris mane lydi į visas  parodas ir plenerus. Didžiausi plenerai organizuojami Užventyje. Praėjusią vasarą buvome suvažiavę 26 kalviai ir kartu darėme medį, ant kurio sukabinome trimituojančius angelus. Iš viso dabar Žemaitijoje trimituoja 32 angelai. Užpernai pastatėme medį su 24 saulutėmis.

Kada suvažiuojame į plenerą, visada linksmai leidžiame laiką, nes kalviai turi pasmailintą liežuvį. Vieną kartą pasistačius kalvę pasikabinome kumpių ir lašinių ir užsirašėme šūkį: „Kas nori pagerbti kalvystę, prašom nešti lašinius, kumpius ir dešras.“

Ir viena moteris atnešė mums kopūstų ir dešrų. Pasikabinę tuos lašinius palikome nakčiai. Rytą žiūrime, kad iš jų raumenukai išėsti. O pasirodo, kad kiaunė juos naktį išvalgė.

Taip kiekvienas išvažiavimas į plenerą yra lydimas nuotykių.

– Kaip šeima žiūri į jūsų amatą – kalvystę?
– Žmona yra didžiausia mano darbų vertintoja ir patarėja. Kartais klausau jos patarimų, o kartais ir ne. Menininko mūza – žmona. Taip ir mano atveju. Nors žmona kalvėje nesilanko, tai aš jai atnešu parodyti savo darbus ir gaunu patarimų kur daugiau pariesti, ką patrumpinti.

Kalvystės darbai nemažai laiko reikalauja. Dabar – kada noriu, rimtai dirbu, kada noriu – tinginiauju. Nukaldinti saulutę reikia kelių dienų, o visą kryžių – net savaitės. Esu pensininkas, todėl laiko randu.

– Ar iš kalvystės galima užsidirbti?
– Kai kurie užsiima komercine kalvyste ir tikrai iš jos užsidirba, tačiau aš – tik simboliškai. Mano uždarbis panaudojamas kelionėms į plenerus, medžiagoms nusipirkti. Labai mėgstu keliauti. Aš visuomet esu kelionių pagrindinis iniciatorius. Paskutinį kartą keliavome po Lietuvą, kai vykome pas draugą skulptorių Antaną Česnulį į Naujasodį.

– Ką planuojate dar nukaldinti?
– Turiu idėją vasarą Radviliškyje prie Kultūros centro pastatyti skulptūrą, kurioje būtų pavaizduota: Kultūros centras kaip saulė šviečianti, dainininkai, aktoriai, tautinių šokių šokėjai ir „Šelmio“ šokėjai.

Šis planas bus įgyvendintas, jei atsiras rėmėjų, nes reikės daug metalo. Be to, greit tokio darbo vienas nenukalsiu. Tad per plenerą tikiuosi skulptūrą kaldinti su draugais kalviais ir iš dalių jas sujungti varžtais. Geriausios idėjos gimsta naktį, taip ir šio būsimo kūrinio idėja gimė būtent naktį. Šiemet minimas tautodailininkų 50 metų jubiliejus. Ta proga stengsiuosi sukurti naujų darbų. Gavęs „Aukso vainiką“ negaliu tinginiauti.