„Tautmilės prieglaudėlė“ – dalintis gėriu paprasta

Liūdna, kad yra vaikų, kurie neturi namų. Kuriuos paliko tėvai. Ir kurie dabar priversti gyventi vaikų namuose, kaimuose ir t.t. Apie tokius vaikus kalbama dažnai, rengiamos akcijos, projektai, koncertai jų paramai. Veikla teisinga ir graži, tačiau, kaip dažnai pasitaiko mūsų krašte, viskas daroma spontaniškai ir labai vienpusiškai, pamirštant, kad greta yra daugiau likimo nuskriaustųjų.

Šiuo atveju aš kalbu apie mažuosius mūsų brolius, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrė gatvėje. „Bet juk šuo/katė – tai ne žmogus“ – tuoj sušuks koks nors skeptikas. Žinoma, gyvūnas nėra žmogus, bet jis taip pat jaučia skausmą ir baimę, jam taip pat reikia šilumos, artumo ir rūpesčio. Smagu, kad mūsų pasaulyje, kuris kasdien tampa vis virtualesnis ir materialesnis, vis dar lieka vietos žmogiškajai šilumai ir gėriui. Apie tai šiandien pasikalbėsime su „Tautmilės prieglaudėlės“, kurioje stogą virš galvos, šiltą guolį ir maisto randa „tiek jaunas, tiek ir senas“, įkūrėja Tautmile Stanevičiūte.

Kaip kilo idėja kurti prieglaudą?

Pirma emocija ir pažadas sau įkurti namus buvo, kai griaudint perkūnui ir klaikiai lyjant ant rankų mirė parvo virusu serganti maža kalytė. Tai nebuvo pirmas mano slaugytas ligonis, bet kažkaip labai „įkrito į dūšią“. Tiesą pasakius specialiai nieko nekūrėm, kai namuose globa tapo neįmanoma, persikėlėm į garažą Buivydiškėse, kurį leido naudoti geras bičiulis. Gyvūnų vis daugėjo, na ir kai galutinai „užknisome“ visus pensininkus bei nusibodome gretimų garažų savininkams, teko ieškoti patalpų kitur. Labai ilgai ieškojome, nes pirkti nieko negalėjome (ir iki šiol negalime) o išsinuomoti – užduotis ne iš lengvųjų. Visgi pagaliau radome Vilniuje, Rasų gatvelėje, kur žiemosime jau ketvirtą žiemą.

Su kokiais sunkumais susidūrėte veiklos pradžioje – biurokratija, kaimynai, artimųjų nesupratimas?

Biurokratijos šioje srityje nėra daug arba mes tiesiog nepastebėjom. Popierizmo buvo daugiau kai pernai prieglaudėlė norėjo gauti veterinarinį patvirtinimą, bet kai tvarkaisi tai ir susitvarkai. Nors pradžioje viskas atrodė neįmanoma.

Dėl kaimynų... Galima sakyti, kad mes turime puikius kaimynus. Deja mes, net ir labai norėdami, negalime irgi būti puikūs, nors labai stengiamės. Pradžioje buvo skundų, bet dabar kaimynai pirmiausia mums pasako, kas negerai. Šiuo metu privalome mažinti suaugusių šunų kiekį, nes triukšmas peržengia kantrybės ribas.

Artimieji, ach tie artimieji, čia pati skaudžiausia sritis. Jiems labai sunku, nes jie mato kokį „vežimą vežame“, kaip kenčia ir profesinės sritys, ir asmeniniai biudžetai, ir sveikata.

Kiek laiko gyvuoja jūsų prieglaudėlė?

Prieglaudėlė Buivydiškių garaže buvo įsikūrus metus, o Rasų gatvelėje jau ketvirti metai.

Kiek joje dirba žmonių?

Kol kas neturime įkūrę nė vieno etato, bet jau labai labai laikas. Darbų apimtis seniai viršija savanoriškas ribas. Nė viena iš įkūrėjų negali sau leisti nedirbti, todėl šie klausimai itin opūs.

Ar priimate savanorius?

O kaip be jų? Jų visada trūksta. Tikrai ne visi gali savanoriauti dėl asmeninių savybių – kam neatlaiko psichika, kitiems fiziškai per sunku, tretiems trūksta motyvacijos arba tiesiog vizijos nesutampa, nes mūsų prieglaudos finansai lyginant su gyvūnų kiekiu ir darbais – kuklūs. Iš šono atrodo, tas ir anas ne taip, pasiūlymų daug, o žmogaus, kuris ne tik siūlytų, bet ir darytu, neturime. Patys užsisukę kaip voverės rate, sunku iššokti. Ši veikla, bent jau man dažnai atrodo, kaip bandymas durimis užremti jūrą. Žmonių mąstymas keičiasi, bet labai labai lėtai. Dar iki šiol kovojame su prietarais, kad sterilizacija nuodėmė, o žudymas kaip ir ne. Iš ties žmonių labai labai reikia. Gaila, net ir apmokymams ne visada turime laiko, duodam pavadžius į rankas ir pirmyn. Pirmus kartus tai tik tiesiog lojanti minia, vėliau pradedi matyti charakterius, nerimus, meilės trikampius, išdaigas ir intrigas. Kai pradedi tai matyti, paprastai lieki.

Kokius gyvūnus priimate į prieglaudą?

Mūsų prieglauda visada orientavosi į mažylius ir mamas su vaikais. Kažkaip nuo pat garažo laikų mažyliai ir mamos, nes jų padėtis dar vis klaiki. Meta ir meta, ir meta. Apleisti, išmesti mažyliai labai kenčia ir nuo parazitų sukeltų ligų, ir nuo virusų. Mūsų patalpos nelabai pritaikytos dideliems šunims, bet šiuo metu neišeina laikytis prioritetų, nes labai daug išmetama senjorų. Kai tik turime bent mažiausią galimybę priimame tuos kurie „prašo“ pagalbos. Todėl teko išsinuomoti papildomą patalpą, kurią skubiai rengiame žiemai, kad senjorai turėtų ramią, orią senatvę. Mūsų prieglauda nemigdo sveikų gyvūnų, nesvarbu ar jis senas ar jaunas. Be abejo, tai negalioja kai turime pažengusius virusinius atvejus, kai nemigdymas būtų kankinimas, sunki trauma ar liga, kur jokia slauga negali sumažinti kančių... Vieną kartą teko apmokėti agresyvaus šuns migdymą, nes mes atsakingi už tai, kad mūsų savanoriai nenukentėtų nuo gyvūnų. Kartais žmogaus padaryta žala gyvūnams būna negrįžtama, todėl reikia pasirinkti protingą kelią.

Iš kur gyvūnai ateina į prieglaudą?

Labai labai įvairiai. Per dieną sulaukiame apie 20 – 30 skambučių kai kas nors ką nors randa, priveisė ir nori atsikratyti, arba pasikeitė gyvenimo aplinkybės. Svajonė yra galėti planuoti priėmimą, taip ir stengiamės, bet prie geriausių norų žmonės niekaip to mums neleidžia, šantažuoja, grasina susidoroti arba tiesiog palieka voljere. Net ir šiandien, rašant atsakymus, taip nutiko. Tai ypač gąsdina savanorius, varo į neviltį ir atima jėgas.

Jauniausias jūsų prieglaudos gyventojas?

Na ne kartą esame gelbėję vienos dienos mažylius, tiek kačių tiek šunų. Paprastai jie keliauja į namų globą, nes prieglaudoje jiems išgyventi šansų nėra.

Egzotiškiausias gyventojas?

Buvo žmonės atvežę nykšukinę pelėdą, kurią rado parke, neskrendančią. Buvo savaitgalis, iš laukinių gyvūnų asociacijos kažkaip nekėlė ragelio, teko priimti. Pelėda pasveiko ir iki šiol puotauja vieno gamtininko – mėgėjo sodyboje. Taip pat slaugėme usūrinį šuniuką. Jam buvo sulaužyta kojytė, bet kadangi jis – laukinukas, priežiūra sudėtingesnė ir mums nepavyko. Buvo dideli karščiai, langetė sušlapo iš vidaus, matyt, pateko šlapimo ir po ja prasidėjo kojytės gangrena. Su didžiuliu nusivylimu gydytojai, gelbėję šį vaikį turėjo užmigdyti.

Kokių gyvūnų priimti negalite? Kodėl?

Negalime priimti agresyvių šunų, nes prieglauda yra mieste, šalia gyvenamieji namai. Taip pat negalime sau leisti, kad šunys kandžiotų savanorius, nes nei kinologų, nei dresuotojų, nei ninzių tarp mūsų nėra. Nekalbu apie šiaip niurgzlius ar kandančius iš didelio streso. Kai pakliūva, jie visi bijo. Tai sutvarkoma. Taip pat nepriimame laukinių kačių. Jos prieglaudoje niekada nepripras, kankinsis ir mus kankins. Jas perlaikome tik kelias dienas po sterilizacijos arba po pirmos pagalbos. Taip pat negalime priimti gyvūnų, jei neturime vietų arba tuo metu kažkas serga virusine liga.

Kaip šiais laikais sekasi tokia idėjinė veikla?

Nežinau, kaip atsakyti. Turbūt sekasi, nes kaip bebūtų dar vis tempiame. Sulaukiame įvairaus dėmesio ir tai labai džiugina. Aišku ir visokių klausimų sulaukiame. Dažniausiai – kam mums viso šito reikia ir ar mes ne senmergės.

Kartais žmonės tiesiog pavargsta nuo per daug negatyvios informacijos ir jos nebeskaito, o patikėkite mums ją išgyventi kas dieną reikia labai daug jėgų. Visgi mums atrodo, kad mūsų komanda moka pasidžiaugti ir dar kartais spėja žiūrovams užfiksuoti linksmų kasdienybės akimirkų.

Mes prieglaudoje dirbam, o gyvūnai gyvena. Ir tai labai labai įdomu.

Smagu, kai jauti palaikymą, ypač pakelia ūpą, kai žmonės atvažiavę aplankyti moka didesnės dalies gyventojų vardus.

Gaila bet piktėjam, nebetikime, pasiduodame, paskui vėl pakylame ir važiuojame toliau.

Ar jums reikia pagalbos? Jei taip, tai kokios?

Pagalbos labai reikia ir įvairios, pradedant pinigėliais, kurie skiriami nuomai, gydymui, higienai palaikyti, maistui, narvams, remontui, baigiant darbo rankomis, nes įrenginėjame papildomas patalpas, ypač vyrų pagalba. Jie – nepamainomas lobis mūsų prieglaudoje.

Kur gali kreiptis norintys ir galintys padėti?

+370 65071786 Tautmilė
+370 60678764 Lina
+370 65538244 Simona 

Ir pabaigai – apie ką turėtų pagalvoti žmogus, prieš pasiimdamas namo auginti gyvūnų. Tiek iš parduotuvės, tiek iš prieglaudos.

Ar tikrai ir jo ir gyvūno gyvenimas netaps košmaru. Pirma, abiem pusėm turi būt gerai, antra jei jaunas gyvūnas jis pradžioje krės įvairiausias šunybes arba katinybes, jį reikės auklėti. Beveik kaip vaiką. Kita vertus, kai stengiesi iš širdies, tai visada sugrįžta su kaupu. Gyvūnas niekad nebus kaip pliušinis žaisliukas ant sofos.

Jei gyvenate nuomojamame bute ar name privaloma suderinti klausimą su šeimininkais, nes praktiškai visada tai – didelis ašarų šaltinis. Jei gyvenate judresnį gyvenimą, yra daug būdų tai suderinti. Nemažai žmonių pasaulyje keliauja su savo gyvūnais ir nemato bėdų, tiesiog mąsto kitaip.

Dėkui už pokalbį ir linkiu, kad savanorių prieglaudoje daugėtų, o nuolatinių gyventojų – mažėtų.

Kalbėjosi V. Misevičius

Prim.lt