Neįprastos vasaros atostogos Grenlandijoje

Vis­kas pra­si­de­da nuo sva­jo­nės. Ap­lan­ky­ti Da­ni­jai pri­klau­san­čią Gren­lan­di­ją, di­di­džiau­sią pa­sau­lio sa­lą, knie­tė­jo se­niai, bet vis at­bai­dy­da­vo skry­džių kai­na, su­nkai de­ran­ti su svei­ku pro­tu. Už to­kią pa­čią kai­ną ga­li­ma ir Aus­tra­li­jo­je ken­gū­ras ap­žiū­rė­ti, ir dar lik­tų ar­bat­pi­ni­giams Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je.

Bet kai tu­ri sva­jo­nę, tuo­met ir dan­gus pa­de­da - skry­džių bend­ro­vė "Air Green­land" nu­spren­dė pa­siū­ly­ti skry­džių iš Ko­pen­ha­gos į Kan­ger­lu­sua­ką pi­giau. Pir­miau­sia nu­si­pir­kau bi­lie­tus, o ta­da pra­dė­jau aiš­kin­tis, kas tas Kan­ger­lu­sua­kas. Kaip tiks­liai ta­ria­mas šio mies­to pa­va­di­ni­mas ne­sup­ra­tau vi­sos ke­lio­nės me­tu. Vis dėl­to trum­pą in­for­ma­ci­ją pa­tei­kiu - tai bu­vu­si JAV ka­ri­nė ba­zė Gren­lan­di­jos va­ka­ri­nė­je pa­kran­tė­je.

Tarp mies­tų nė­ra kelių

Gren­lan­di­jo­je gy­ve­na 57 tūkst. žmo­nių, o Kan­ger­lu­sua­ke jų - apie 500. Į šį mies­tą daž­niau­siai tu­ris­tai at­skren­da vie­nai die­nai, pa­skui ke­liau­ja to­lyn. Ka­dan­gi Gren­lan­di­jo­je tarp mies­tų nė­ra ke­lių ir su­si­siek­ti įma­no­ma tik lėk­tu­vu, lai­vu ar­ba žie­mą šu­nų trau­kia­mo­mis ro­gė­mis, ke­liau­ti po sa­lą itin bran­gu. Vie­ti­nių skry­džių bend­ro­vės nė iš to­lo ne­pri­me­na pi­gių oro li­ni­jų, to­dėl nu­ta­riau per pir­mą pa­žin­tį su Gren­lan­di­ja ten­kin­tis ap­si­lan­ky­mu Kan­ger­lu­sua­ke ir už 300 km esan­čia­me Ilu­li­sa­te - tu­ris­tų lan­ko­miau­sio­mis vie­to­mis Gren­lan­di­jo­je. Toks spren­di­mas pa­si­tei­si­no, nes pa­ma­čiau dvi vi­siš­kai skir­tin­gas vie­to­ves, ži­no­ma, ir su­tau­piau, nes Ilu­li­sa­tą pa­siek­ti iš Reik­ja­vi­ko ti­krai bran­giau (tie­sio­gi­nių skry­džių į Ilu­li­sa­tą iš Ko­pen­ha­gos nė­ra). Ke­liau­jan­tie­siems po Gren­lan­di­ją siū­ly­čiau skry­džius su­skai­dy­ti į ke­le­tą die­nų. Ma­no vie­ti­nis skry­dis į Ilu­li­sa­tą dėl blo­gų orų vė­la­vo 9 va­lan­das, kai skri­dau į prie­kį, ir 1,5 va­lan­dos - grįž­tant at­gal. Va­sa­ra - tu­riz­mo se­zo­nas, to­dėl ge­riau nak­vy­ne pa­si­rū­pin­ti ge­ro­kai iš anks­to. Ilu­li­sa­te pa­si­ju­tau kaip Pa­lan­go­je: ap­sis­to­jau pas vie­tos gy­ven­to­jus, iš jų žve­jų uos­te nu­si­pir­kau rū­ky­tų žu­vų. Ži­no­ma, jų sko­nis vi­sai ki­toks nei mū­sų pa­jū­ry­je, bet Bal­ti­jos jū­ro­je bent va­sa­rą ga­li mau­dy­tis, o ap­lin­kui Ilu­li­sa­tą plau­kio­ja at­ski­lę le­dy­no luis­tai.

Ne­to­lie­se yra ak­ty­viau­sias pa­sau­lio le­dy­nas Pie­tų Ser­me­kas, ju­dan­tis 40 me­trų per par­ą grei­čiu. Nuo le­dy­no at­ski­lę mil­ži­niš­ki le­do ga­ba­lai plau­kia fior­du, kol ties mies­tu dėl su­ma­žė­ju­sio fior­do gy­lio įstrin­ga, ir to­liau ga­li ju­dė­ti tik ap­tir­pę ar­ba su­ski­lę į ma­žes­nius le­do lui­tus. Le­dy­no fior­das 2004 me­tais bu­vo įtrauk­tas į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą.

Kaip pa­sa­kų iliustracija

Ilu­li­sa­to mies­te­lis, jo spal­vo­ti na­me­liai at­ro­do kaip pa­sa­kų ilius­tra­ci­ja. Tad ne­ste­bi­na, kad tai yra tu­ris­tų lan­ko­miau­sia vie­ta Gren­lan­di­jo­je. Vi­siš­kai ne­to­li mies­te­lio įreng­ti trys skir­tin­go il­gio pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kai.

Di­džiau­sia prob­le­ma va­sa­rą yra uo­dai. Man pa­si­se­kė, kad bu­vo vė­juo­ta, an­traip jie puo­la ne­gai­les­tin­gai. Iš­ban­džiau po­rą pa­si­vaikš­čio­ji­mo marš­ru­tų ir ne­ga­liu nu­spręs­ti, ku­rį re­komn­duo­čiau sa­vo drau­gams. Abu ve­da le­do pri­grūs­to fior­do link. Vaiz­dai ker­ta per pa­kink­lius. Ne­įma­no­ma ap­sa­ky­ti, ko­kį įspū­dį da­ro mil­ži­niš­ki įvai­rių for­mų le­do lui­tai. Iš pir­mo žvilgs­nio ap­gau­bia ap­gau­lin­ga ra­mu­ma ir klai­din­ga su­sto­ju­sio lai­ko iliu­zi­ja, bet ki­tą die­ną at­ėjus į tą pa­čią vie­tą vaiz­das bū­na jau ki­toks.

Ilu­li­sa­to vie­ti­nės ke­lio­nių agen­tū­ros siū­lo iš­vy­kas lai­vu. Ge­riau plauk­ti žiū­rė­ti le­dy­nų ,,nak­tį”. “Nak­tį” ra­šau ka­bu­tė­se, nes va­sa­rą sau­lė ne­nu­si­lei­džia, ne­pa­sie­kia ho­ri­zon­to, bet plau­kiant vi­dur­nak­tį le­dy­nas ne taip aki­na. Sau­lė­tą die­ną nuo jo at­sis­pin­din­ti švie­sa yra la­bai in­ten­sy­vi. Ne­pap­ras­tai sma­gi iš­vy­ka ste­bė­ti ban­gi­nių. Man pa­vy­ko pa­ma­ty­ti vie­ną kup­ro­tą­jį ban­gi­nį. Api­ma keis­tas jaus­mas, kai mil­ži­niš­kas gy­vū­nas plau­kia vi­siš­kai ša­lia lai­vo ir yra už jį aki­vaiz­džiai il­ges­nis. Iš­vy­koms lai­vu rei­kia tin­ka­mai pa­si­reng­ti. Nors va­sa­ra, bet ti­krai ne­šil­ta, ne­gelbs­ti nei karš­ta ar­ba­ta, nei ple­dai, ir nuo­lat kir­ba min­tis, kad iš anks­to de­rė­jo nu­si­pirk­ti vais­tų nuo per­ša­li­mo.

Ilu­li­sa­te šiuo me­tu laks­to apie 2 tūkst. šu­nų, ku­rie žie­mą trau­kia ro­ges ir ku­rių ka­dai­se esą bu­vę apie 7 tūks­tan­čius. Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kia smar­vė tvy­ro­jo mies­te­ly­je va­sa­rą, kai jų bu­vo dau­giau, nes ir šian­dien šu­nų lai­ky­mo vie­to­se telk­šo sru­tų ba­los.

Grei­ti kaip kiškiai

Vi­siš­kas kon­tras­tas Ilu­li­sa­tui yra Kan­ger­lu­sua­kas. Nors mies­te­lis yra ar­čiau­siai Gren­lan­di­jos ne­nu­tirps­tan­čio le­do, ap­lin­kui daug ža­lu­mos. Gau­su eže­rų, vis dėl­to sau­sa ir vė­jas ne­ša dul­kių ka­muo­lius.

Vaikš­čio­jant po tund­rą pa­vy­ko pa­ma­ty­ti la­pę, bal­tą­jį kiš­kį, el­nią ir net avi­jau­tį. Jo dai­riau­si tris die­nas, nors pa­pras­tai avi­jau­čiai ga­no­si ne­to­li mies­te­lio, nie­kas iš vie­ti­nių jų ne­bu­vo ma­tęs sa­vai­tę. Ke­lio­nių agen­tū­ros siū­lo avi­jau­čių sa­fa­rį, kai­nuo­jan­tį "tik” 165 eu­rus ir trun­kan­tį 2,5 va­lan­dos, o ti­ki­my­bė pa­ma­ty­ti avi­jau­tį - gal 95 pro­cen­tai. Ge­riau prieš per­kant šią pa­slau­gą pa­sik­lau­si­nė­ti vie­ti­nių, ar yra avi­jau­čių, nes lie­pos pra­džio­je nė vie­nam tu­ris­tui taip ir ne­te­ko jų pa­ma­ty­ti. Aš iš­vy­dau vi­sai at­si­tik­ti­nai per įpras­tą iš­vy­ką į tund­rą, leis­da­ma­si nuo 600 me­trų aukš­čio kal­vos. Vie­ti­niai aiš­ki­no, kad da­bar avi­jau­čiai gy­ve­na ban­do­mis, nes tu­ri jau­nik­lių. De­ja, te­bu­vo vie­nas vie­ni­šas ir la­bai baigš­tus avi­jau­tis. Joks sa­fa­riui skir­tas trans­por­tas iki to­kios vie­tos ne­pri­veš. Ma­niau, kad jie lė­ti, o pa­si­ro­do, ga­li skuos­ti kaip kiš­kiai. Tie­są sa­kant, kiš­kis pri­si­lei­do ar­čiau nei avi­jau­tis. Su­tik­ti vie­ti­niai da­nai aiš­ki­no, kad jų me­džiok­lė griež­tai kon­tro­liuo­ja­ma, ki­ti ti­ki­no, jog vi­sai ne­se­niai iš 72 avi­jau­čių ban­dos li­ko 2, nes ki­tus nu­šo­vė.

Gry­no oro užtektinai

25 km nuo mies­te­lio yra Ra­se­lo le­dy­nas. Ga­li­ma pirk­ti eks­kur­si­ją iš ke­lio­nių agen­tū­rų, bet po­lia­ri­nę die­ną įma­no­ma iki le­dy­no nu­si­gau­ti ir sa­va­ran­kiš­kai. Kan­ger­lu­sua­ke gy­ve­na daug moks­li­nin­kų, iki le­dy­no ve­da šioks toks ke­lias, ir nuo­la­tos kas nors ten va­žiuo­ja ty­ri­nė­ti. Vi­sos stab­do­mos ma­ši­nos sto­ja, bet ne vi­so­se yra vie­tos pri­im­ti pa­ke­lei­vį. 50 ki­lo­me­trų ei­ti ne­rei­kė­jo, bet be­ne pu­sę at­stu­mo te­ko nu­pė­din­ti. Pa­ke­liui su­ti­kau stu­den­tus, im­an­čius van­dens mė­gi­nius iš ap­lin­ki­nių eže­riu­kų. Teo­riš­kai van­duo tu­rė­tų bū­ti šva­rus, bet kai kur vei­sia­si bak­te­ri­jų, ku­rios iš­ski­ria tok­si­nų. Van­den­tie­kio van­duo mies­te­ly­je stip­riai pa­veik­tas chlo­ro. Taip pat nu­ste­bi­no ty­rė­jų min­tis, kad di­de­lė re­gio­no prob­le­ma yra gyv­si­dab­ris, ku­rio kau­pia­si žu­vy­se, o jas mais­tui nau­do­ja inui­tai, vie­ti­niai Gren­lan­di­jos gy­ven­to­jai. Na, bent jau gry­no oro už­tek­ti­nai, iš­sky­rus me­tą, kai už­de­ga mies­te­lio šiukš­ly­ną, ir vė­jas pu­čia iš tos pu­sės.

Ra­se­lo le­dy­nas ne ma­žiau įspū­din­gas ne­gu le­do san­kau­pos prie Ilu­li­sa­to. Ti­krai ver­ta skir­ti die­ną jam ap­lan­ky­ti. Ne­nu­si­vy­lė ir ėju­sie­ji pa­si­vaikš­čio­ti ant Gren­lan­di­jos ne­nu­tirp­tan­čio le­do. Tik to­kiam pa­si­vaikš­čio­ji­mui rei­ka­lin­gas pa­ty­ręs gi­das. Dėl kli­ma­to kai­tos la­biau tirps­tant le­dui at­si­ran­da upių, eže­riu­kų, pro­per­šų. Ne­tu­rin­tie­siems rei­kia­mos įran­gos ir pa­tir­ties pa­si­vaikš­čio­ji­mas ga­li baig­tis liūd­nai.

Kai ku­rie su­tik­ti tu­ris­tai bam­bė­jo, kad Kan­ger­lu­sua­ke nė­ra ką veik­ti. Ti­krai ne­tie­sa. Tai pui­ki vie­ta die­nos ar il­ges­niems žy­giams į tund­rą, taip pat iš čia leng­viau­siai pa­sie­kia­mas le­dy­nas ir Gren­lan­di­jos ne­nu­tirps­tan­tis le­das. Net ir la­bai tau­pant ke­lio­nės po Gren­lan­di­ją biu­dže­tas ne­bus ma­žas, ta­čiau įspū­džiai at­per­ka vis­ką, o dėl di­de­lio kli­ma­to kai­tos po­vei­kio ir žmo­nių ūki­nės veik­los lai­kui bė­gant Gren­lan­di­jos vaiz­das ga­li ge­ro­kai pa­si­keis­ti.

Mūsų akiai neįprasta pramoga Grenlandijoje.

Mergaitės pasipuošė tautiniais kostiumais.

Kangerlusuake turi ką veikti ir mokslininkai.

 Kangerlusuako oro uostas.