Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Škotija – sijonuotų vyrų ir dūdmaišių žemė

Škotija. Žalia žalia, kur dairais… Tai šalis, kurioje susipina istorija, natūralus gamtos grožis ir įspūdinga architektūra...
Nuotraukos

Trečiąkart labas! Po tokių neįtikėtinų šalių (pilnų architektūrinių šedevrų), kaip Italija ir Ispanija, pristatymo rasti ne prastesnę vietelę pasirodė ne taip ir lengva. Kas gali prilygti Romos Koliziejui, Barselonos A. Gaudi parkui arba Sangrijos sklidinai taurei? Ogi gamta. Snieguoti ir iš toli spindintys kalnai, žalios pievos, akmenuotos pakrantės su stačiais šlaitais, dangų gaubianti spalvinga vaivorykštė, eismas kairiąja puse ir geriausias pasaulyje viskis. Teko mintimis persikelti net per Atlanto vandenyną bei Šiaurės jūrą, kad tai aptikčiau. Škotija. Žalia žalia, kur dairais… Tai šalis, kurioje susipina istorija, natūralus gamtos grožis ir įspūdinga architektūra. Sakoma, kad princo Edvardo era buvo nuostabiausias periodas Škotijos istorijoje, be to, čia gimė ir užaugo telefono išradėjas Aleksandras Grehemas Belas!

Žaliuojanti škotija

Sostinė: Edinburgas
Plotas: 78722 km2
Gyventojai: daugiau nei 5 mln.
Valiuta: svaras sterlingų
Valstybinė kalba: škotų, gėlų, anglų
Valdymo forma: konstitucinė monarchija
Religinė sudėtis: katalikai, protestantai, muslimai ir judaistai.

Geografinė padėtis. Tai viena iš keturių šalių, sudarančių Jungtinę Karalystę. Valstybė įsikūrusi Didžiosios Britanijos salos šiaurinėje pusėje bei keliuose mažesniuose salynuose. Kaimyninė valstybė – Anglija. Škotams labai pasisekė, mat jie turi galimybę pliuškentis tiek Šiaurės, tiek Airijos jūrose, taip pat Atlanto vandenyne.

Politika, demografija ir kt. Nors plotu Škotija pasididžiuoti ir negali, tačiau gyventojų tankumas čia siekia 64 žmones vienam kvadratiniam kilometrui. Sostinėje gyvena kiek mažiau žmonių, nei pačiame Vilniuje – 450 000. Didžiausi šalies miestai yra Glazgas, Edinburgas ir Aberdynas. Šalį valdo karalienė Elžbieta II, nors parlamentas turi svarbią politinę ir administracinę galią.

Virtuvė. Labiausiai škotai garsėja Haggis delikatesu. Tai nuostabaus skonio ir kvapo patiekalas, pagamintas iš avies vidurių – širdies, kepenų ir kitų vidaus organų (taip, tu neapsirikai!), skirtas tik tvirto skrandžio savininkams. Jį patariama valgyti su bulvėmis, daržovėmis, ryžiais. Taip pat čia gali paragauti įvairių vaisių bei mėsos pyragų, ypatingo baltojo sūrio, pagardinto druska ir pipirais ar tradiciškai paruoštos jautienos pjausnių.

Gėrimai. Niekas dabar jau negali tiksliai pasakyti, kada buvo pagamintas škotiškas viskis, tačiau žinoma, kad jau daugelį amžių žmonės mėgaujasi šiuo stipriuoju gėrimu ir seniau jį vadindavo gyvybės vandeniu – uisge beatha! Istoriniuose šaltiniuose jis pirmąkart paminėtas XVIIa. pabaigoje, o skoniu nenusileidžia Rytinėse Europos šalyse populiariai degtinei.

Pirkiniai. Škotija, kaip ir kitos Didžiosios Britanijos valstybės, vadinama pirkimo maniakų buveine. Svarbu pataikyti čia atvykti per sezoninį išpardavimą, kada būna didžiausios nuolaidos visoms prekėms, ir galima puikiai pasišopinti. Ypač jei nori nusipirkti tokių drabužių, kokių nė su žiburiu nerasi Lietuvoje! Taip pat populiari savotišku šalies simboliu tapusi prekė – škotiškas sijonas - kiltas. Tinkamiausias ir gausiausias parduotuvių – didžiausias Škotijos miestas Glazgas.

Golfas. Šis žaidimas šalyje toks populiarus, kad organizuojamos specialios golfo atostogos, apmokymo kursai, įvairūs turnyrai ir pan. Kiekvienas save gerbiantis golfo žaidėjas turėtų atvykti čia, mat Škotijoje ir gimė šis strateginio mąstymo, kantrybės ir taiklumo reikalaujantis žaidimas!

Muzika. Šalis turtinga muzikos, šokio ir dainų tradicijų, išlikusių nuo senų laikų. Pasauliui geriausiai žinomas smalsumą skatinantis įvaizdis – folklorinę škotų muziką dūdmaišiais grojantys vyrai languotais kiltais.

Žmonės. Kadangi tik 30% šalies gyventojų moka škotų kalbą, o dauguma tarpusavyje bendrauja angliškai, problemų dėl kalbos barjero ar kultūrinių skirtumų čia nekils. Galų gale, kūno kalbą atpažįsta visi. Tik svarbu suprasti subtilų, o kartais net kandų britų humorą.

Arbatpinigiai. Kaip jau įprasta Europos ir kitose pasaulio šalyse, aptarnaujančiajam personalui reikėtų palikti 5-10% arbatpinigių nuo sumokėtos už paslaugas sumos. Pavyzdžiui, jeigu už patiekalą kavinėje sumokėjai dešimt svarų sterlingų, tradiciškai turėtum palikti nuo pusės iki vieno svaro sterlingų arbatpinigių.

Keletas naudingų frazių:

Labas! – Hi!
Iki! – Bye!
Ačiū! – Thank you!
Tu man patinki – I like you
Prašom – Please/You are welcome
Aš nesuprantu – I don‘t understand
Koks tavo vardas? – What is your name?
Kiek (tai) kainuoja? – How much (does it cost)?
Ar jūs kalbate angliškai? – Do you speak English?
Ar jūs galite man parduoti tai pigiau? - Could you sell me this cheeper?

Nors šalis suskirstyta į 32 administracinius vienetus, visų vienu ypu aprėpti nepavyktų. Teko rinktis turistų traukos centrus – sostinę Edinburgą (Edinburgh) ir nedidelį miestą Stounheiveną (Stonehaven).

Edinburgas

Šis antras pagal dydį Škotijos miestas 1995m. buvo įtraukas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir yra labai mėgstamas europiečių turistų. Čia gali rasti daug pilių ir kitokių įdomių pastatų, patrauklų senamiestį. Be abejo, labiausiai atvykėlius masina nuostabaus gamtovaizdžio apsuptyje plytinti Edinburgo pilis, pastatyta iš vulkaninių akmenų. Joje savo patogiuose sostuose sėdėjo daug Škotijos karalių, o dabar galimybę čia pabuvoti turi kone visi. Beje, Edinburge yra ir skandalingai pagarsėjusios Škotijos karalienės Marijos, kuriai pusseserė karalienė Elžbieta I už tariamą išdavystę nukirsdino galvą, Holyrood rūmai. Jie laisvai prieinami turistams, o šalia yra didžiulis parkas, kuriame galėsi pailsėti, atsigerti kavos. Žinoma, joks Europos didmiestis neapsieina be kultūrinių renginių ir vietų, pavyzdžiui, teatrų, kurių čia apstu! O nuo 1947 metų kasmet rengiamas Edinburgo Internacionalinis Festivalis, skirtas menams, yra plačiai žinomas visame pasaulyje. Taip pat vasarą dešimt dienų mieste vyksta Internacionalinis Džiazo ir Bliuzo Festivalis – didžiausias džiazo festivalis visoje Britanijoje. Melomanams ir menui neabejingiems žmonėms vien dėl to čia verta atvykti.

Įspūdžių iš Edinburgo tau atvežė dvidešimtmetė administratorė Živilė, nuvykusi lankyti ten gyvenančios mamos: „Klaidžiojant Edinburgo gatvėmis, negali atsigrožėti pastatais. Princess street - pagringinė šopingo gatvė, šalia traukinių stoties, pilna puikių parduotuvių. Čia galima rasti viską, ko ieškai, tačiau jeigu to negana, galima aplankyti Ocean terminalą, kuriame kaip ir mūsų Europoje yra daug parduotuvių ir restoranų. Terminalas pastatytas ant pačios prieplaukos - vos išėjus į balkoną, matosi Anglijos bei Škotijos pasididžiavimas Yachta Britannia. Ją galima aplankyti už tam tikrą mokestį. Kraštovaizdžiai sostinėje žavi kiekvieną. Būtina aplankyti Edinburgo pilį, kurios istorija gniaužia kvapą, o išėję iš traukinių stoties, iškart išvysite vulkaną, kurio viršūnėje ir stūkso ši pilis. Ji atvira lankytojams ištisą dieną. Galite aplankyti muziejų, kuris yra tarsi nesibaigianti istorinė kelionė. Jame rasite viską nuo dinozaurų liekanų, gyvūnų iškamšų, iki kinietiškų statulų bei ginklų ir mikroskopų.“.

Stounheivenas

Nors tai nėra didelis Škotijos miestas, tačiau sparčiai populiarėja kaip pakrantės traukos centras, nes vaizdas jame – tiesiog pasakiškas. Tarsi iš vaikystės paveikslėlių knygų atkeliavę pilys, iš milžiniškų akmens luitų pastatytos skulptūros, daug nedidelių restoranų ir dovanų krautuvių, ir nepakartojama Šiaurės jūra. Čia privalu pamatyti Dunnotarr pilies griuvėsius ir netoli jų, ant tamsaus kalno, stovintį Stounheiveno karo paminklą. Kadangi Šiaurės jūroje vandens temperatūra vasarą siekia tik dvylika laipsnių šilumos, nuo pirmo birželio sekmadienio iki rugsėjo pirmosios joje veikia atviras, specialiai įrengtas baseinas, kurio vanduo filtruotas, todėl švarus. Labai gražus ir miesto uostas. Kadangi vietiniai gyventojai itin draugiški, gal čia sutiksi savo gyvenimo meilę?

Studentė Vilma šiame mieste buvo vos vieną dieną per žiemos šventes, tačiau įspūdžių pakako ilgam: „Į Stounheiveną vykome traukiniu iš Aberdyno, palei Šiaurės jūrą, tad vaizdai pro langus iš tiesų stebino! Tai nedidelis miestas, į kurio uostą parplaukia žvejai su mažais kateriais ir laivai su šviežia žuvimi. Čia pilna alaus barų – pub‘ų, kur kiekvieną vakarą susirenka dažniausiai vietiniai vyrai ir, gurkšnodami alų, gvildena įvairiausias socialines ir politines problemas. Tiesa, keistokas jų akcentas kartais trukdo susikalbėti, tačiau šiaip gyventojai yra labai mandagūs, su tavimi sveikinasi, klausia, kaip sekasi ir t.t. Didžiausią įspūdį paliko Dunnotarr pilis, į kurią ėjau su draugėmis stačiais šlaitais (kaip tyčia, dar buvo paliję ir slidu) – vienas neatsargus žingsnis, ir nugarmėsi į apačią! Teko kabintis ir į krūmelius, ir į kitus augalėlius, kad saugiai pasiektume kiemą. Už kiekvieno posūkio pakeliui į pilį pamatydavom vis gražesnį gamtovaizdį, tad vis tekdavo sustoti ir nusifotografuoti, tačiau pati pilis atrodė tarsi iš atviruko – netekom amo! Sėdėti jos papėdėj ir žiūrėti į jūrą yra neapsakoma. Apskritai Stounheivenas yra vieta, kurioje bent jau aš norėčiau pasenti – atrodo, kad nieks niekur neskuba, džiaugiasi šia minute. Senukai savaitgaliais vaikšto susikibę už rankų palei jūrą nutiestais takeliais, o mamytės - su vaikučiais bei augintiniais.“