Rumunijos miestų karuselė

Bu­ka­reš­tas ja ta­po 1862 me­tais, kai Va­la­ki­ja ir Mol­da­vi­ja su­da­rė bend­rą Ru­mu­ni­jos ku­ni­gaikš­tys­tę. Prieš tai Bu­ka­reš­tas bu­vo pa­grin­di­nis Va­la­ki­jos, dar va­di­na­mos Ta­ra Romaneasca (ro­mė­nų ša­lis), mies­tu.

Šio is­to­ri­nio nu­kry­pi­mo pri­rei­kė to­dėl, kad te­bė­ra ga­jus įpro­tis Ru­mu­ni­ją ta­pa­tin­ti su ro­mais. Tai er­zi­na ru­mu­nus, jie ban­do pa­neig­ti ste­reo­ti­pą, Ru­mu­ni­ją vaiz­duo­jan­tį kaip či­go­nų ša­lį. Esą ša­ly­je, tu­rin­čio­je 22 mln. gy­ven­to­jų, yra tik 600 tūkst. či­go­nų. Ki­ta ver­tus, bū­tent šios vals­ty­bės Si­biu mies­te šiuo me­tu gy­ve­na po­nas Ju­lia­nas, ap­sis­kel­bęs vi­sų pa­sau­lio či­go­nų im­pe­ra­to­riu­mi.

Ka­dan­gi bend­ra­ke­lei­viai no­ri at­rak­ci­jos, pra­šo par­ody­ti, kur ir kaip či­go­nai gy­ve­na, pa­ke­liui į Bu­ka­reš­tą pa­su­ka­me vie­nu iš jo prie­mies­čių. Čia vie­na ša­lia ki­tos sto­vi dau­giaaukš­tės či­go­nų pi­lai­tės, iš­puoš­tos gau­sy­be bokš­te­lių. Ru­mu­nai bjau­ri­si jų ar­chi­tek­tū­ra, o at­vy­kė­liams šie sta­ti­niai nors ir keis­ti, bet įspū­din­gi. Pa­tys či­go­nai, su­sė­dę abi­pus gat­vės prie sa­vo pi­lių, ži­no­ma, vi­siš­kai ne­si­džiau­gia pro mi­kroau­to­bu­so lan­gą fo­toa­pa­ra­tais pok­šin­čiais tu­ris­tais.

Pa­siž­val­gy­mas po sostinę

Bu­ka­reš­to pa­va­di­ni­mas kil­di­na­mas iš le­gen­di­nio pie­me­nė­lio Bu­cu­ro (Buku) var­do. Ki­ta ver­tus, pa­sa­ko­ja­ma, kad šio­se vie­to­se ka­dai­se ply­tė­jo bu­kų miš­kai.

O ką ma­to­me da­bar? Bu­ka­reš­te gau­su XIX am­žiaus pab. – XX am­žiaus pr. sta­ty­tų rū­mų, jau­kus ir gy­vas se­na­mies­tis. Apie 2 mln. gy­ven­to­jų tu­rin­čio­je sos­ti­nė­je yra 41 fon­ta­nas, daug par­kų. Ru­mu­niš­kai lan­ky­ti­nos vie­tos skam­ba iš tie­sų mei­liai: parcul, muzeul, castelul ir pan.

At­vy­kė­liai bū­ti­nai ve­da­mi ap­žiū­rė­ti Ru­mu­ni­jos par­la­men­to (Pa­la­tul Parlamentului) mil­ži­niš­ko pa­sta­to, pra­dė­to sta­ty­ti ko­mu­nis­tų dik­ta­to­riaus Ni­co­lae Ceau­ses­cu lai­kais, 1984-ai­siais, iš­grio­vus ap­lin­ki­nius na­mus. Šian­dien rū­mai yra an­tras pa­gal dy­dį vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos pa­sta­tas pa­sau­ly­je po Pen­ta­go­no. Pla­ti gat­vė prieš par­la­men­tą anais lai­kais va­di­no­si "So­cia­liz­mo per­ga­lė", o da­bar per­va­din­ta į "Su­si­vie­ni­ji­mo" (Unirii).

Pa­ly­gin­ti ne­se­nų is­to­ri­jos pe­ri­pe­ti­jų vaikš­tant po Ru­mu­ni­jos sos­ti­nę apei­ti ne­įma­no­ma. Pa­čia­me mies­to cen­tre gi­das ro­do aikš­tę, kur už­vi­rė ko­vos su N. Ceau­ses­cu re­ži­mu. Da­bar jo­je sto­vi pa­mink­las 1989 me­tų Ru­mu­ni­jos re­vo­liu­ci­jai ir jos he­ro­jams. Šio mo­der­naus kū­ri­nio me­ni­nė iš­raiš­ka yra ta­pu­si vie­tos gy­ven­to­jų dis­ku­si­jų ob­jek­tu. Kai kam smai­ga­liu per­ver­ta šir­dis pri­me­na... bul­vę ant pa­ga­liu­ko.

Įdo­mu su­ži­no­ti, jog nu­ver­tus N. Ceau­ses­cu re­ži­mą į ša­lį su­grį­žo 1947-ai­siais iš jos iš­va­ry­tas pa­sku­ti­nis Ru­mu­ni­jos ka­ra­lius Mi­chae­lis I, jam da­bar 92-eji, gy­ve­na Eli­za­be­tos rū­muo­se. Ta­čiau juos, įkur­tus ži­no­miau­sio sos­ti­nės Herastrau par­ko pa­šo­nė­je, ga­li­ma ap­žiū­rė­ti tik iš iš­orės.

Dar vie­na Bu­ka­reš­to įžy­my­bė – XIX am­žiaus pab. sta­ty­tas At­eneul Roman pa­sta­tas, kur yra pa­grin­di­nė sos­ti­nės kon­cer­tų sa­lė. Tu­ris­tams čia įdo­mu pa­siž­val­gy­ti dėl įspū­din­go, is­to­ri­nė­mis sce­no­mis puo­što in­ter­je­ro. Be to, tei­gia­ma, kad šį ru­mu­nų pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo akus­ti­ka len­kia tik Mi­la­no La Scala.

Ver­ta pa­sig­ro­žė­ti ir sos­ti­nės cerk­vė­mis. Pa­vyz­džiui, Šv. Kons­tan­ti­no ir Ele­nos ka­ted­ra, kur sau­go­mos jų re­lik­vi­jos, yra Ru­mu­ni­jos pa­triar­cho re­zi­den­ci­ja. Ža­vi ne­di­du­kė cerk­vy­tė, pa­va­din­ta le­gen­di­nio pie­me­nė­lio Bu­cu­ro var­du. Be­je, ru­mu­nai ne­de­ga at­mi­ni­mo žva­ku­čių šven­to­vių vi­du­je – tai užd­raus­ta po vie­no gais­ro, kai su­de­gė ir baž­ny­čia, ir jo­je bu­vę žmo­nės. Žva­ke­lės da­bar mir­ga at­ski­ruo­se pa­sta­tė­liuo­se ša­lia mal­dos na­mų.

Pa­si­tei­ra­vus, ko­kius mu­zie­jus re­ko­men­duo­tų Bu­ka­reš­to sve­čiams, gi­das mi­ni Kai­mo ir Gam­tos mu­zie­jus. O štai Is­to­ri­jos mu­zie­ju­je yra Auk­so kam­ba­rys, kur eks­po­nuo­ja­mi ša­lies te­ri­to­ri­jo­je per ka­si­nė­ji­mus ras­ti auk­so dir­bi­niai, taip pat ir Ru­mu­ni­jos ka­ra­lių auk­sas.

Gra­žu ir skanu

Pa­no­rė­jus pri­sės­ti ir, tar­kim, iš­ger­ti ka­vos is­to­ri­nę au­rą tu­rin­čio­je vie­to­je, Ha­nul lui Manuc – pui­ki iš­ei­tis. Ka­dai­se tai bu­vo ar­mė­no Ma­nu­ko kie­mas, kur pirk­liai pa­il­sin­da­vo ark­lius ir ap­sis­to­da­vo nak­vy­nės. Da­bar ja­me – jau­kus res­to­ra­nų ir ka­vi­nių komp­lek­sas, va­ka­rais čia skam­ba gy­va mu­zi­ka. Ge­ra at­si­pa­lai­duo­ti Vilacrosse pa­sa­že, kur smilks­ta kal­ja­nų dū­mas. Ta­čiau pats įspū­din­giau­sias – Ca­ru cu Bere (liet. ve­ži­mė­lis su alu­mi) res­to­ra­nas. Gy­ve­ni­mas čia ver­da jau nuo 1879-ųjų. Po aukš­tais spal­vin­gai de­ko­ruo­tais skliau­tais ir da­bar ne­ty­la šur­mu­lys. Tri­jų pa­tie­ka­lų die­nos pie­tūs čia kai­nuo­ja 22 lė­jas (1 lė­ja - 0,78 li­to), stu­den­tams siū­lo­mi die­nos pie­tūs už 11 lė­jų. Ir ki­tuo­se Bu­ka­reš­to res­to­ra­nuo­se to­kių pie­tų kai­nos pa­na­šios, svy­ruo­ja tarp 20-25 lė­jų. Be­je, ru­mu­niš­ki bank­no­tai la­bai pra­ktiš­ki – ne­pra­lei­džia drėg­mės, tai­gi ir ne­plyš­ta.

Bra­šo­ve, Si­gi­šoa­ro­je ir Sibiu

Pa­li­kę Bu­ka­reš­tą ke­liau­ja­me į Bra­šo­vą, jau­kų vi­du­ram­žius me­nan­tį mies­tą, ku­ria­me nuo­sta­bi cen­tri­nė aikš­tė. Be­ne svar­biau­sia Bra­šo­vo įžy­my­bė – go­ti­ki­nė, le­gen­do­mis api­pin­ta Juo­do­ji baž­ny­čia, pa­juo­du­si po gais­ro ir to­kia li­ku­si. Be­je, į dau­gu­mą lan­ky­ti­nais ob­jek­tais ta­pu­sių vei­kian­čių baž­ny­čių Ru­mu­ni­jo­je ten­ka pirk­ti bi­lie­tus. Bra­šo­ve dar pra­žings­niuo­ja­me 1,3 me­tro plo­čio siau­riau­sia Ru­mu­ni­jos gat­ve – stra­da Sforii, pa­si­dai­ro­me po si­na­go­gą. Mies­to pa­no­ra­ma ge­riau­siai at­si­ve­ria pa­ki­lus fu­ni­ku­lie­riu­mi į Tam­pos kal­ną (16 lė­jų pir­myn ir at­gal).

Ki­ta­me se­na­me Tran­sil­va­ni­jos mies­te – Si­gi­šoa­ro­je - ža­vi sak­sų pa­sta­tai, o prie ci­ta­de­lės var­tų sma­giai pa­svei­ki­na is­to­ri­niais kos­tiu­mais ap­si­ren­gę ak­to­riai. Per ke­lio­nę po Ru­mu­ni­ją kas­kart ko­pė­me į mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se stūk­san­čių bokš­tų apž­val­gos aikš­te­les. Ta­čiau vaiz­das iš Lai­kro­džio bokš­to Si­gi­šoa­ro­je – ko ge­ro, įspū­din­giau­sias.

Ne­to­li šio is­to­ri­nio pa­mink­lo – ir na­mas, kur gi­mė ir gy­ve­no Va­la­ki­jos pri­ncas Vla­das Te­pe­šas, vė­liau iš­po­pu­lia­rė­jęs kaip Dra­ku­la. Se­no­vi­nė­se šio pa­sta­to me­nė­se da­bar įsi­kū­ręs res­to­ra­nas, kur, be ki­ta ko, siū­lo­ma įsi­gy­ti Dra­ku­los vy­no ir vam­py­ro ka­vos. Už 5 lė­jas ga­li­ma pa­tek­ti ir į pa­ties "krau­ge­rio" kam­ba­rį. Čia skam­ba bau­gi mu­zi­ka, o rau­do­nai ir juo­dai de­ko­ruo­to­je tam­sio­je pa­tal­po­je, kars­te su de­gan­čio­mis žva­kė­mis prie ko­jų gu­li pats Dra­ku­la. Stai­ga at­si­sė­dęs ban­do mus gąs­din­ti. Ta­čiau šis pokš­tas vi­sai sma­gus, juo­lab kad Dra­ku­los per­so­na­žas la­biau pa­na­šus į su­ktą vel­niūkš­tį nei į ko­kį vam­py­rą. La­biau iš­gąs­di­na kam­ba­ry­je pa­si­ro­dęs šio na­mo sa­vi­nin­kas.

Į mū­sų ke­lio­nės marš­ru­tą įtrauk­tas ir Si­biu mies­tas, 2007 me­tais bu­vęs Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne. Vėl ko­pia­me į bokš­tą dai­ry­tis po mies­to pa­no­ra­mą, už­su­ka­me į me­ri­ją, įsi­kū­ru­sią XVIII am­žiu­je sta­ty­tuo­se Bru­ken­ta­lio rū­muo­se, ke­liau­ja­me pa­lei iš­li­ku­sias gy­ny­bi­nes sie­nas ir bokš­tus. Su­do­mi­na Fil­har­mo­ni­jos pa­sta­tas, į ku­rį įkom­po­nuo­tas ir se­no­vi­nis bas­tio­nas. O štai pa­grin­di­nės mies­to baž­ny­čios pa­pė­dė­je sa­vait­ga­lį sa­vo pre­kes siū­lo ūki­nin­kai.

Gy­vo­ji Al­bos Ju­li­jos is­to­ri­ja

Ir nors vi­si jau mi­nė­ti Tran­sil­va­ni­jos mies­tai – Bra­šo­vas, Si­gi­šoa­ra, Si­biu – ti­krai jau­kūs, tu­rin­tys kuo di­džiuo­tis, be­si­rū­pi­nan­tys is­to­ri­niu pa­vel­du, la­biau­siai su­ža­vė­jo Al­ba Ju­li­ja. Gal to­dėl, kad šis mies­tas – ki­toks.

Vos įėjus pro jį juo­sian­čių gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų var­tus pa­gau­na kaž­ko­kia ne­nu­sa­ko­ma, lais­ve al­suo­jan­ti at­mos­fe­ra. Čia taip erd­vu! Keis­ta, bet vaikš­tant tarp tvir­to­vės mū­rų, baž­ny­čių ir ki­tų mu­zie­ji­nių pa­sta­tų jau­tie­si tar­si ko­kia­me nors... is­to­ri­nia­me ku­ror­te.

Lau­kan at­sklin­da gar­sus gie­do­ji­mas iš sta­čia­ti­kių Ka­ted­ros. Taip ir no­ri­si pri­sės­ti di­džiu­lia­me jos kie­me, įrė­min­ta­me ko­lo­na­dų, ap­žel­din­ta­me gra­žiau­siais au­ga­lais.

Ne­pa­si­se­kė – be­ne tūks­tant­me­tį skai­čiuo­jan­ti Šv. My­ko­lo ka­ta­li­kų ka­ted­ra tą­kart bu­vo už­da­ry­ta.

Mies­to puo­šme­na – ci­ta­de­lės var­tai su skulp­tū­ro­mis. Prie jų, o ir ki­to­se svar­bes­nė­se vie­to­se sto­vi­niuo­ja vy­rai, ap­si­ren­gę is­to­ri­niais kos­tiu­mais, ap­si­rū­pi­nę gink­lais. Vė­liau jie da­ly­vau­ja pa­si­ro­dy­me: ke­lis­syk iš­šau­na iš cen­tri­nė­je aikš­tė­je sto­vin­čių pa­būk­lų.

Pa­vy­ko su­skub­ti ir į ki­to­kį pa­si­ro­dy­mą – se­no­vės da­kais ir ro­mė­nais ap­si­ren­gu­sių vei­kė­jų. Mat Al­ba Ju­li­ja se­no­vės ro­mė­nų lai­kais bu­vo ži­no­ma kaip Apulum. O tai bu­vo di­džiau­sias Ro­mos im­pe­ri­jos už­ka­riau­tos ir jos pro­vin­ci­ja ta­pu­sios Da­ki­jos mies­tas, vie­no le­gio­nų bu­vei­nė. Su­te­mus ir pa­li­jus grįž­tant į vieš­bu­tį, pra­si­len­kia­me su at­sis­ky­rė­liu "ro­mė­nu", ke­liau­jan­čiu prieš­in­ga kryp­ti­mi – tvir­to­vės link. Po ap­si­niau­ku­siu dan­gu­mi blyks­te­li si­dab­ri­niai šar­vai, švys­te­li rau­do­nas au­dek­las. Po Al­bos Ju­li­jos dan­gu­mi pra­ei­tis at­ro­do la­bai ti­kra.