|
|
|
|
Stambulo katinai – dokumentinės juostos herojai
|
2018.02.20.
„Katės neturi šeimininko, jos tiesiog gyvena šalia žmogaus. Ši draugystė būtent šiuo susitarimu ir grįsta“, – britų dienraščiui „The Guardian“ sakė turkų režisierė Ceyda Torun, sukūrusi dokumentinį filmą „Kedi“, apie slaptą kačių gyvenimą.
Filme galima išgirsti stambuliečio žvejo istoriją. Keistas susidūrimas su kačių gimine pakeitė jo gyvenimą iš esmės. „Nepatikėsite, kai jums papasakosiu, – kalbėjo jis, žiūrėdamas į kamerą. – Turėjau laivelį. Pardaviau viską, ką turėjau, kad tik galėčiau jį nusipirkti. Deja, vos įmokėjus paskutinę įmoką, užėjo smarki audra ir laivelis, trenkęsis į uolas – sudužo.
Kai audra pasibaigė, žvejys sukrėstas vaikščiojo po pakrantę, norėdamas šaukti iš beviltiškumo. „Turėčiau bent 120 lirų, – galvojo jis. – Tada kažkaip prasimanyčiau.“ Šitaip sielvartaudamas sutiko katiną. „Katinas miaukė ir miaukė, – pasakojo žmogelis. – Nežinojau kas jam yra. Priėjau arčiau, pasilenkiau paglostyti, ir pamačiau pamestą portfelį, jame – 120 lirų. Būtent tiek, kiek įvardijau mintyse sau reikalinga! Jei kas manimi netiki, tas bedievis. Kas tai galėtų būti, jei ne Dievo ženklas?“
Nuo to laiko žvejys globoja katinus. Kartu su savo šuniu bei storu, nupenėtu katinu, kurį kadaise priglaudė. Juokavo savo augintiniams esantis ir mama, ir tėčiu.
Neparaginsi ir nepaskubinsi
Fenomenalus dokumentinis filmas apie Stambulo katinus (pagrindinis vaidmuo teko 35 murklėms) po truputį užkariauja viso pasaulio žiūrovų širdis.
Režisierė Ceyda Torun susuko savo pirmąjį, debiutinį dokumentinį filmą per tris mėnesius. Filmavimo grupė iš lovų kildavo dar prieš šešias ryto, o į viešbutį grįždavo tik prieš vidurnaktį. „Nėra lengva laisvėje gyvenantį katiną paversti filmo herojumi. Juolab – 35 katinus, – pasakojo C. Torun. – Reikia nemažai apie juos sužinoti: kur miega, medžioja, kur gyvena švelniakailių globėjai.“
Kūrėja siekė nufilmuoti katinus tokiu rakursu, tarsi suktų filmą apie žmones. Tačiau po kelių dienų operatoriui slankiojant paskui katinus ėmė taip skaudėti pečius, kad teko sukonstruoti specialų įrenginį. Bandė tvirtinti kamerą prie mašinėlės, kurį laiką sumanymas pasiteisino, deja, jis burzgė – todėl tapo įdomus katinams, jie ėmė ją gainiotis. Kartais tekdavo ilgai laukti, kol katinai pasirodydavo – šių aktorių neparaginsi ateiti „į darbą“ laiku.
C. Torun iš Turkijos išsikraustė beveik prieš trisdešimt metų, būdama vienuolikmetė. Gyveno Jordanijoje, Niujorke, galiausiai išvyko į Kaliforniją. „Niekas tiksliai nežino kiek katinų gyvena Stambule. Kalbama, kad šimtai tūkstančių, o iš tikrųjų – kone milijonas. Jei nėra tiksliai žinoma kiek žmonių gyvena šiame mieste, kaip suskaičiuoti katinus?“, – retoriškai klausė režisierė.
Gyventojų skaičius Stambule kasmet padidėja maždaug pusę milijono. 1950-aisiais čia gyveno vos milijonas gyventojų. Šiandien didžiausias Turkijos miestas laikomas labiausiai apgyvendintu Europoje. Oficialūs duomenys skelbia, kad čia gyvena apie 16 mln. gyventojų. Realiai – beveik 20 mln. Spartus gyventojų skaičiaus augimas tapo didele Stambulo problema.
„1980-ųjų Stambulas, kurį įsiminiau nuo vaikystės, tebuvo nedidelis trimilijoninis miestas. Žmonės anuomet gyveno nedidelėse bendruomenėse. Žinoma, kas keleri metai vykę perversmai niekam lengvo gyvenimo nežadėjo... Bet senasis Stambulas palygint su dabartiniu, rodėsi labiau savas ir saugus“, – lygino laikmečius C. Torun. Ji pripažino, kad šiandien net savo kaimyną sunku atpažinti. „Galbūt todėl žmonės tokie geraširdiški laukiniams katinams?“, – juokdamasi sakė režisierė bei pridūrė, kad ji taip pat didelę savo laiko dalį praleidžia su murklėmis. Taip buvo nuo vaikystės – mažosios Ceydos nedomino populiarūs vaikiški žaidimai ir pramogos. Ji galėdavo ištisas dienas bėgioti su katėmis, jos buvo mergaitei geriausiomis draugėmis. Režisierė save vadina autsaidere, skraidančia padebesiais.
Katės užvaldė internetą
Greičiausiai „Kedi“ projektas net nebūtų gimęs, jei ne kačių nuotraukos, prieš kelis metus užvaldžiusios internetą. Kai kurios katės sulaukia daugiau gerbėjų dėmesio negu kai kurios žvaigždės. Pavyzdžiui, paniurusi katė Grumpy Cat, net ir susiraukusi atrodo neįtikėtinai mielai. Pikčiurna turi savo interneto puslapį www.grumpycats.com, „Youtube“ paskyrą, daugybę pasiūlymų...
Grumpy Cat nėra vienintelė katė – žvaigždė, kuri savo šeimininkams atneša didelius pinigus. „Perspėju, mūsų katinai normalūs, nesužvaigždėję, – juokėsi C. Torun. – Tai įprasti laukiniai keturkojai. Kai juosta jau buvo susukta, visi stebėjosi: iki šiol niekas nėra sukūręs filmo apie Stambulo kates.“
Vienas filmo recenzentų rašė, kad „Kedi“, tarsi meilės laiškas – akyse nykstančiam, senoviniam miestui. C. Torun vengia politikos tematikos, nė karto neužsimena apie silpstančią demokratiją šalyje, visgi „už kadro“ juntamas nerimas dėl to. Tai girdėti ir viename herojės pasakojime, kuriame ji kalba apie tai, kaip šiandieninėje Turkijoje sunku būti moterimi. „Kai buvau maža, egzistavo daugybė kultūrinių apribojimų, tačiau niekas neužsipultų vien dėl to, kaip esi apsirengęs. Dabartinės Turkijos laukia dideli pokyčiai. Filme mes sąmoningai nekalbame apie politikus. Jie praeis, o Stambulas yra amžinas. Ir katės taip pat“, – aiškino C. Torun ir pridūrė, kad net pranašas Mohammedas turėjo ypatingą požiūrį į kates. Daugelis žmonių vis dar tiki, kad jos gali užmegzti kontaktą su Dievu. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl katės yra nepriklausomos, „vaikšto ten, kur nori“.
Kedifilm nuotrauka
Parengė Evelina JOTEIKAITĖ
