Malta: geriausi dalykai beveik nekainavo

Va­žiuo­jant iš oro uos­to Mal­tos sos­ti­nės Va­le­tos link, ša­lis at­ro­do tar­si iš­ti­sas mies­tas – sa­la, re­gis, tan­kiai ap­gy­ven­din­ta, nors gy­ven­to­jų čia be­ne pu­sė mi­li­jo­no. Ke­lio­nės tiks­las – Sli­ma, ku­ror­ti­nis mies­te­lis, vie­nas iš prieš­ais Va­le­tą įsi­kū­ru­sių pa­jū­rio mies­te­lių gran­di­nės (Sent Džu­lian­sas, Gzi­ra, Msi­da). Čia ap­sis­to­ti pi­giau nei Va­le­to­je, o nu­kak­ti į sos­ti­nę la­bai pa­pras­ta ir il­gai ne­trun­ka (apie 15-30 min. au­to­bu­su, iš Sli­mos kel­tu – 15 min.). Kaip te­ko gir­dė­ti iš Mal­tą pa­mė­gu­sių žmo­nių, jie ren­ka­si šių mies­tu­kų vieš­bu­čius ir to­dėl, kad nuo jų sto­gų te­ra­sų ar iš pa­čių kam­ba­rių at­si­ve­ria ža­vūs įlan­kos ir lai­vų vaiz­dai, ma­ty­ti gels­vo kal­kak­me­nio Va­le­tos mū­rai, bokš­tai ir baž­ny­čios.

Va­ka­rė­jant Sli­mo­je ver­ta pa­si­vaikš­čio­ti Ix-Xatt gat­ve­le, vin­giuo­jan­čia pa­lei įlan­ką. Iš čia ge­riau­siai ma­ty­ti va­ka­rop sa­vo švie­sas įžie­bian­ti Va­le­ta. Tuo me­tu pa­čio­je Sli­mo­je ūžia pa­kran­tės ka­vi­nės ir ba­rai. Be­je, nak­ti­nis gy­ve­ni­mas čia jud­res­nis nei sos­ti­nė­je. Kam rū­pi ap­si­pirk­ti, Sli­mo­je tai ir­gi ga­li pa­da­ry­ti.

Sos­ti­nės gatvelėmis

Sto­riau­sio­mis ak­mens sie­no­mis ap­juos­ta Va­le­ta ža­vi ir tuo, kad čia nė­ra pla­čių gat­vių, trans­por­to srau­tų. Čia tik lei­die­si ir ky­li ak­me­ni­nė­mis laip­tų pa­ko­po­mis, o už­ko­pęs gė­rie­si įspū­din­gais vaiz­dais. Tu­ris­tams kar­tais kliū­va ne­gy­ve­na­mi būs­tai aukš­tuo­se se­nuo­se Va­le­tos na­muo­se. Kur iš­ny­ko jų gy­ven­to­jai – ne­at­sa­ko ir vie­ti­niai.

Vaikš­tant tuš­čio­mis Va­le­tos gat­vė­mis ly­di nuo­la­ti­nis pa­ukš­čiu­kų cyp­sė­ji­mas. Tur­būt įsi­tai­sę sie­no­se, nes ža­lu­mos gels­va­ja­me mies­te ne­daug. Gra­žiau­sios me­džių ir gė­ly­nų oa­zės – aukš­tu­ti­niuo­se bei že­mu­ti­niuo­se Barrakka so­duo­se, taip pat Has­ting­so so­duo­se.

Kylant Valetos gatvele. Namai tipiniais maltiečių balkonais.

Mies­to puo­šme­na - mil­ži­niš­kas Kar­me­lio kal­no Die­vo Mo­ti­nos ba­zi­li­kos ku­po­las, ryš­kiau­sias Va­le­tos ak­cen­tas, ma­to­mas iš la­bai to­li. Tiek Va­le­tos, tiek ki­tų mies­tų gat­vė­se, na­mų fa­sa­duo­se, lan­guo­se, pa­sta­tų vi­du­je gau­su šven­tų­jų at­vaiz­dų, už­ra­šų, skel­bian­čių ti­kė­ji­mą, bet ar mal­tie­čiai iš tie­sų re­li­gin­gi, pra­ei­viui su­nku spręs­ti.

Ver­tin­giau­siu sos­ti­nės lan­ky­ti­nu ob­jek­tu lai­ko­ma Šv. Jo­no ka­ted­ra su prie jos esan­čiu tur­tin­gu mu­zie­ju­mi (įėji­mas – 5 eu­rai). Jos vi­dus pra­ban­giai iš­puoš­tas auk­suo­tais or­na­men­tais. Iš pra­džių ši šven­to­vė bu­vo kuk­li, bet vė­liau Šv. Jo­no ri­te­rių or­di­nas nu­spren­dė pa­vers­ti ją vie­na įsta­biau­sių pa­sau­ly­je. Dau­giau nei 200 me­tų ši baž­ny­čia bu­vo ri­te­rių or­di­no vie­nuo­ly­no baž­ny­čia, di­die­ji ma­gis­trai ir ri­te­riai do­va­no­jo jai di­de­lės me­ni­nės ver­tės do­va­nas. Ka­ted­ros ora­to­ri­ju­je yra ir įspū­din­gas gar­sio­jo Ca­ra­vag­gio pa­veiks­las "Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo nu­kirs­di­ni­mas". Tai yra di­džiau­sias šio dai­li­nin­ko su­kur­tų dar­bų ir vie­nin­te­lis ži­no­mas, ant ku­rio yra me­ni­nin­ko par­ašas. Iš Ro­mos dėl žmog­žu­dys­tės pa­bė­gu­siam, o vė­liau Mal­to­je prie­globs­tį ra­du­siam Ca­ra­vag­gio Šv. Jo­no or­di­nas su­da­rė są­ly­gas kur­ti, dai­li­nin­kas ta­po Mal­tos or­di­no ri­te­riu, bet ir vėl įsi­vė­lė į muš­ty­nes, bu­vo pa­so­din­tas į Šv. An­ge­lo for­tą, stūk­san­tį prieš­ais Va­le­tą esan­čia­me Bir­gu (ar­ba Vi­to­rio­zos) mies­te, iš kur jam ir vėl pa­vy­ko pa­bėg­ti.

Vi­to­rio­za, Seng­lė­ja (Is­la) ir Kos­pi­kua (Borm­la) – vie­nas su ki­tu su­si­sie­kian­čių lan­ky­ti­nų mies­tų tri­ju­lė, kur ti­krai ge­ra pa­si­vaikš­čio­ti, pa­si­mė­gau­ti ra­my­be ir įlan­kų vaiz­dais. Juos ver­ta ap­žiū­rė­ti ir iš jū­ros, už­si­sa­kius krui­zą lai­vu.

Po Mdi­ną ir Rabatą

Ty­liuo­ju mies­tu va­di­na­mą se­ną­ją Mal­tos sos­ti­nę Mdi­ną re­ko­men­duo­ja­ma lan­ky­ti anks­ti ry­te. Sa­ko­ma, jog ta­da ge­riau­siai jun­ti be­veik ne­gy­ve­na­mo mies­to pa­mink­lo ma­gi­ją. Ta­čiau maž­daug 10 va­lan­dą ry­to tai jau ne­la­bai ak­tua­lu – nors ir ne­triukš­mi­ga, bet tu­ris­tų jau gau­su.

No­rin­tie­ji pa­si­jus­ti ka­ra­liš­kai ga­li sės­ti į ka­rie­tą ir pra­lėk­ti siau­ro­mis, nuo žir­gų ka­no­pų ai­din­čio­mis gat­vė­mis. Ar­ba už­suk­ti pa­sė­dė­ti Pi­ro rū­mų (Pa­laz­zo de Piro) ka­vi­nė­je. Erd­vio­se rū­mų sa­lė­se tvy­ro ra­my­bė, gir­dė­ti ty­li kla­si­ki­nė mu­zi­ka, o pa­ki­lus į te­ra­są nuo ak­me­ni­nės sie­nos at­si­ve­ria ža­liuo­jan­čios Mal­tos ly­gu­mos.

Šv. Pauliaus bažnyčia Rabato centre.

Už Mdi­nos įtvir­ti­ni­mų – jau­kus Ra­ba­to mies­tas. Gat­ve­lė at­ve­da prie Šv. Pa­uliaus baž­ny­čios, o ša­lia jos – įėji­mas į po­že­mi­nes ka­ta­kom­bas, kur bu­vo lai­do­ja­mi mi­ru­sie­ji. Čia pat – ir Šv. Pa­uliaus gro­ta. Pa­sa­ko­ja­ma, kad šven­to­jo lai­vas su­du­žo prie Mal­tos kran­tų. Iš­si­gel­bė­jęs jis pri­sig­lau­dė gro­to­je ir ėmė skleis­ti sa­lo­je krikš­čio­ny­bę. Šio­je gro­to­je mel­dė­si ir po­pie­žius Jo­nas Pa­ulius II. Į tą pa­tį lan­ky­ti­ną komp­lek­są įtrauk­tas ir Wig­na­cour­to mu­zie­jus, kur ga­li­ma pa­ma­ty­ti iš­ties įspū­din­gų Mal­tos or­di­no re­lik­tų.

Šis tas skanaus

Lan­ky­ti mu­zie­jus, kaip ži­no­me, ne toks ir leng­vas už­siė­mi­mas. To­dėl pri­sės­ti vi­lio­ja Ra­ba­to ka­vi­nės ir res­to­ra­nai, at­sklei­džian­tys pa­sta­tų, ku­riuo­se įsi­kū­ru­sios šios mai­ti­ni­mo įstai­gos, is­to­ri­nę ver­tę. Vie­nas res­to­ra­nas skel­bia esą iš­lai­kęs se­no­vės ro­mė­nų sie­nos frag­men­tą. Su­sto­jus prie ki­to – pa­mink­li­nė len­ta by­lo­ja, kad čia, Xara rū­muo­se, iš­sau­go­ti 300 me­tų se­nu­mo ba­ro­ki­nio de­ko­ro ele­men­tai. Rū­muo­se įsi­kū­ru­sia­me res­to­ra­ne Bot­te­gin Pa­laz­zo Xara ka­va gar­di ir pi­gi. Pui­kus pa­si­sė­dė­ji­mas mu­zie­ji­nė­je ap­lin­ko­je, kai pro aukš­tus lan­gus sklin­da švel­ni po­pie­tės švie­sa. Ir be jo­kių bi­lie­tų. De­ja, vir­tu­vė jau ne­vei­kia, val­gy­ti ne­be­duo­da. Rei­kė­tų ži­no­ti, jog tai įpras­tas reiš­ki­nys Mal­to­je. Ir ki­tų mai­ti­ni­mo įstai­gų vir­tu­vės už­da­ro­mos maž­daug iki 16 val., o ta­da iš­tuš­tė­ju­sius sta­lus ap­sė­da vie­ti­niai.

Bet yra ki­ta iš­ei­tis: ga­li­ma nu­si­pirk­ti tik ke­lias­de­šimt cen­tų kai­nuo­jan­čių skaniųjų pastizzi, tra­di­ci­nių mal­tie­čių py­ra­gė­lių iš teš­los su žir­nių ar ri­ko­tos sū­rio įda­ru. Dar mal­tie­čiai mėgs­ta sal­džius ke­pi­nius ir sau­sai­nius su da­tu­lių įda­ru. Kad ir kur ke­liau­tum, nuo­lat ly­di po­pu­lia­riau­sio jų alaus Cisk rek­la­ma.

Gre­ti­mo­je Go­co sa­lo­je kvie­čia­ma par­agau­ti vie­tos vy­no, ku­ris, kaip tei­gia ži­no­vai, ski­ria­si nuo pa­ga­min­to Mal­tos sa­lo­je. Go­cas gar­sė­ja ir sa­vo sū­riu bei tra­di­ci­niu val­giu ftira.

Ke­lio­nė į salą

Tai­gi, Go­cas, ma­žes­nė Mal­tos sa­la, pa­sie­kia­ma nuo­lat kur­suo­jan­čiais kel­tais. Au­to­bu­sas iš Sli­mos į Cir­ke­vą, iš kur iš­plau­kia kel­tai, le­kia ne­sus­to­da­mas net sto­te­lė­se, ku­rio­se lau­kia ke­lei­viai. Vie­na ša­ly­je at­os­to­ga­vu­si lie­tu­vė aiš­ki­no, jog vai­ruo­to­jui lei­džia­ma ne­sus­to­ti, jei au­to­bu­se yra 12 sto­vin­čių ke­lei­vių. Sma­gu, kad šie marš­ru­ti­niai au­to­bu­sai la­bai grei­ti. Bet rei­kia tu­rė­ti gal­vo­je jų po­mė­gį vė­luo­ti. O kar­tais šias trans­por­to prie­mo­nes rei­kia tie­siog stab­dy­ti. Bet, aiš­ku, va­ži­nė­ji­mo po vi­są sa­lą kai­na – ne­įti­ki­ma: 7 die­nų bi­lie­tas – vos 6,50 eu­ro, 1 die­nos – 1,50 eu­ro.

Go­co sa­lo­je ga­li­ma ap­lan­ky­ti me­ga­li­ti­nių šven­tyk­lų komp­lek­są Džgan­ti­ją. Tai pir­mo­ji iš Mal­to­je ap­tik­tų me­ga­li­ti­nių šven­tyk­lų, įtrauk­ta į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą. Įdo­mu, kad šie sta­ti­niai, su­dė­lio­ti iš mil­ži­niš­kų ak­mens lui­tų, se­nes­ni nei Egip­to pi­ra­mi­dės. 3600-3000 me­tų prieš Kris­tų Džgan­ti­ją pa­sta­tė sa­lo­je gy­ve­nę žem­dir­biai ir pie­me­nys. Spė­ja­ma, kad čia bu­vo at­lie­ka­mi gy­vy­bei ir vai­sin­gu­mui skir­ti ri­tua­lai. Bet ti­kro­vė­je pa­ma­ty­ti vaiz­dai kiek nu­vi­lia – Džgan­ti­jos mas­te­lis ma­žes­nis nei ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti iš tu­ris­ti­nių lanks­ti­nu­kų, o bi­lie­to kai­na į šį ir ki­tus me­ga­li­ti­nius ob­jek­tus – net 10 eu­rų.

Aiš­ku, Go­co sa­lo­je rei­kė­tų ap­lan­ky­ti sa­los sos­ti­nė­je Vik­to­ri­jo­je esan­čią tvir­to­vę (Cittadella), o juo­lab – mil­ži­niš­ko kal­kak­me­nio uo­lą (The Azu­re window) su ar­kos for­mos ply­šiu. Tai ti­krai įspū­din­gas gam­tos pa­mink­las. Ži­no­ma, ne vie­nin­te­lis ne­di­de­lės ša­lies te­ri­to­ri­jo­je.

Įtiks dau­ge­liui

Ke­liau­to­jams re­ko­men­duo­ja­ma ap­lan­ky­ti ir Mal­tos žve­jų mies­te­lius. Gar­siau­sias iš jų – Mar­saš­lo­kas, pa­mėg­tas dėl gau­sy­bės įlan­ko­je plū­du­riuo­jan­čių luzzi – tra­di­ci­nių spal­vin­gų lai­ve­lių su prie­ky­je iš­pieš­to­mis aki­mis, esą sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis nuo pa­vo­jų sau­gan­čias die­vo Ozy­rio akis. Tu­ris­tus čia trau­kia ir sek­ma­die­niais vyks­tan­tys tur­gūs. Pa­kran­tės res­to­ra­nai kvie­čia par­agau­ti žu­vų pa­tie­ka­lų (nuo 12 eu­rų), bet ga­li­ma iš­si­vers­ti ir su tra­di­ci­ne mal­tie­čių sriu­ba aljotta (apie 5 eu­rus).

Vis­ko ne­iš­var­dy­si. Ta­čiau Mal­ta ti­krai ge­ras va­rian­tas ir ke­liau­ti vie­nam (čia sau­gu, daug leng­vai pa­sie­kia­mų tu­ris­ti­nių ob­jek­tų, tad, jei ne­si­no­ri, ne­bū­ti­na gu­lė­ti plia­že), ir šei­moms bei drau­gams (bi­lie­tus ir ap­gy­ven­di­ni­mą už­si­sa­kant dar žie­mą ga­li­ma ras­ti ti­krai ne­blo­gų kai­nų pa­va­sa­riui ir va­sa­rai).

Tie­sio­gi­nis skry­dis iš Kau­no į Mal­tą trun­ka apie 3,5 va­lan­dos. Lėk­tu­ve pa­var­čius "Rya­nair" žur­na­liu­ką užk­liu­vo vi­lio­jan­ti Mal­tos jū­rų par­ko rek­la­ma: "Pa­plau­kiok su del­fi­nais!!!" Nors tai ti­krai bran­gu, bet kas nors vis tiek pa­ma­nys: "Ko­dėl gi ne?"

Karš­čiau­sias tu­ris­ti­nis se­zo­nas Mal­to­je – rugp­jū­tis. Be­je, vi­sai ne­se­niai pa­skelb­ti duo­me­nys ro­do, kad šios ša­lies mau­dyk­lų ko­ky­bė – tarp ge­riau­siai įver­tin­tų Eu­ro­po­je (kar­tu su Kip­ru ir Liuk­sem­bur­gu).