Viskas prasideda nuo svajonės. Aplankyti Danijai priklausančią Grenlandiją, dididžiausią pasaulio salą, knietėjo seniai, bet vis atbaidydavo skrydžių kaina, sunkai deranti su sveiku protu. Už tokią pačią kainą galima ir Australijoje kengūras apžiūrėti, ir dar liktų arbatpinigiams Naujojoje Zelandijoje.
Bet kai turi svajonę, tuomet ir dangus padeda - skrydžių bendrovė "Air Greenland" nusprendė pasiūlyti skrydžių iš Kopenhagos į Kangerlusuaką pigiau. Pirmiausia nusipirkau bilietus, o tada pradėjau aiškintis, kas tas Kangerlusuakas. Kaip tiksliai tariamas šio miesto pavadinimas nesupratau visos kelionės metu. Vis dėlto trumpą informaciją pateikiu - tai buvusi JAV karinė bazė Grenlandijos vakarinėje pakrantėje.
Tarp miestų nėra kelių
Grenlandijoje gyvena 57 tūkst. žmonių, o Kangerlusuake jų - apie 500. Į šį miestą dažniausiai turistai atskrenda vienai dienai, paskui keliauja tolyn. Kadangi Grenlandijoje tarp miestų nėra kelių ir susisiekti įmanoma tik lėktuvu, laivu arba žiemą šunų traukiamomis rogėmis, keliauti po salą itin brangu. Vietinių skrydžių bendrovės nė iš tolo neprimena pigių oro linijų, todėl nutariau per pirmą pažintį su Grenlandija tenkintis apsilankymu Kangerlusuake ir už 300 km esančiame Ilulisate - turistų lankomiausiomis vietomis Grenlandijoje. Toks sprendimas pasiteisino, nes pamačiau dvi visiškai skirtingas vietoves, žinoma, ir sutaupiau, nes Ilulisatą pasiekti iš Reikjaviko tikrai brangiau (tiesioginių skrydžių į Ilulisatą iš Kopenhagos nėra). Keliaujantiesiems po Grenlandiją siūlyčiau skrydžius suskaidyti į keletą dienų. Mano vietinis skrydis į Ilulisatą dėl blogų orų vėlavo 9 valandas, kai skridau į priekį, ir 1,5 valandos - grįžtant atgal. Vasara - turizmo sezonas, todėl geriau nakvyne pasirūpinti gerokai iš anksto. Ilulisate pasijutau kaip Palangoje: apsistojau pas vietos gyventojus, iš jų žvejų uoste nusipirkau rūkytų žuvų. Žinoma, jų skonis visai kitoks nei mūsų pajūryje, bet Baltijos jūroje bent vasarą gali maudytis, o aplinkui Ilulisatą plaukioja atskilę ledyno luistai.
Netoliese yra aktyviausias pasaulio ledynas Pietų Sermekas, judantis 40 metrų per parą greičiu. Nuo ledyno atskilę milžiniški ledo gabalai plaukia fiordu, kol ties miestu dėl sumažėjusio fiordo gylio įstringa, ir toliau gali judėti tik aptirpę arba suskilę į mažesnius ledo luitus. Ledyno fiordas 2004 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kaip pasakų iliustracija
Ilulisato miestelis, jo spalvoti nameliai atrodo kaip pasakų iliustracija. Tad nestebina, kad tai yra turistų lankomiausia vieta Grenlandijoje. Visiškai netoli miestelio įrengti trys skirtingo ilgio pasivaikščiojimo takai.
Didžiausia problema vasarą yra uodai. Man pasisekė, kad buvo vėjuota, antraip jie puola negailestingai. Išbandžiau porą pasivaikščiojimo maršrutų ir negaliu nuspręsti, kurį rekomnduočiau savo draugams. Abu veda ledo prigrūsto fiordo link. Vaizdai kerta per pakinklius. Neįmanoma apsakyti, kokį įspūdį daro milžiniški įvairių formų ledo luitai. Iš pirmo žvilgsnio apgaubia apgaulinga ramuma ir klaidinga sustojusio laiko iliuzija, bet kitą dieną atėjus į tą pačią vietą vaizdas būna jau kitoks.
Ilulisato vietinės kelionių agentūros siūlo išvykas laivu. Geriau plaukti žiūrėti ledynų ,,naktį”. “Naktį” rašau kabutėse, nes vasarą saulė nenusileidžia, nepasiekia horizonto, bet plaukiant vidurnaktį ledynas ne taip akina. Saulėtą dieną nuo jo atsispindinti šviesa yra labai intensyvi. Nepaprastai smagi išvyka stebėti banginių. Man pavyko pamatyti vieną kuprotąjį banginį. Apima keistas jausmas, kai milžiniškas gyvūnas plaukia visiškai šalia laivo ir yra už jį akivaizdžiai ilgesnis. Išvykoms laivu reikia tinkamai pasirengti. Nors vasara, bet tikrai nešilta, negelbsti nei karšta arbata, nei pledai, ir nuolat kirba mintis, kad iš anksto derėjo nusipirkti vaistų nuo peršalimo.
Ilulisate šiuo metu laksto apie 2 tūkst. šunų, kurie žiemą traukia roges ir kurių kadaise esą buvę apie 7 tūkstančius. Galima tik įsivaizduoti, kokia smarvė tvyrojo miestelyje vasarą, kai jų buvo daugiau, nes ir šiandien šunų laikymo vietose telkšo srutų balos.
Greiti kaip kiškiai
Visiškas kontrastas Ilulisatui yra Kangerlusuakas. Nors miestelis yra arčiausiai Grenlandijos nenutirpstančio ledo, aplinkui daug žalumos. Gausu ežerų, vis dėlto sausa ir vėjas neša dulkių kamuolius.
Vaikščiojant po tundrą pavyko pamatyti lapę, baltąjį kiškį, elnią ir net avijautį. Jo dairiausi tris dienas, nors paprastai avijaučiai ganosi netoli miestelio, niekas iš vietinių jų nebuvo matęs savaitę. Kelionių agentūros siūlo avijaučių safarį, kainuojantį "tik” 165 eurus ir trunkantį 2,5 valandos, o tikimybė pamatyti avijautį - gal 95 procentai. Geriau prieš perkant šią paslaugą pasiklausinėti vietinių, ar yra avijaučių, nes liepos pradžioje nė vienam turistui taip ir neteko jų pamatyti. Aš išvydau visai atsitiktinai per įprastą išvyką į tundrą, leisdamasi nuo 600 metrų aukščio kalvos. Vietiniai aiškino, kad dabar avijaučiai gyvena bandomis, nes turi jauniklių. Deja, tebuvo vienas vienišas ir labai baigštus avijautis. Joks safariui skirtas transportas iki tokios vietos nepriveš. Maniau, kad jie lėti, o pasirodo, gali skuosti kaip kiškiai. Tiesą sakant, kiškis prisileido arčiau nei avijautis. Sutikti vietiniai danai aiškino, kad jų medžioklė griežtai kontroliuojama, kiti tikino, jog visai neseniai iš 72 avijaučių bandos liko 2, nes kitus nušovė.
Ilulisate šiuo metu įsikūrę apie 2 tūkst. šunų, kurie žiemą traukia roges ir kurių
kadaise esą buvę apie 7 tūkstančius.
Gryno oro užtektinai
25 km nuo miestelio yra Raselo ledynas. Galima pirkti ekskursiją iš kelionių agentūrų, bet poliarinę dieną įmanoma iki ledyno nusigauti ir savarankiškai. Kangerlusuake gyvena daug mokslininkų, iki ledyno veda šioks toks kelias, ir nuolatos kas nors ten važiuoja tyrinėti. Visos stabdomos mašinos stoja, bet ne visose yra vietos priimti pakeleivį. 50 kilometrų eiti nereikėjo, bet bene pusę atstumo teko nupėdinti. Pakeliui sutikau studentus, imančius vandens mėginius iš aplinkinių ežeriukų. Teoriškai vanduo turėtų būti švarus, bet kai kur veisiasi bakterijų, kurios išskiria toksinų. Vandentiekio vanduo miestelyje stipriai paveiktas chloro. Taip pat nustebino tyrėjų mintis, kad didelė regiono problema yra gyvsidabris, kurio kaupiasi žuvyse, o jas maistui naudoja inuitai, vietiniai Grenlandijos gyventojai. Na, bent jau gryno oro užtektinai, išskyrus metą, kai uždega miestelio šiukšlyną, ir vėjas pučia iš tos pusės.
Raselo ledynas ne mažiau įspūdingas negu ledo sankaupos prie Ilulisato. Tikrai verta skirti dieną jam aplankyti. Nenusivylė ir ėjusieji pasivaikščioti ant Grenlandijos nenutirptančio ledo. Tik tokiam pasivaikščiojimui reikalingas patyręs gidas. Dėl klimato kaitos labiau tirpstant ledui atsiranda upių, ežeriukų, properšų. Neturintiesiems reikiamos įrangos ir patirties pasivaikščiojimas gali baigtis liūdnai.
Kai kurie sutikti turistai bambėjo, kad Kangerlusuake nėra ką veikti. Tikrai netiesa. Tai puiki vieta dienos ar ilgesniems žygiams į tundrą, taip pat iš čia lengviausiai pasiekiamas ledynas ir Grenlandijos nenutirpstantis ledas. Net ir labai taupant kelionės po Grenlandiją biudžetas nebus mažas, tačiau įspūdžiai atperka viską, o dėl didelio klimato kaitos poveikio ir žmonių ūkinės veiklos laikui bėgant Grenlandijos vaizdas gali gerokai pasikeisti.
Kangerlusuako oro uostas.