Jauniausia Lietuvoje karšto oro balionų pilotė savo gyvenimo be oreivystės neįsivaizduoja

Aly­tiš­kei Ie­vai Šuo­py­tei – še­šio­li­ka, ta­čiau ji jau tu­ri karš­to oro ba­lio­nų pi­lo­to li­cen­ci­ją. Šis do­ku­men­tas yra tar­si tam tik­ros vai­ruo­to­jo tei­sės, liu­di­jan­čios apie įgy­tas ži­nias ir prak­ti­nius ge­bė­ji­mus pa­dan­gė­je su­val­dy­ti ba­lio­ną, sau­giai jį pa­kel­ti bei nu­tup­dy­ti, da­ly­vau­ti var­žy­bo­se. Tai nė­ra pa­pras­ta už­duo­tis, ir ne vel­tui dau­gu­ma Ie­vos ko­le­gų pi­lo­tų ge­ro­kai už ją vy­res­ni, be to, šis spor­tas tra­di­ciš­kai lai­ko­mas la­biau vy­riš­ku.

Jau­niau­sia Lie­tu­vo­je pi­lo­tė už­si­brėž­to tiks­lo taip pat sie­kė ne vie­nus me­tus. Kaip pa­ti sa­ko, „gy­ve­ni­mas tarp ba­lio­nų įkve­pia“, o spal­vin­gi ku­po­lai, kaip ir orei­vys­tei ne­abe­jin­gi žmo­nės, Ie­vą su­pa nuo gi­mi­mo. Jau­no­sios pi­lo­tės krikš­ta­tė­vis – vo­kie­tis du­ji­nių oro ba­lio­nų pi­lo­tas Got­tlie­bas Blen­kas, ku­ris ne­ma­žai pri­si­dė­jo prie to, kad po ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo Lie­tu­vo­je pra­si­dė­tų ir orei­vys­tės era. De­ja, vo­kie­tis orei­vis šiais me­tais iš­ke­lia­vo ana­pi­lin. Lie­tu­vo­je vy­ko jo var­du pa­va­din­tos di­džio­sios oro ba­lio­nų lenk­ty­nės (Got­tlieb Blenk Ra­ce). Šios idė­jos su­ma­ny­to­jas – Ie­vos tė­tis, Ne­mu­nai­čio orei­vių klu­bo įkū­rė­jas Gin­ta­ras Šur­kus. Gal­būt ka­da nors šio­se di­de­lio meist­riš­ku­mo rei­ka­lau­jan­čio­se var­žy­bo­se, ku­rio­se pi­lo­tai į pa­dan­gę ky­la ir vi­siš­ko­je tam­so­je, da­ly­vaus ir Ie­va.

Oro ba­lio­nų var­žy­bos (ge­rai, kad jos dau­giau­sia vyks­ta atos­to­gų me­tu) – pa­ti ge­riau­sia Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos 11 kla­sės moks­lei­vės mo­ty­va­ci­ja gau­ti ge­rus pa­žy­mius. Ši va­sa­ra Ie­vai bus ypa­tin­ga, nes ji pir­mą kar­tą var­žy­bo­se da­ly­vaus kaip pi­lo­tė sa­va­ran­kiš­kai. Tai įvyks oro ba­lio­nų var­žy­bo­se „Dzū­ki­jos tau­rė“, ku­rios ren­gia­mos per Aly­taus mies­to gim­ta­die­nį.

- Ie­va, esi jau­niau­sia oro ba­lio­nų pi­lo­tė Lie­tu­vo­je. Ar sun­ku gau­ti li­cen­ci­ją?

- Gau­ti li­cen­ci­ją nė­ra sun­ku, vis­kas pri­klau­so nuo no­ro. Tam rei­kia sa­vait­ga­liais lan­ky­ti kur­sus, ku­riuo­se bū­si­mi pi­lo­tai mo­ko­mi ben­drų ži­nių apie lais­vą ae­ro­sta­tą, oro tei­sės, ra­di­jo ry­šio, me­te­o­ro­lo­gi­jos, oro na­vi­ga­ci­jos, skry­džio te­ori­jos, žmo­gaus ga­li­my­bių skris­ti bei skry­džio cha­rak­te­ris­ti­kos ir pla­na­vi­mo. Taip pat iš­lai­ky­ti šių aš­tuo­nių da­ly­kų mo­kyk­li­nius ir vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus Ci­vi­li­nės avia­ci­jos ad­mi­nist­ra­ci­jo­je (CAA). Bai­gus te­ori­jos kur­są, rei­ka­lin­ga prak­ti­ka. Su in­struk­to­riu­mi at­lie­ka­ma 16 skry­džių, ga­liau­siai lai­ko­mas skry­džio eg­za­mi­nas. Vi­si mo­ky­mai trun­ka apie du-ke­tu­ris mė­ne­sius, pri­klau­so nuo kiek­vie­no ga­li­my­bių ir lai­ko. Taip pat rei­kia per­ei­ti svei­ka­tos ko­mi­si­ją. Li­cen­ci­jas gau­na vi­si to tik­rai no­rin­tys, o eg­za­mi­nų daž­niau­siai ne­iš­lai­ko tie, ku­rie apie orei­vys­tę rim­tai ir ne­gal­vo­jo. Mo­ky­tis vi­sų tam rei­ka­lin­gų da­ly­kų, ma­no ma­ny­mu, tik­rai įdo­mu ir tai vė­liau gy­ve­ni­me daž­nai pra­ver­čia.

- Kas Tau yra orei­vys­tė: ho­bis, gy­ve­ni­mo bū­das, spor­tas? O gal kū­ry­bi­nių idė­jų šal­ti­nis? Juk esi bai­gu­si Dai­lės mo­kyk­lą, o Ta­vo di­plo­mi­nia­me dar­be taip pat neap­si­ei­ta ne ba­lio­nų mo­ty­vų.

- Man orei­vys­tė - vi­si šie da­ly­kai kar­tu, aš su tuo už­au­gau ir ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­tų bū­ti ki­taip. To­dėl karš­to oro ba­lio­nai man kar­tu ir at­si­pa­lai­da­vi­mas, ir spor­tas. Gy­ve­ni­mas tarp ba­lio­nų taip pat įkve­pia, tad ir nuo­trau­kos bei ki­ti dar­bai taip sa­vai­me ir at­si­ran­da.

- Ar pri­si­me­ni tą pir­mą kar­tą, kai pa­ma­tei ba­lio­nus vai­kys­tė­je, ir koks bu­vo įspū­dis?

- Oro ba­lio­nai su ma­ni­mi nuo pat gi­mi­mo, dar ir anks­čiau, jei ga­li­ma taip sa­ky­ti. Tad pir­mo kar­to sa­vai­me ne­pri­si­me­nu, ta­čiau ma­ma (Ie­vos ma­ma Jo­lan­ta - taip pat karš­to oro ba­lio­nų pi­lo­tė) pa­sa­ko­jo, kad pir­mos ma­no var­žy­bos, ku­rio­se da­ly­va­vau, vy­ko ta­da, kai man su­ka­ko pu­sė me­tų. Tai bu­vo Juo­zo Va­lū­no tau­rės var­žy­bos Birš­to­ne per ma­no krikš­ty­nas. Vė­liau tė­vai ve­žio­jo­si vi­sur kar­tu su sa­vi­mi, to­dėl, bū­da­ma vi­sai ne­di­de­lė, jau daug pa­sau­lio bu­vau ap­ke­lia­vu­si.

- Ko­kio­se var­žy­bo­se jau te­ko da­ly­vau­ti ir ko­kie iki šiol ryš­kiau­si įspū­džiai?

- Kaip pi­lo­tė var­žy­bo­se da­ly­vau­ti dar ne­tu­rė­jau pro­gos, ta­čiau ne kar­tą te­ko skris­ti kaip na­vi­ga­to­rei. Pa­vyz­džiui, pra­ei­tais me­tais pa­sau­lio jau­ni­mo ir pa­sau­lio mo­te­rų čem­pio­na­tuo­se. Tur­būt iki šiol ryš­kiau­sią įspū­dį pa­li­ko per­nai Pran­cū­zi­jo­je vy­ku­sios Gor­do­no Ben­net­to lenk­ty­nės, ku­rias jau se­niai sva­jo­jau pa­ma­ty­ti. Jos vyks­ta su du­jų ba­lio­nais, ku­rių pa­pras­tai ne­pa­ma­ty­si, nes skren­da jie re­tai, ir ne­daug žmo­nių tuo už­si­ima.

Šiais me­tais pla­nuo­ju da­ly­vau­ti ke­le­rio­se var­žy­bo­se kaip pi­lo­tė sa­va­ran­kiš­kai. Vie­nos jų vyks Birš­to­ne - pa­sau­lio mo­te­rų prieš­čem­pio­na­tis. Bet pir­mo­sios ma­no var­žy­bos bus „Dzū­ki­jos tau­rė“, ku­rios po per­trau­kos vėl vyks per Aly­taus mies­to gim­ta­die­nį bir­že­lio mė­ne­sį.

Kal­bant pla­či­ą­ja pras­me, tai di­de­lių pla­nų ne­ku­riu, ki­tais me­tais rei­kia baig­ti mo­kyk­lą ir įsto­ti į uni­ver­si­te­tą. Dau­giau­sia dė­me­sio ski­riu moks­lams. Spor­ti­nių sie­kių yra dau­gy­bė ir įvai­riau­sių, ta­čiau kol kas juos lai­kau sa­vy­je ar­ba ty­liai pa­si­kal­ba­me su tė­čiu (jis ma­no sa­vo­tiš­kas mo­ky­to­jas, nes vis­ką, ką da­bar ži­nau, iš­mo­kau vai­kys­tė­je ste­bė­da­ma jį ir klau­sy­da­ma, kaip jis ki­tiems dės­to sa­vo te­ori­jas, bei iš jo se­nų pa­sa­ko­ji­mų), kad ne­gąs­din­tu­me ma­mos.

- Mo­te­rų ka­te­go­ri­ja orei­vys­tė­je - ka­žin ko­dėl šis spor­tas tra­di­ciš­kai bu­vo lai­ko­mas vy­riš­ku?

- Mo­kan­tis ae­ro­nau­ti­kos pi­lo­tų mo­kyk­lo­je tarp de­vy­nių stu­den­tų ke­tu­rios bu­vo mer­gi­nos, tad vi­sai ne­ma­žai. Da­bar orei­vys­tė­je mo­te­rų dau­gė­ja, bet ir anks­čiau jų Lie­tu­vo­je bu­vo ne­ma­žai. Ta­čiau džiu­gu, kad pi­lo­tės pas­ta­ruo­ju me­tu, at­si­ra­dus mo­te­rų ka­te­go­ri­jai, vis daž­niau pra­de­da da­ly­vau­ti var­žy­bo­se ir kon­ku­ruo­ti su vy­rais.

- Orei­vys­tė nė­ra tra­di­ci­nis spor­tas ta pras­me, kad fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo gal­būt tiek daug ir ne­rei­kia. O ko­kias sa­vy­bes jis ug­do?

- Fi­zi­nė jė­ga vi­sa­da pra­verčia, bet nėra būtina, tačiau tiek ant žemės sekant balioną, tiek ore privalu mokėti naudotis žemė­lapiu, todėl ilgainiui įgauni gerą orientaciją, labai naudingą ir kasdieniame gyvenime. Taip pat labai svarbus komandinis darbas. Varžybose jis daug ką pa­lengvina, taip galima pasiekti geresnių rezultatų. Neatsiejama ir gera organizacija, kurios, šiaip ar taip, esi priverstas išmokti, kitaip neturėtum nei taip reikalingos komandos, nei žemėlapių, be kurių nedaug ką gali nuveikti.

- Ko­kia Ta­vo orei­viš­ka sva­jo­nė?

- Yra daug ma­žų sva­jo­nių, bet tur­būt pa­grin­di­nė bū­tų pa­ke­liau­ti ir pa­ma­ty­ti kuo dau­giau pa­sau­lio da­ly­vau­jant įvai­rio­se fies­to­se ir var­žy­bo­se su karš­to oro ba­lio­nais.