Dar prieš atvykdamas į Pamploną žinojau, ką palaikysiu koridoje. Ką? Aišku, kad bulių

Per va­sa­ros atos­to­gas ke­ti­no­me ap­lan­ky­ti Bar­se­lo­ną. Kai bū­si­mi ben­dra­ke­lei­viai pa­siū­lė pa­žiū­rė­ti ko­ri­dą, su­ti­ko­me. Ži­no­jo­me, kad rei­kės va­žiuo­ti į ki­tą mies­tą, nes Bar­se­lo­no­je ko­ri­dos už­draus­tos. Pa­si­rin­ko­me Pam­plo­ną, mies­tą Is­pa­ni­jos šiau­rė­je, Bas­kų kraš­te. Taip jau at­si­ti­ko, kad mū­sų at­vy­ki­mo į Pam­plo­ną lai­kas su­ta­po su gar­siuo­ju San Fer­mi­no fes­ti­va­liu, vyks­tan­čiu ten lie­pos 6–14 die­no­mis. Fes­ti­va­lis, ku­rio vie­na pa­grin­di­nių at­rak­ci­jų yra bu­lių bė­gi­mas, vi­sa­me pa­sau­ly­je gar­sus ta­po po to, kai jį ap­ra­šė Er­nes­tas He­ming­way‘us kū­ri­ny­je „Fies­ta“.

Ko­ri­da

Pra­lei­dę tik vie­ną die­ną Bar­se­lo­no­je, iš­sku­bė­jo­me į Pam­plo­ną. Ke­lias gan to­li­mas, Pam­plo­no­je at­si­ra­do­me jau po pie­tų, bet pa­kan­ka­mai anks­ti, kad gau­tu­me bi­lie­tus į tos pa­čios die­nos – lie­pos 9-osios – va­ka­ro ko­ri­dą.

Iš vi­sų pu­sių į ko­ri­dos are­ną plū­do žmo­nės – dvi­spal­vė mi­nia. Vi­sur tik rau­do­na ir bal­ta. Bal­ti marš­ki­niai ir kel­nės. Rau­do­na juos­ta ar ska­re­lė. Pa­si­rė­dėm ir mes – kas už­si­ri­šo rau­do­ną juos­tą, kas pa­si­da­bi­no rau­do­na ska­re­le.

Ap­link tik­rai jau­tė­si šven­ti­nė dva­sia. Ne, ne vien al­ko­ho­lis čia kal­tas. Tik al­ko­ho­lis ne­su­kur­tų to­kios at­mo­sfe­ros. Nors ir jo žmo­nės ne­šė­si ne­ma­žai – tie­siog ki­bi­rais! Ki­bi­rai pil­ni le­do, juk oro tem­pe­ra­tū­ra ge­ro­kai per tris­de­šimt. Pro mus pra­ėjo ke­li or­kest­rai. Tai štai iš kur tas triukš­mas, ku­rian­tis ge­rą nuo­tai­ką. Kal­bė­da­mi apie mu­ges lie­tu­viai mėgs­ta var­to­ti žo­dį „šur­mu­liuo­ja“. Ta­čiau aš pa­si­steng­siu jo iš­veng­ti. Ne to­dėl, kad jis toks nu­val­kio­tas. Pa­pras­čiau­siai šio­je si­tu­a­ci­jo­je ne­tin­ka. Are­na ne­šur­mu­lia­vo. Ji siau­tė! Ošė! Ūžė! Ke­li or­kest­rai, gro­jan­tys skir­tin­gus mar­šus, mi­nia žmo­nių, par­da­vi­nė­ja­mą šal­tą ko­lą ir alų gar­siai re­kla­muo­jan­tys vy­rai lei­džia­mus gar­sus su­jun­gė į ga­lin­gą sim­fo­ni­ją, mie­lą to­kių ren­gi­nių iš­si­il­gu­siai au­siai.

Dar prieš at­vyk­da­mas į Pam­plo­ną ži­no­jau, ką pa­lai­ky­siu ko­ri­do­je. Ką? Aiš­ku, kad bu­lių, koks dar klau­si­mas! Pa­ma­tėm še­šias ko­ri­das, nors man tik­rai bū­tų pa­ka­kę ir ko­kių tri­jų, kad su­pras­čiau, kas yra ko­ri­da. Ir tu­riu pa­sa­ky­ti, kad nu­si­vy­liau. Ma­no pa­lai­ko­mi bu­liai ne­lai­mė­jo nė vie­nos iš še­šių ko­vų. Tie­są pa­sa­kius, jie net ne­tu­rė­jo jo­kių šan­sų. Nors bu­lius ir la­bai stip­rus – net ar­klį nuo že­mės at­kel­tų, vis­gi no­rė­jo­si, kad tu­rė­tų ir šiek tiek dau­giau pro­to. Pro­tas tik­rai ne­bū­tų pa­kliu­dęs prieš ke­lis gud­rius, gin­kluo­tus ir sa­vo veiks­mus ge­rai su­de­ri­nu­sius žmo­nes.

Ko­ri­da su­si­de­da iš ke­lių da­lių. Iš pra­džių, kai į are­ną įlei­džia­mas bu­lius, jį vai­ko ir er­zi­na trys vy­rai. Jų skrais­tės ne rau­do­nos, o ro­ži­nės. Po ke­lių mi­nu­čių į are­ną iš­jo­ja du vy­rai su ie­ti­mis. Nors juos va­di­na pi­ka­do­rais, man pa­gal jų el­ge­sį pri­im­ti­nes­nis žo­dis bū­tų „pik­ta­do­rai“. Ir iš vi­so – nie­ko ten do­ro! Kaip tik ta­da bu­lius pa­da­ro pir­mą ir lem­tin­gą sa­vo gy­ve­ni­mo klai­dą, ku­rią vė­liau kar­to­ja ir vi­si ki­ti bu­liai, nes juk nie­kas taip ir ne­pa­si­mo­ko iš sve­ti­mų klai­dų. Bu­lius puo­la. Puo­la ne žmo­gų, o ar­klį. Puo­la taip smar­kiai, kad net pri­spau­džia jį prie sie­nos ar, kaip jau sa­kiau, at­ke­lia nuo že­mės. O žmo­gus, tas be­gė­dis, tik to ir te­lau­kia. Pa­si­nau­do­jęs bu­liaus pyk­čiu ki­tam nie­kuo ne­nu­si­kal­tu­siam gy­vū­nui – ar­kliui, smei­gia sa­vo ie­tį bu­liui į nu­ga­rą. Ne, bu­lius, ga­vęs ie­tį į kup­rą, ne­nu­mirš­ta. Jis tik nu­krau­juo­ja. Ir gan smar­kiai. Kas vyks­ta vė­liau – tik mirš­tan­čio, iš lė­to krau­jo ir jė­gų ne­ten­kan­čio bu­liaus pas­ku­ti­nis šo­kis. Gal kam nors ir bū­tų įdo­mu pa­ma­ty­ti bu­liaus ir ar­klio kau­ty­nes, bet ir šiuo at­ve­ju bu­lius ne­tu­ri daug šan­sų, nes, ne­pai­sant ant ar­klio sė­din­čio ie­ti­mi gin­kluo­to žmo­gaus, ar­klys ge­rai ap­sau­go­tas – iš vi­sų pu­sių ap­tai­sy­tas šar­vais. Be to, ar­kliai ir pa­tys ne­la­bai no­ri aki­sta­tos su bu­liu­mi, mie­lai jos iš­veng­tų, pa­si­trauk­tų kur nors į kam­pu­tį ir iš to­lo ste­bė­tų šią kru­vi­ną­ją puo­tą. De­ja, tuos ar­klius, ku­rie at­bu­li trau­kia­si nuo bu­liaus, (ne)do­rie­ji žmo­nės kaž­ko­kiu bū­du įkal­ba ju­dė­ti į prie­kį, o ne at­gal.

Aki­vaiz­du, kad are­no­je su­si­rin­ku­si mi­nia bu­liaus ne­pa­lai­ko. Ki­taip nei aš, vi­si džiau­gia­si žmo­nių sėk­me, o bu­liaus ne­sėk­me. Vi­siems pa­tin­ka tie trys ban­de­ril­le­ros, ku­rie kaip tik da­bar, grei­tai pra­bėg­da­mi pro bu­lių, tu­ri jam į kup­rą su­smeig­ti po dvi strė­les. Tie, ku­rie su­smei­gia abi ir dar spė­ja nuo bu­liaus pa­bėg­ti, – tik­ri šau­nuo­liai, to­dėl mi­nia juos pa­ly­di gau­sio­mis ova­ci­jo­mis. Vik­rūs jie vy­rai. Tik strykt – ir jau ki­to­je aukš­tos tvo­ros pu­sė­je.

Ir štai! Į are­ną di­din­gai įžen­gia pats pa­grin­di­nis ma­ta­do­ras. Mi­nia jam plo­ja. Bet tai dar ne­reiš­kia, kad žmo­nės jam plos ir iš­ei­nant iš are­nos. Ga­li ir nu­švilp­ti. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, kiek dai­lio­jo čiuo­ži­mo, tiks­liau, dai­lio­jo bu­liaus nu­do­bi­mo, pro­gra­ma su­rinks ba­lų. Na, gal nie­kas taip aki­vaiz­džiai ir ne­skirs­to taš­kų, ta­čiau vis tiek įver­ti­ni­mą le­mia ma­ta­do­ro pro­fe­sio­na­lu­mas ir mi­nios pa­lai­ky­mas.

No­ri ne­no­ri ten­ka pri­pa­žin­ti, kad bu­liaus vi­siš­kas iš­se­ki­ni­mas ir­gi yra me­nas. Kru­vi­nas, bet me­nas. Juk tam rei­kia ne tik ak­to­riaus, bet ir ak­ro­ba­to su­ge­bė­ji­mų. Ne kiek­vie­nas lai­ky­da­mas špa­gą ir rau­do­ną skrais­tę taip iš­si­lenk­tų, kad iš­veng­tų bu­liaus ra­go. Kai bu­lius vi­siš­kai nu­vargs­ta, ma­ta­do­ras iš­drįs­ta at­suk­ti jam nu­ga­rą. Ne, ne tam, kad dar la­biau varg­še­lį su­er­zin­tų, o tam, kad nu­si­lenk­tų pub­li­kai! Gud­ro­čius, ma­tyt, ži­no tiks­lų mo­men­tą, ka­da bu­lius toks pa­var­gęs, jog ne­tu­ri nei jė­gų, nei no­ro pul­ti nu­ga­rą jam at­su­ku­sį žmo­gų.

Vis­gi bu­lius dar su­kau­pia jė­gų šuo­liui. Ir tik nuo ma­ta­do­ro ju­de­sių tiks­lu­mo pri­klau­sys, ar tas šuo­lis bus pas­ku­ti­nis trum­pa­me bu­liaus gy­ve­ni­me, ar kan­čios pra­si­tęs dar ke­lioms mi­nu­tėms, ma­ta­do­rui vis ne­sėk­min­gai mė­gi­nant jį nu­dur­ti. Mi­nia mėgs­ta pro­fe­sio­na­lius sker­di­kus – tuos, ku­rie bu­lių nu­smei­gia pir­mu sėk­min­gu špa­gos dū­riu į stu­bu­rą. Ža­liai ap­si­ren­gęs ne­vy­kė­lis bu­lių nu­dū­rė tik iš šeš­to kar­to. Esu gir­dė­jęs, kad šau­nūs ma­ta­do­rai ne­at­si­gi­na mo­te­rų dė­me­sio. Ta­čiau šio ne­vy­kė­lio dar il­gai ne­my­lės nei pub­li­ka, nei mo­te­rys.

Po tre­čios ko­ri­dos aš jau no­rė­jau ei­ti na­mo. Ar­ba bent šio­kio to­kio įvai­ru­mo. Pa­vyz­džiui, kad ko­ri­dos pra­džio­je bu­liaus ne­pri­smeig­tų su ie­ti­mi. Tai tik­rai su­teik­tų ko­ri­dai nau­jų spal­vų. De­ja. Ir vėl vis­kas tas pats per tą pa­tį. Ski­ria­si tik ma­ta­do­rai ir sky­lių bu­liaus nu­ga­ro­je skai­čius...

Šven­tė iki ry­to

Ko­ri­da bai­gė­si, šven­tė – tik­rai ne! Ir kur­gi baig­sis, jei San Fer­mi­no fes­ti­va­lis trun­ka dau­giau nei sa­vai­tę! Vi­sas mies­tas šven­čia. O su juo ir gau­siai su­gu­žė­ję tu­ris­tai. Ma­tė­me ir stip­riai pa­si­links­mi­nu­sių žmo­nių. Šven­tės pro­gra­ma kiek­vie­ną iš tų aš­tuo­nių fes­ti­va­lio die­nų daug­maž pa­na­ši: iš ry­to bu­lių bė­gi­mas, ta­da sies­ta, va­ka­re ko­ri­da, jai pa­si­bai­gus fe­jer­ver­kai ir links­my­bės iki pat ry­to!

Are­na po tru­pu­tį tuš­tė­jo, o mies­tas pil­dė­si or­kest­rų ir rau­do­nai bal­tų fes­ti­va­lio da­ly­vių. Nuo jų ne­at­si­li­ko­me ir mes – vi­si di­de­liu bū­riu ėjo­me žiū­rė­ti fe­jer­ver­kų. Keis­tas tas fe­jer­ver­kų lai­kas – 23 va­lan­da. Bet ko no­rė­ti, juk ne Nau­jie­ji me­tai. Sa­ko, kad dėl kri­zės Pam­plo­nos val­džia pra­dė­jo tau­py­ti. Ne­ži­nau, ne­tu­riu su kuo pa­ly­gin­ti. Ne­ma­čiau fe­jer­ver­kų anks­tes­niais me­tais. Ta­čiau, kiek pa­ma­čiau, pri­si­min­siu il­gam. Šau­do, šau­do, nu­rims­ta. Ir tuo mo­men­tu, kai at­ro­do, kad jau vis­kas bai­gė­si, dar smar­kiau pra­de­da šau­dy­ti! Su to­mis ne­tik­ro­mis pa­bai­go­mis mus er­zi­no gal ko­kius pen­kis kar­tus, kol ga­lų ga­le vis­ką bai­gė ga­lin­gas pas­ku­ti­nis fe­jer­ver­kas. Vi­sa tai tru­ko ko­kias 15 mi­nu­čių.

To­kio ma­si­nio šven­ti­mo dar ne­bu­vau ma­tęs. Ma­žos siau­ros gat­ve­lės pil­nos žmo­nių. Be­si­links­mi­nan­čių­jų am­žius nuo 0 iki 100. Ne­per­de­du. Gal net ir vy­res­nių bu­vo. Ir tie die­du­kai iš­tver­me nė kiek ne­nu­si­lei­do jau­ni­mui. Ma­mos šo­ka su ma­žais, ko­kių tre­jų me­tų vai­kais. Se­na­mies­ty­je kiek­vie­na ka­vi­nė, kiek­vie­na par­duo­tu­vė ir kiek­vie­na šiaip jau­kes­nė vie­te­lė pa­vers­tos skir­tin­gą mu­zi­ką gro­jan­čiais klu­bais.

Il­gai links­min­tis ne­ga­lė­jo­me. Ki­tą ry­tą tu­rė­jo­me kel­tis anks­ti. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­lė­jo! Tu­rė­jo­me bū­ti­nai spė­ti į tra­di­ci­nį bu­lių bė­gi­mą Pam­plo­nos se­na­mies­čio gat­vė­mis. Juk ne vien dėl ko­ri­dos su­ko­rė­me to­kį il­gą ke­lią iš Bar­se­lo­nos. Jei jau esi Pam­plo­no­je per San Fer­mi­no fes­ti­va­lį, tai rei­kia pa­ma­ty­ti vis­ką!

Bu­lių bė­gi­mas

Au­šo nuo­sta­bus ry­tas. Per per­ėją ko­jas sun­kiai vil­ko ke­li jau­nuo­liai. Iš jų ei­se­nos bu­vo leng­va su­pras­ti, kad stip­riai pa­šven­tė. Die­na jiems, ki­taip nei mums, ne pra­si­de­da, o dar tik bai­gia­si. Par­ke vai­ki­nas ir mer­gi­na la­bai mei­liai pa­žin­di­no­si. Mies­to šva­ri­ni­mo tar­ny­bos stro­piai nai­ki­no va­ka­rykš­čių bak­cha­na­li­jų pėd­sa­kus.

Vaiz­das pri­tren­kian­tis ir įspū­din­gas. Ne­igia­ma pras­me. Mes vėl nu­ė­jo­me į are­ną ir at­si­sė­do­me be­veik to­se pa­čio­se vie­to­se kaip va­kar. Grūs­tis ma­žo­se se­na­mies­čio gat­ve­lė­se ne­bu­vo jo­kio no­ro. Šan­sų iš ar­ti ir sau­giai pa­ma­ty­ti pra­bė­gan­čius bu­lius, nuo ku­rių nu­trūk­ta­gal­viš­kai skuo­džia žmo­nės, ga­na ne­daug. Be to, jie pra­bė­ga per ke­lias se­kun­des. Are­na – vi­sai ki­tas da­ly­kas. Sė­di aukš­tai, per di­de­lius ek­ra­nus ma­tai vi­są bė­gi­mą, ne tik at­ski­rus jo epi­zo­dus. Bal­tai rau­do­ni žmo­nės kaip prieš rim­tas var­žy­bas da­ro ap­ši­li­mą, mankš­ti­na rau­me­nis. Vi­si jie avi ge­ra ava­ly­ne. Star­tas! Žmo­nės pa­bė­ga ke­lias­de­šimt met­rų, o ta­da trau­kia­si į šo­ną. Jo­kių au­kų, jo­kio krau­jo. Ir tik­riau­siai jo­kio azar­to.

Are­nos mi­nia pra­de­da klyk­ti, ir jos apa­čio­je pa­si­ro­do bė­gi­kai. Jie ir­gi spė­jo iš­neš­ti svei­ką kai­lį nuo bu­lių. Kai are­nos smė­liu ima bėg­ti stam­būs bu­liai, man per nu­ga­rą net per­ei­na šiur­pas. Nors bu­liai greit už­da­ro­mi, ne­at­ro­do, kad ren­gi­nys jau baig­tas. Mi­nia kaž­ko dar lau­kia. Are­nos aikš­te­lė­je su­si­rin­kę žmo­nės taip pat nie­kur ne­si­skirs­to. Prie­šin­gai, jų vis dau­gė­ja. Da­lis su­si­spie­tė prie pat var­tų. Ku­rių ga­lų? Ogi tam, kad jiems per nu­ga­ras per­šok­tų bu­lius! Drą­suo­liai? Ne, taip jų ne­pa­va­din­čiau. Iš pra­džių it ko­kios skruz­dė­lės di­de­lia­me skruz­dė­ly­ne jie iš­si­gan­dę laks­tė nuo ką tik pa­si­ro­džiu­sio bu­liaus. Ne­si­ver­čia lie­žu­vis tų žmo­nių va­din­ti drą­suo­liais ir po to, kai jie jau ėmė ne­be­bi­jo­ti bu­liaus. Pats ge­riau­sias žo­dis, api­bū­di­nan­tis tuos žmo­nes, – be­pro­čiai. Ir ne kvai­liai, o bū­tent be­pro­čiai! Kvai­liai per daug švel­niai skam­ba.

Kiek­vie­nam iš ten esan­čių gar­bės rei­ka­las kuo la­biau įer­zin­ti bu­lių, kad jis pul­tų sa­vo er­zin­to­ją. Žmo­nės tam­po bu­lių už uo­de­gos, pa­si­mo­kę iš va­ka­rykš­tės ko­ri­dos, ne­gai­li sa­vo marš­ki­nių – nau­do­ja kaip skrais­tes. Už­pul­ta­sis bu­liaus pa­jun­ta ga­lin­gą eks­ta­zę, kaip ir ki­ti su­si­rin­ku­sie­ji are­no­je. Kuo la­biau bu­lius pa­kra­to drą­suo­lį, tuo mi­nia la­biau siau­čia. Tik aš ir dar ke­li lie­tu­viai tu­ris­tai ne­plo­ja. Kai ku­riuos žmo­nes bu­lius pa­try­pia, ki­tus per sa­ve per­me­ta, tre­čius prie sie­nos pri­spau­džia. Ir nie­ko, vi­si tik džiau­gia­si. At­si­ke­lia ir to­liau er­zi­na gy­vu­lį. Kai pra­eis ad­re­na­li­no ant­plū­dis, iš­ga­ruos va­ka­rykš­tis al­ko­ho­lis, bu­din­tys me­di­kai ne­at­si­gins skaus­mais be­si­skun­džian­čių pa­cien­tų.

Dar va­kar va­ka­re svars­tė­me, ar kas nors iš Pam­plo­nos gy­ven­to­jų per San Fer­mi­no fes­ti­va­lį dir­ba. At­sa­ky­mas la­bai pa­pras­tas: li­go­ni­nė tik­rai! Re­gis, dar­bo jai ne­trūks­ta. Vė­liau su­ži­no­jo­me, kad vie­ną aust­ra­lę bu­lius kaip rei­kiant pa­ba­dė. Nors are­nos apa­čio­je vaikš­ti­nė­jo ir ke­le­tas mer­gi­nų, ne­ži­no­me, ar tarp jų bu­vo ir to­ji aust­ra­lė. Kad ir kaip pub­li­ka bu­vo iš­troš­ku­si krau­jo, prie mū­sų akių jo­kių di­de­lių ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų ne­įvy­ko. Nors jei ir bū­tų įvy­kę, aš to ne­lai­min­gais at­si­ti­ki­mais ne­pa­va­din­čiau. Tai grei­čiau bū­tų ga­li­ma kva­li­fi­kuo­ti kaip bu­liaus bū­ti­ną­ją gin­tį, iš­pro­vo­kuo­tą ty­či­nių kvai­lų žmo­nių veiks­mų.

Ir ko tik mes ten ne­pri­si­žiū­rė­jo­me! Vie­nas jau­nuo­lis tik­riau­siai bu­vo iš Ame­ri­kos, kur ki­to­kios tra­di­ci­jos. Ten vyks­ta ro­deo. Is­pa­ni­jo­je ro­deo ne­vyks­ta. Ne­ži­nan­tie­ji šios tai­syk­lės griež­tai bau­džia­mi. Aki­vaiz­du, kad mi­ni­mas vai­ki­nu­kas ši­tos tai­syk­lės ne­ži­no­jo. Vos už­šo­ko bu­liui ant kup­ros ir spė­jo pa­si­jus­ti tik­ru rai­te­liu, bu­vo nu­temp­tas že­mėn ir su­muš­tas mi­nios. Spė­ju, kad nu­ken­tė­jo la­biau nei nuo bu­liaus. Juk įsi­utu­si žmo­nių mi­nia kur kas pa­vo­jin­ges­nė už bet ko­kį na­mi­nį ar lau­ki­nį žvė­rį!

Ki­tas iš are­no­je be­laks­tan­čių vai­ki­nu­kų ryš­kiai iš­si­sky­rė iš mi­nios – bu­vo su rau­do­nais marš­ki­niais ir juo­da kup­ri­ne. Kam jam ta kup­ri­nė? Nors mums ir ne­aiš­ku, bet bu­liui kup­ri­nė la­bai pra­ver­tė. Ja gy­vu­lys ke­lis kar­tus pa­si­nau­do­jo sma­giai pa­tą­sy­da­mas tą rau­don­marš­ki­nį. Gal net ne vie­nas, nes į are­ną vie­nas po ki­to bu­vo įleis­ti ke­li bu­liai. Tie­sa, ne vi­si iš kar­to. Po vie­ną. Kai bu­liu­kas pa­kan­ka­mai pa­laks­ty­da­vo, į are­ną įleis­da­vo di­de­lį bu­lių, ma­tyt, še­fą. Jis nie­ko ne­gai­nio­da­vo, tur­būt to ne­leis­da­vo pa­rei­gos ir iš­di­du­mas. Tas bu­lius tie­siog sa­vo bu­vi­mu jau­nam jau­tu­kui pa­sa­ky­da­vo: „Na, tau už­teks. Jau pri­si­laks­tei! Marš į sa­vo ur­vą, tiks­liau, gar­dą!“ Jau­nik­lis pa­klau­sy­da­vo, o jo vie­tą tuoj už­im­da­vo ki­tas – dar ne­nu­si­laks­tęs bu­liu­kas.

Rau­don­marš­ki­nis vai­ki­nu­kas su kup­ri­ne pub­li­kai taip pa­ti­ko, kad ren­gi­nio pa­bai­go­je pub­li­ka jį ne­šė ant ran­kų, o mi­nia ne­pa­gai­lė­jo ova­ci­jų. De­ja, man jis vi­sai ne­at­ro­dė did­vy­ris. Grei­čiau pa­kvai­šė­lis, di­džiau­sias iš jų vi­sų. Did­vy­riai yra bu­liai, at­lai­kę mil­ži­niš­ką mi­nios spau­di­mą. Bet jų nie­kas ne­ne­ša ant ran­kų. Gal per sun­kūs? Ne, ten bu­vo daug stip­rių vy­rų. Jei bū­tų no­rė­ję, bū­tų įsten­gę ne tik bu­liu­ką, bet ir pa­tį bu­lių vir­ši­nin­ką ant ran­kų pa­neš­ti. Ne­no­rė­jo. Mi­nios men­ta­li­te­tas ne tas. Žmo­nės ne­daug pa­si­kei­tė nuo Ro­mos im­pe­ri­jo­je vy­ku­sių gla­dia­to­rių kau­ty­nių lai­kų. Mi­niai la­biau pa­tin­ka skriau­dė­jai, o ne au­kos.

Ne­ke­ti­no­me su is­pa­nais švęs­ti vi­sas aš­tuo­nias San Fer­mi­no fes­ti­va­lio die­nas. Tu­rė­jo­me ki­tų pla­nų, no­rė­jo­me pa­ma­ty­ti ir At­lan­to van­de­ny­no pa­kran­tę. To­dėl is­pa­nus pa­li­ko­me links­min­tis, o pa­tys iš­va­žia­vo­me to­liau. Pa­ma­tė­me ir taip kur kas dau­giau, nei ti­kė­jo­mės... Bet tai jau ki­ta is­to­ri­ja.