|
|
|
|
|
Dzūkijos nacionalinis parkas: nepakartojama gamta ir kultūrinis palikimas
|
Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia Lietuvos saugoma teritorija, apimanti beveik 60 tūkst. hektarų plotą. Tai sausų, sodus primenančių šilų, smėlingų kopų, nepaprastai skaidrių giliaslėnių upelių kraštas. Čia didžiausia upių įvairovė, nuo gausybės almančių šaltinėlių, iki vaizdingų Musteikos bei Povilnio upelių, Merkio, Ūlos, Grūdos ir didžiausios Lietuvos upės – Nemuno. Unikalus, pats trumpiausias Lietuvoje itin gausus šaltiniais, vandeningas ir vingiuotas Skrobaus upelis, ištekantis iš vadinamo Bobos daržo šaltinio ir už 17 km įtekantis į Merkį. Viena įspūdingiausių Lietuvos upių – Ūla kerta smėlingų kopų ruožą ir teka slėniu su vaizdingais, ardomais skardžiais. Keliaujant po parką vis užtiksi nedidelių mėlynakių ežerėlių. Paslaptimi alsuoja Imiškių, Didžbalės, Bakanauskų ir Dėlyno pelkės. Susimastę stūkso Merkinės ir Liškiavos piliakalniai. O miškai parke užima apie 90 proc. teritorijos.
Dėl Dzūkijoje aukščiausios vasaros temperatūros parke būdingiausios pietinių kraštų ir smėlynų faunos ir floros rūšys. Daug retų rūšių augalų ir gyvūnų, čia sutinkamos net 249 rūšys, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
Bitelės gyvena medžiuose
Saviti ir unikalūs šilinių dzūkų kaimai – Zervynos, Margionys, Žiūrai ar Musteika. Tik šitam krašte iki šiol išlikusios senosios drevinės bitininkystės tradicijos. Parke galima aptikti keliasdešimt drevėtų pušų arba medžių su žmonių juose išskobtomis landomis bitėms gyventi.
Merkinės apylinkės garsėja juodosios keramikos meistrais, kaimuose žmonės dar tradiciškai audžia, pina, mezga.
Iš Lankytojų centro – į gamtos glėbį
Šioje svaiginančioje gamtos ir kultūros įvairovėje padės susiorientuoti ir keliautojus nukreips Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centras. Čia pradedami vidaus ekspozicijos įrengimo darbai. Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis pasakoja, kad Marcinkonių lankytojų centro vidaus ekspozicijos tema bus „Šiliniai dzūkai“. Šilinių dzūkų gyvenimas visada siejosi su mišku. Jie pragyvendavo iš miško − užsidirbdavo kirsdami, parduodami mišką, gabendami medieną į geležinkelio stotį, medžiodavo, bitininkavo, vasaromis uogaudavo, grybaudavo ir parduodavo miško gėrybes, pragyveno „iš kašelių“. Dar XX a. grybavimas ir uogavimas, bitininkystė vaidino tokį patį ar net didesnį vaidmenį šių žmonių gyvenime, negu bulvių sodinimas ar rugių sėjimas. Pasitaikydavo ir taip, kad grybingais metais šiliniai dzūkai palikdavo nedirbtus laukus, o visą laiką skirdavo grybavimui.
Ekspozicijoje daug dėmesio bus skirta šilinių dzūkų gyvenimui atspindėti, o taip pat baltų gentims, jų amatams, verslams, tarmėms. Dėmesį patrauks trys pagrindiniai Dzūkijos kraštą atspindintys įvaizdžiai: girios smėlėtose lygumose, miškai vandenų apsuptyje, gamtos nulemta žmogaus veikla bei kultūra.
„Stengiamės, kad ekspozicija būtų kuo daugiau interaktyvi, informaciją pateikiame ne tik rašytinę, stenduose, bet ir pasitelkiame vaizdo ir garso galimybes, kad mūsų lankytojai nebūtų tik pasyvus stebėtojai, o galėtų aktyviai dalyvauti. Atsižvelgiant į skirtingus muziejaus lankytojų poreikius bei galimybes, siūloma tekstą diferencijuoti tiek vizualiai, tiek turinio prasme, siekiant sukurti „šeimos muziejų“, kad čia įdomu būtų tiek vaikams, moksleiviams, tiek ir suaugusiems, jų tėvams. Norime, kad keliautojai, apsilankę centre sužinotų apie parko lankytinas vietas, galėtų pasirinkti sau tinkamą ilgesnį ar trumpesnį maršrutą ir patys eiti į gamtą, ją pažinti, pasigrožėti iš arti“, − sako E. Drobelis.
Merkinė – upių ir upelių kraštas
Šiek tiek anksčiau nei Marcinkonyse duris atvėrė Lankytojų centras Merkinėje. Pastato, kuriame jis įsikūrė, rekonstrukcijai buvo skirti beveik 3 mln. litų. Didžioji dalis − Europos regioninės plėtros fondo lėšos. Tai projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas“, kurį įvairiuose šalies nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose įgyvendina Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, dalis.
Rekonstruojant pastatas buvo atnaujintas iš esmės: įrengtas geoterminis šildymas, apšildyti fasadai, naujai įrengtos visos komunikacijos, darbuotojų kabinetai. Sutvarkytas ir sklypas aplink pastatą – pakloti pėsčiųjų takeliai, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, apšvietimas, lauko informaciniai stendai. Taip pat įrengta ekspozicija „Upių ir upelių parkas“, kuri supažindina su per parko teritoriją tekančia didžiausia Lietuvos upe – Nemunu, septintu pagal dydį Nemuno intaku Merkiu, upe Skroblumi ir nepaprastai vaizdinga, turistų pamėgta Ūla bei jų intakais, upokšniais ir šaltiniais, ežerais. Taip pat pristatoma istorinė Nemuno, Merkio ir Ūlos upių svarba žūklei ir dabartinė jų reikšmė turizmo plėtojimui. Į centrą užsukęs keliautojas gali sužinoti daug įdomaus ir apie čia gyvenančius ir kuriančius senųjų dzūkų amatų meistrus, apie šiame krašte tebepuoselėjamus senovinius papročius ir tradicijas.
Didelė dalis ekspozicijos skirta turtingai, daugiau kaip 650 metų siekiančiai Merkinės istorijai. Senovėje čia stovėjo valdovų rūmai, kuriuose lankydavosi karaliai ir kunigaikščiai, čia ne vieną kartą lankėsi ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Merkinėje buvo suteiktos Magdeburgo teisės Vilniaus miestui.
Centro ekspozicijoje yra kampelis, pavadintas „Dzūkų balsai“, kuriame galima pasiklausyti dainingos senųjų dzūkų tarmės. O parko darbuotojų sukurti filmukai pasakoja apie unikalius gamtos lobius, šio krašto žmones, istorinį paveldą. Čia yra trimatė vandens žuvų instaliacija, su į judesį reaguojančiomis žuvimis. Atskiros sienos, skirtos žvejų, gyvūnijos, augmenijos temai, gyvą emociją kuria šaltinio instaliacija.
ES parama padeda puoselėti Lietuvos gamtą
Lankytojų centrai su vidaus ekspozicijomis įrengiami daugelyje saugomų šalies teritorijų. Taip siekiama Lietuvos žmones ir svečius iš užsienio ne tik supažindinti su nuostabiausiomis mūsų šalies vietovėmis, bet ir keliautojus nukreipti specialiai įrengtais pėsčiųjų ar dviratininkų takais, pasiūlyti jiems pailsėti, grožėtis gamta tam tikrose, pritaikytose vietose, kad gamtai būtų daroma kuo mažiau žalos.
Be Dzūkijos nacionalinio parko saugomos teritorijos yra tvarkomos visoje šalyje. 2007–2013 m. finansavimo laikotarpyje jų tvarkymui iš Europos regioninės plėtros fondo pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą buvo skirta apie 160 mln. litų. Už šiuos pinigus nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose ir kitose saugomose teritorijose ne tik kuriami lankytojų centrai ir vidaus ekspozicijos, bet ir įrengiami patogūs privažiavimai ir automobilių stovėjimo aikštelės, apžvalgos bokštai ir aikštelės, pažintiniai takai, vedantys lankytojus prie gražiausių ir įdomiausių vietų.
Rūtenis Andrijauskas
Info