Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Sporto psichologas: komandinių sporto šakų atstovai, deja, yra didžiausi peštukai

„Sportas yra kilnesnis reiškinys, iš savo prigimties jis yra visai kas kita nei agresija
Nuotraukos

Sporte vis dažniau susiduriama su agresijos apraiškomis. Sportininkai žaidimo aikštelėje demonstruoja ne savo sportinius gabumus, o jėgą, stiprybę, tikisi bet kokiomis priemonėmis, brutalia jėga pasiekti norimų rezultatų. Apie nevaldomu reiškiniu tampančius agresijos proveržius sporte savo nuomone ir patirtimi pasidalijo graikų-romėnų moterų imtynių treneris, sporto psichologas Andrius Stočkus – Šiaulių Vijolių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas sporto reikalams.

Išskiriamos trys sporto agresijos rūšys
Pasak sporto psichologo, agresija būdinga kiekvienam žmogui, o sportininkas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi kiti. Agresija sporto psichologijoje yra skirstoma į keletą rūšių. Pirmiausia agresija gali pasireikšti kaip gynybinis elgesys, pavyzdžiui, sportininkas niekada gyvenime neparodė agresijos, bet kažkas jį užpuola ir jis automatiškai pradeda gintis, tuo metu besiginantysis gali ir akis užpuolikui iškabinti. Antroji rūšis – priešiška agresija. Ši agresijos forma pasireiškia tada, kai sportininkui kyla noras šiaip, be jokio motyvo, sužaloti kitą asmenį ar jį įžeisti.
„Trečioji – instrumentinė agresija. Šiomis dienomis ji labiausiai paplitusi sporte. Tokia agresijos forma naudojama turint tikslą pasiekti norimą rezultatą. Sportininkas įžeidžia savo priešininką, pakiša jam koją tam, kad laimėtų kovą ir taptu nugalėtoju. Gaila, bet sportininkai labai dažnai naudoja būtent šitą agresijos formą, nes yra susidariusi nuomonė, kad sportas yra kova. Bet kokia sporto šaka yra kova, konkurencija tarp žmonių, komandų ir panašiai. Sakoma, kad kare norint pasiekti pergalę visos priemonės yra leistinos, deja, kai kurie galvoja, kad taip yra ir sporte“, - sako A. Stočkus.

Sportas yra visai kas kita nei agresija
Paklausus sporto psichologo A. Stočkaus, kokios priežastys lemia agresijos panaudojimą sporte, jis paminėjo, kad dažniausiai agresyvūs yra jauni, dar tik karjeros laiptais kylantys sportininkai. Agresija, kaip išraiškos forma, yra labai efektyvi tada, kai kalbama apie pradedančiuosius, jaunuosius sportininkus. Jeigu mes kalbėtume apie profesionalus, aukšto meistriškumo sportininkus, tai ten agresija nebetenka savo galios.
Mokslininkai nustatė, kad dažniausiai agresija pasireiškia būtent didžiajame sporte, kur yra maksimalūs rezultatai, profesionalus žaidimas, bet agresijos poveikis ten yra niekinis. Sportininkas bando išreikšti agresiją tokiam pačiam, kaip jis pats, kuris lygiai taip pat, kaip jis, gali išreikšti savo agresiją.
„Aukšto meistriškumo sporte abu priešininkai trokšta ir siekia to paties, jie abu dėl medalio gali išplėšti savo širdį ir padėti ją ant stalo. Mėgėjų sporte viskas vyksta šiek tiek kitaip. Mėgėjai, kurie dar tik siekia aukštumų, bando pelnyti taškų, tam tikru momentu savo agresija prislopindami varžovą, jį išgąsdindami ir panašiai. Man labai liūdna, kad tai vyksta, nes sportas yra kilnesnis reiškinys, iš savo prigimties jis yra visai kas kita nei agresija. Liūdniausia, kad visa sporto politika pateikia žmogui tai, ko jis nori, o visais laikais mes norėjome agresijos - ši nuostata susiformavusi jau nuo gladiatorių laikų“, - apgailestauja A. Stočkus.

Visuomenė gimdo agresiją sporte
„Agresijos apraiškas matome nuolat kasdieninėje aplinkoje. Žiūrėdami sporto varžybų reklamas nepamatysime gražiausių varžybų akimirkų, nes dažniausiai rodo, kad kažkas kažką pastūmė, sužeidė ar sumušė. Ir dažniausiai visi eina žiūrėti tų varžybų, kur susitinka dvi nesutaikomos komandos, - visada jos būna populiaresnės, - teigia sporto psichologas. - Agresija sporte pritraukia daugiau žiūrovų, bet tai netikęs reikalas.“
Specialisto manymu, apgailėtina, kad pati visuomenė gimdo tą agresiją. Be to, yra net tokios sporto šakos, kur agresija yra pateisinama, pavyzdžiui, ledo ritulys, ten leidžiama pasimušti, niekas dėl to nesuka galvos, nors tai iš principo prieštarauja visoms socialinėms normoms.
Tačiau baisiausia, A. Stočkaus manymu, kad vėliau maži vaikai, berniukai, kurie su savo tėvais ateina pažiūrėti tokių varžybų, to mokosi - jiems tai atrodo normalu.
„Todėl jei mes kiekvieną dieną matome, kad kažkas pasiekė kažkokių tikslų agresija, pavyzdžiui, davė į pilvą klasiokui ir atėmė iš jo pinigus ar didžiausia ledo ritulio žvaigždė varžybų metu mušėsi ir jo komanda nugalėjo, automatiškai vaikai pradeda galvoti, kad būtent tokiu būdu kažką gyvenime galima pasiekti“, - teigia A. Stočkus.

Komandinių sporto šakų atstovai – agresyviausi
Kalbėdamas apie agresijos apraiškas sporte, A. Stočkus tvirtina, kad agresyviausi dažniausiai būna tie sportininkai, kurių sporto šakos išvis nereikalauja jokių agresijos apraiškų.
„Keisčiausia, kad dvikovose kovojantys žmonės yra patys ramiausi, stabiliausi. Stereotipiškai jie turėtų būti aršiausi, agresyviausi, bet taip nėra. Jie žino, kad kovojant nelabai gali rodyti papildomą agresiją priešininkui, nes susitinka su sau lygiais varžovais, kurie lygiai taip pat gali sužeisti. O mūsų komandinių sporto šakų atstovai, krepšininkai, futbolininkai, deja, yra didžiausi peštukai sporto aikštelėse, nors taip tikrai neturėtų būti. Nėra jie labai galingi vyrai, bet labai dideli mušeikos“, - sako sporto psichologas.
Anot A. Stočkaus, sportininkai, kurie iš tiesų turi daug jėgos, stiprybės, savo agresiją išreiškia rečiau. Visa tai lemia priešininkų pajėgumas, jaučiama pagarba jiems, o gal net baimė.
„Taip pat čia yra tiek sporto psichologų, tiek trenerių, tiek sporto vadybininkų, tiek žurnalistų įdirbis. Pasielgęs agresyviai sportininkas gali būti pasmerktas, gal tai priverstų jį susimąstyti, tačiau taip pat jis gali būti pagirtas, paskatintas, tada tokio sportininko agresijos proveržius žaidimo metu jau sunku sustabdyti“, - sako A. Stočkus.

Žmogus gali tapti žudymo mašina
A. Stočkaus nuomone, sportininko agresijos neišugdo pasirinkta tam tikra sporto šaka, agresija ateina iš giliau - iš šeimos, asmeninių vertybių, trenerio autoriteto.
„Treneris gali padaryti sportininką agresyvų, jėga siekiantį rezultatų. Socialinio išmokymo teorija sako, kad mes agresijos išmokstame - žiūrime į tai, kaip kas vyksta, ir jei matome pasiektus norimus rezultatus naudojant agresiją ir, jeigu tai pateisina treneris, galima sakyti, kad tuo metu gimsta agresyvus sportininkas“, - aiškina sporto psichologas.
Labai paprasta iš žmogaus padaryti ginklą, ypač dvikovos sporte. Sakoma, kad galingiausias ir baisiausias ginklas yra žmogus, nes automatas gali užsikirsti, baigtis šoviniai, o jei žmogus yra apmokytas ir labai kompetentingas, vienintelis būdas jį įveikti – nužudyti.
Dvikovos sporto šakos gali padaryti žmogų tikra žudymo mašina, suteikti jam techninių žinių, kaip žmogų padaryti be sąmonės ir panašiai. To metu ir turi pasireikšti trenerio autoritetas.
„Aš pats esu dvikovų sportininkas ir niekada gyvenime man treneris nėra pasakęs, kad galiu panaudoti treniruočių metu išmoktus veiksmus gatvėje. Tai įrodo, kad svarbu, ką į patį sportininką įdės šeima, ką įdės sporto pedagogas, aplinkiniai, nuo to priklauso sportininko elgesys, rezultatai. Jei agresija nebus toleruojama, jei jos netoleruos šeima, treneris ir visi kiti, sportas padarys žmogų gražų, sveiką, mokantį išsikelti tikslus, jų siekti, motyvuotą, besilaikantį disciplinos ir panašiai. Pavyzdys būtų Virginijus Alekna, kuris yra mandagus, disciplinuotas, orus žmogus, autoritetas ne tik lengvosios atletikos, bet visų sporto šakų atstovams. Tokių sportininkų reikia kuo daugiau, nes pirmiausia siekdamas gerų sportinių rezultatų žmogus turi galvoti galva, nes didžiausia jėga yra protas, o brutali jėga pasiekti tikslų tikrai nepadeda“, - tvirtina A. Stočkus.