|
|
|
|
|
Didžiausias herbas sienoje
|
Trumpa įžanga apie pabaltijietišką tinką
Granitinis tinkas – kilni, ilgaamžiška fasado apdaila mūsų klimatui. Šį tinką labai mėgo tarpukario Kaunas, kitų miestų „lietuviškojo konstruktyvizmo“ architektūra. Toji nostalgija, išlikusi pokario pastatų fasaduose, harmoningai tebeskleidė lietuviškosios, smetoniškosios urbanistikos nuotaiką.
Kelių spalvų granito grūdelių tinko iliuzorinis piešinys – savotiškas mano, kaip autoriaus atradimas, leidžiantis, kryptingai dirbant šia linkme, su laiku turėti solidų ir puošnų miesto centrą. Deja, negausus šio pobūdžio kūrinių sąrašas – gana atsitiktiniai autoriaus laimėjimai, apeinant skepticizmo ir abejingumo barjerus. Tiek dabar, tiek anuomet – sovietmečiu.
Granitinio tinko panaudojimas meninėje kūryboje – tai naujovė, savitas, niekur pasaulyje nenaudotas žanras. Ši monumentali technologija, besiremianti pabaltijietiškąja statybinio amato tradicija, visuomet atrodė maloniai, šiltai: granitinis tinkas – granito, marmuro, stiklo grūdeliai, jų natūrali spalva, gryna medžiaga. Granitinis tinkas turi dar vieną savybę ir gudrybę – žėrėti, išlikti šviežiais daugiau kaip penkiasdešimt metų. Šią savybę suteikia susmulkintas žėrutis, savo briaunomis ir plokštumėlėmis visuomet atspindintis saulės spinduliukus.
Heraldinė kompozicija „Šiaulių miesto herbas“
Didžiausias herbas sienoje – 29,25 m² ploto, 4,5 ×6,5 m dydžio „Šiaulių miesto herbas“ yra dekoratyvinės kompozicijos, esančios ant pastato Vilniaus g. 183 šoninio fasado, dalis. Kūrinys, sukurtas iš kelių spalvų granitinio tinko, yra šalia Vilniaus bei Tilžės gatvių sankirtos Šiauliuose (1975 m.). Gamino Šiaulių statybos trestas.
Kūrinio autorius dizaineris Vilius Puronas. Herbo metalines dalis pagamino Algirdas Milašauskas.
Įdomi šio fasado dekoro priešistorė. Pokariu atsiradęs fasadas, taškytas cemento skiediniu, buvo niūrus, murzinas kaip niekas kitas, centre kūrė darbininkų miesto įvaizdį, netvarkos iliuziją. Pokario ideologai kelis dešimtmečius ant jo laikė apsilupusį faneros stendą su šauniais socialistinio lenktyniavimo rezultatais.
Pastačius bokštą-laikrodį „Gaidys“, pradėjus dažyti aplinkinius fasadus, įtaigusis vaizdinės agitacijos kūrinys nebetiko. Miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui Viliui Kazanavičiui pasiūliau granitinio tinko pano fasadą, o vietoj fanerinio stendo išgranituoti Šiaulių herbą.
Graži buvo Šiaulių miesto vadovo reakcija, tiesiog simbolinė: „Daryk, Viliau. Žmonėms patiks. Jei gausime skundą – ant viršaus vaizdinės agitacijos skydą užkabinsime. Jei antrą gausime – tau papeikimą parašysime. Daryk!“. Patenkintas sprendimu, pastatą, tiksliau politinės vaizdinės agitacijos akcentą, įtraukiau į kitų metų planus ir čiupau pieštuką...
Išvaikyta Heraldikos komisija
Kiek nukrypstant nuo temos verta pažymėti, kad 1968 metais LTSR heraldikos komisija buvo patvirtinusi Arūno Tarabildos sukurtą Šiaulių miesto herbą, kaip vieną iš gražiausių to laikotarpio herbų, tačiau tuomet, 1975 metais, Lietuvos miestų herbai buvo jau tabu. Kokiais 1972 m. herbus naudoti buvo uždraudęs griežtas Maskvos skambutis, LTSR heraldikos komisija išvaikyta. Sukurti ir viešumoje eksponuoti miesto herbą buvo pakankamai drąsu. Miesto galvoms net pavojinga.
Sutikite, „Miesto herbą“ uždrausti dar eskizavimo stadijoje buvo labai lengva, nepavojinga, pagirtina ir ideologiškai prasminga. O idėja buvo įgyvendinta, herbas-pano tebepuošia miestą, net į lietuvišką Gineso rekordų knygą pateko!
Sovietmečio Šiauliuose anuomet neatsirado skundiko, todėl ideologiniu stendu herbo dengti neteko. Tuo labiau kad heraldinės kompozicijos pavadinimas LKP Šiaulių miesto komiteto ataskaitose skambėjo nepriekaištingai: „vaizdinės agitacijos pano „Mylime mūsų miestą“.
„Miesto herbas“ – tai priminimas dabartiniams pseudopatriotams, kad ir sovietmečiu Šiaulių miesto valdžioje buvo žmonių, mylėjusių Lietuvą, ne plepėjusių. Tai priminimas dabartinei savivaldybei, kurios kabinetuose galima sutikti slunkių, labiau mylinčių ramią algą ir savo kailį, ne Lietuvą.
Belieka pamaldžiai atsidusti: „Visa valdžia iš Dievo“. Ne iš velnio, po velnių!
Ypatingas granitinis tinkas
Fasado apdailai buvo nuspręsta naudoti granitinį tinką, tačiau prie projekto buvo plušėta palyginti ilgai, siekiant kuklaus, o kartu ir iškilmingo įspūdžio, juk šis neišvaizdus fasadas reprezentuos miestą. Iliuzorika buvo kuriama šviesiais bei tamsiais granitinio tinko plotais, kad šviesesni plotai sukeltų apšviestumo iliuziją, kai pats fasadas buvo penkiaaukščio šešėlyje, vakarinėje pusėje.
Herbo elementai, Algirdo iškalinėti iš duraliuminio, sukėlė problemų: neduokdie, jei drėgmė, nuo metalo susikaupusi po tinku, pradės viso fasado eroziją!
Reikia pažymėti, kad techniškai pano buvo įvykdytas beveik be priekaištų. Ir dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, jis pakankamai šviežias, nepabodęs akiai. Žvilgtelėkite atidžiau. Jautuko pilvas, kaip ir kitos metalinės detalės, iš apačios truputį atšokęs nuo tinko. Tai mūsų atrastoji montavimo gudrybė. Drėgmė nuvarva, tinkas lieka sausas ir tvirtas.
