Užburiantis Šventasis miestas

Grei­čiau­siai nė­ra žmo­gaus, ne­gir­dė­ju­sio Je­ru­za­lės var­do. Tai šven­tas mies­tas ne tik krikš­čio­nims, bet ir mu­sul­mo­nams, ju­dė­jams. Je­ru­za­lė - vie­nas se­niau­sių pa­sau­lio mies­tų, ku­riam apie 5 tūkst. me­tų. Jo vi­sais am­žiais ne­pa­si­da­li­jo dau­ge­lis tau­tų, ir dėl jo iki šių die­nų at­kak­liai ka­riau­ja­ma. Čia su­si­ker­ta tūks­tant­me­čiai, čia kiek­vie­nais me­tais sku­ba mi­li­jo­nai ti­kin­čių­jų, kad ap­si­lan­ky­tų ir pa­si­mels­tų bib­li­nia­me mies­te. Je­ru­za­lė dar va­di­na­ma die­vų mies­tu. Jis toks nuo­sta­bus, kad tuo ga­li pa­ti­kė­ti tik pats iš­vy­dęs.

Sau­gu­mu rū­pi­na­si rimtai

Iš Lie­tu­vos nu­vyk­ti į Iz­rae­lį pa­pras­ta, nes ne­rei­kia vi­zų, o bi­lie­tai ne to­kie bran­gūs, kaip anks­čiau. Iš Vil­niaus į Tel Avi­vo Ben Gu­rio­no oro uos­tą du kar­tus per sa­vai­tę tie­sio­giai skrai­di­na "Wizz Air". Kar­tais pa­trauk­lių kai­nų siū­lo ir lat­vių "Air­Bal­tic". Dėl pa­to­gaus skry­džio lai­ko mes rin­ko­mės lat­vių oro li­ni­jas ir skry­dį iš Ry­gos.

Kai­nos la­bai svy­ruo­ja pa­gal me­tų lai­ką. Va­sa­rą ir žie­mą pa­pras­tai jos yra ma­žes­nės, nes va­sa­rą Iz­rae­ly­je bū­na ne­žmo­niš­kai karš­ta, o žie­mą, nors ir šil­ta, ne­men­ka lie­taus ti­ki­my­bė. Vis dėl­to ge­riau­sia ten ke­liau­ti pa­va­sa­rio ir ru­dens mė­ne­siais, nors tuo­met bi­lie­tų kai­nos bū­na di­des­nės.

Vyks­tan­tie­siems į Iz­rae­lį dėl šven­tos ra­my­bės ge­riau pa­se ne­tu­rė­ti ra­di­ka­lių ara­bų ša­lių ants­pau­dų, nes an­traip iš­sa­mus po­kal­bis su Iz­rae­lio pa­sie­nie­čiais ne­iš­ven­gia­mas.

Žy­dai sau­gu­mu rū­pi­na­si la­bai rim­tai. Oro uos­te par­ei­gū­nai ga­li klaus­ti jū­sų ma­mos ar tė­vo var­dų, ke­lis kar­tus iš ei­lės pra­šy­ti pa­pa­sa­ko­ti, ką čia veik­si­te, kur gy­ven­si­te, ką pa­žįs­ta­te ir pa­na­šiai. Ma­no pa­žįs­ta­mas net su­lau­kė klau­si­mo, kas yra Lie­tu­vos sos­ti­nė. Nors ir at­ro­dy­tų juo­kin­gi klau­si­mai, griež­tai re­ko­men­duo­ja­ma at­sa­ki­nė­ti rim­tai, ne­ro­dant su­sier­zi­ni­mo, nes ne­vy­ku­siai pa­juo­ka­vus ga­li su­lauk­ti di­de­lių ne­ma­lo­nu­mų. Par­ei­gū­nai ga­li prie­iti bet kur – oro uos­te, sto­ty­je, gat­vė­je ir pra­šy­ti at­sa­ky­ti į juos do­mi­nan­čius klau­si­mus. Iš­vyk­da­mas iš ša­lies par­ei­gū­nui pri­va­lė­jau par­ody­ti nuo­trau­kas, ku­rias tu­rė­jau fo­toa­pa­ra­te.

Krikščionis labiausiai traukia Viešpaties kapo bažnyčia. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Gink­luo­ti ka­rei­viai Iz­rae­lio mies­tuo­se yra įpras­tas da­ly­kas. Taip pat ir ka­rei­vių uni­for­mas vil­kin­čios mo­te­rys. Žy­dų vals­ty­bė­je ka­riuo­me­nė­je tar­nau­ti pri­va­lo ir vy­rai, ir mo­te­rys. Gink­luo­ti ka­rei­viai pa­tru­liuo­ja gat­vė­se. Pa­pras­tai jie bū­na drau­giš­ki ir su­tin­ka kar­tu fo­tog­ra­fuo­tis. Ypač dai­liai at­ro­do jau­nos ka­rės, tem­pian­čios be­ne sa­vo dy­džio au­to­ma­tus.

Griež­tų sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mų pa­iso­ma vi­sur. Pa­kliū­ti į trau­ki­nių ar au­to­bu­sų sto­tį, pre­ky­bos cen­trą, ki­no tea­trą ar res­to­ra­ną ga­li­ma tik pe­rė­jus me­ta­lo de­tek­to­rių. Ne­ap­sau­go­tas tik vie­ša­sis mies­to trans­por­tas, to­dėl jis lai­ko­mas rea­liau­sia vie­ta, ku­ri ga­li tap­ti te­ro­ris­tų tai­ki­niu.

Ki­ta ver­tus, to­kia ap­sau­gos po­li­ti­ka ste­bi­na ką tik at­vy­ku­sius į ša­lį žmo­nes. Po po­ros die­nų pri­pran­ti ir gink­luo­ti ka­riai gat­vė­se vi­siš­kai ne­rė­žia akių.

Pa­kliu­vo­me per šabą

Rei­kia ne­pa­mirš­ti ir tai, kad penk­ta­die­nį bei šeš­ta­die­nį žy­dai šven­čia ša­bą. To­mis die­no­mis gy­ve­ni­mas Iz­rae­ly­je lė­tė­ja iki mi­ni­mu­mo. Ne­dir­ba įstai­gos, par­duo­tu­vės, res­to­ra­nai, ma­žai vie­šo­jo trans­por­to. At­vy­kus šio­mis die­no­mis iš oro uos­to į bet ku­rią ša­lies vie­tą ten­ka pa­ly­gin­ti bran­giai mo­kė­ti už tak­si. No­rė­da­mas at­si­dur­ti Tel Avi­ve, pa­klo­si 115 li­tų, nors at­stu­mas vi­so la­bo 20 ki­lo­me­trų. Trau­ki­nio bi­lie­tas at­siei­na apie 12 li­tų. Į Je­ru­za­lę kai­na dar di­des­nė, to­dėl no­rint šiek tiek su­tau­py­ti į Iz­rae­lį ge­riau­sia ne­skris­ti per ša­bą. Mes, de­ja, to ne­ži­no­jo­me ir at­vy­ko­me šeš­ta­die­nio po­pie­tę. Te­ko lauk­ti ke­tu­rias va­lan­das oro uos­te, kol dan­gu­je su­ži­bo pir­mo­sios žvaigž­dės, ša­lis grį­žo į kas­die­nį gy­ve­ni­mą ir žy­dai pa­lei­do pir­mą trau­ki­nį į Tel Avi­vą.

Bū­tent šį mies­tą re­ko­men­duo­čiau pa­ma­ty­ti prieš vyks­tant lan­ky­ti šven­tų Je­ru­za­lės vie­tų. Jie ski­ria­si kaip die­na ir nak­tis. Je­ru­za­lė yra di­džiau­sias Iz­rae­lio mies­tas, ša­lies sos­ti­nė, jo kul­tū­ri­nis ir is­to­ri­nis cen­tras, o prie Vi­dur­že­mio jū­ros įkur­tas Tel Avi­vas - pra­mo­gų, links­my­bių vie­ta - lai­ko­mas vie­nu li­be­ra­liau­sių pa­sau­lio mies­tų.

Iš Tel Avi­vo la­bai pa­to­gu pa­siek­ti Je­ru­za­lę. Su­mo­kė­jus ke­lio­li­ka li­tų, grei­tie­ji au­to­bu­sai per va­lan­dą nu­ga­bens jus į Šven­tą­jį mies­tą, esan­tį už 60 ki­lo­me­trų. Trau­ki­nys va­žiuo­ja be­ne pu­san­tros va­lan­dos, ta­čiau jį ver­ta iš­mė­gin­ti dėl pui­kių vaiz­dų pro lan­gą, nes marš­ru­tas vin­giuo­ja kal­nais ir drie­kia­si XIX am­žiu­je nu­ties­tu ge­le­žin­ke­lio py­li­mu.

Pa­da­ly­ta į tris dalis

Gatvelė senojoje Jeruzalėje krikščionių kvartale. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Tik su­si­kū­rus Iz­rae­lio vals­ty­bei pu­sė Je­ru­za­lės mies­to pri­klau­sė Iz­rae­liui, o ki­ta da­lis - Jor­da­ni­jos Ka­ra­lys­tei. Po 1967 me­tų ka­ro Iz­rae­lis oku­pa­vo da­lį Jor­da­ni­jos že­mių. Da­bar jos va­di­na­mos Va­ka­rų Kran­tu ir for­ma­liai pri­klau­so Iz­rae­liui. Je­ru­za­lė bu­vo pa­skelb­ta vie­nin­te­le ir ne­da­lo­ma žy­dų vals­ty­bės sos­ti­ne. Ta­čiau ją sa­vo sos­ti­ne lai­ko ir pa­les­ti­nie­čiai, jie sva­jo­ja ją pa­da­ry­ti ne­prik­lau­so­mos Pa­les­ti­nos sos­ti­ne. Kaip ši prob­le­ma bus iš­spręs­ta, ne­ži­no nie­kas, ta­čiau at­ro­do, kad grei­tai to ti­krai ne­bus. Da­bar mies­tas yra pa­da­ly­tas į tris da­lis – se­ną­ją, Ry­tų ir Va­ka­rų Je­ru­za­lę, ir jos la­bai skir­tin­gos. Se­no­ji Je­ru­za­lė - tai vi­sas se­na­sis bib­li­nis mies­tas. Va­ka­rų Je­ru­za­lė­je gy­ve­na žy­dai, o Ry­tų Je­ru­za­lė pri­klau­so ara­bams. Sie­nų tarp jų nė­ra ir lais­vai ga­li­ma ke­liau­ti, kur tik šir­dis gei­džia. Nors sa­ko­ma, kad tiek žy­dų vals­ty­bė­je, tiek Je­ru­za­lė­je di­de­lė ti­ki­my­bė tap­ti te­ro­ris­tų au­ko­mis, ta­čiau iš ti­krų­jų to­kio pa­vo­jaus ne­jau­ti. Je­ru­za­lė yra la­bai sau­gus mies­tas. Gal žy­dų ar ara­bų ra­di­ka­lams ir ne­sau­gu vaikš­čio­ti vie­niems pas ki­tus, ta­čiau to ne­pa­sa­ky­si apie mies­to sve­čius. Ži­no­ma, jei pats sve­čias ne­si­ve­lia į konf­lik­tus ir ne­pro­vo­kuo­ja vie­tos žmo­nių jiems skau­džio­mis te­mo­mis.

Aki­vaiz­dus skirtumas

Je­ru­za­lės ry­tai ir va­ka­rai aki­vaiz­džiai ski­ria­si. Žy­dų Je­ru­za­lė pa­ly­gin­ti mo­der­nus Va­ka­rų Eu­ro­pos mies­tas, čia ge­rai su­tvar­ky­tas vie­ša­sis trans­por­tas, gau­su grei­to­jo mais­to už­kan­di­nių, pra­ban­gių vieš­bu­čių, res­to­ra­nų, ba­rų, klu­bų. Ara­bų Je­ru­za­lė­je jau­tie­si kaip ara­bų ša­ly­je. Vis­kas at­ro­do pa­pras­čiau, pra­sčiau, skur­džiau, pi­giau. Šur­mu­liuo­ja iš­ti­sas tur­gus ir iš me­če­čių skam­ba kvie­ti­mai į mal­dą.

Ki­ta ver­tus, tau­pan­tie­siems pi­ni­gus ara­bų Je­ru­za­lė bus pui­kus pa­si­rin­ki­mas. Ga­li­ma ras­ti pi­ges­nių už­kan­di­nių, pi­ges­nę nak­vy­nę, pi­ges­nių pre­kių ar lauk­tu­vių. Tar­ki­me, tra­di­ci­nis ara­biš­kas fa­la­fe­lis čia kai­nuo­ja 5 li­tus, o žy­dų Je­ruz­lė­je įpras­to mė­sai­nio kai­na sie­kia 20 li­tų.

Mies­to vie­ša­sis trans­por­tas nė­ra la­bai pa­to­gus. Pa­to­gu vyk­ti tik ten, kur drie­kia­si dvi mies­to tram­va­jaus li­ni­jos. Au­to­bu­sų marš­ru­tai ge­ro­kai su­pai­nio­ti ir daž­nai kei­čia­mi, to­dėl kar­tais net pa­tys žy­dai ne­sup­ran­ta, kur va­žiuo­ja. Tvar­ka­raš­čiai daž­nai ne­ati­tin­ka rea­ly­bės. Žy­dų au­to­bu­sų li­ni­jos ap­tar­nau­ja tik žy­dų Je­ru­za­lės da­lį, ara­bai tu­ri sa­vo trans­por­tą ir au­to­bu­sų sto­tį.

Dvi­ra­tis Je­ru­za­lė­je taip pat ne pats ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas, nes mies­tas yra la­bai kal­nuo­tas. Ki­ta ver­tus, jei no­ri­te ke­liau­ti tik se­na­ja­me mies­te, vie­šo­jo trans­por­to pa­slau­go­mis nau­do­tis ne­rei­kės, pa­kaks pa­var­gin­ti ko­jas dėl tų pa­čių kal­nų. Tak­si pa­slau­gos Je­ru­za­lė­je bran­gios.

Akmuo, kuriuo buvo užstumta Jėzaus uola. / Vaido Mikaičio nuotrauka

Ne­nu­sa­ko­ma aura

Se­no­ji Je­ru­za­lė ir yra tai, dėl ko mi­li­jo­nai pi­lig­ri­mų ir tu­ris­tų plūs­ta į šią mi­tais, le­gen­do­mis ir ti­kro­mis is­to­ri­jo­mis api­pin­tą šven­tą že­mės lo­pi­nė­lį. Rau­dų sie­na, pra­na­šas Ma­ho­me­tas ir Jė­zus Kris­tus trau­kia pa­sau­lio ti­kin­čiuo­sius.

Se­no­ji Je­ru­za­lė ap­juos­ta se­no­vi­ne mies­to sie­na su ke­le­tu įėji­mo var­tų ir pa­da­ly­ta į ke­tu­ris kvar­ta­lus – žy­dų, ara­bų, krikš­čio­nių ir ar­mė­nų. Kiek­vie­na­me jų yra ati­tin­ka­moms re­li­gi­joms šven­tų vie­tų. Krikš­čio­nis la­biau­siai trau­kia Vieš­pa­ties ka­po baž­ny­čia - pa­sku­ti­nė Kry­žiaus ke­lio sto­te­lė. Tai šven­čiau­sia krikš­čio­ny­bės vie­ta pa­sau­ly­je, nes čia bu­vo nu­kry­žiuo­tas, mi­rė ir pri­si­kė­lė Jė­zus Kris­tus. Čia yra ir Gol­go­tos kal­nas, ir Kris­taus uo­los ak­muo, ir Kris­taus ka­pas. Krikš­čio­nių pi­lig­ri­mai čia trau­kia ne­si­liau­jan­čia mi­nia ir la­bai jau­triai rea­guo­ja at­si­dū­rę taip ar­ti Die­vo. Vie­ni tem­pia su­nkų kry­žių, ki­ti ne­pa­liau­ja­mai rau­da, tre­ti su­rim­tė­ja ir pa­jun­ta nu­švi­ti­mą ar sie­los virs­mą. Man su­si­kaup­ti truk­dė žmo­nių mi­nia.

Pi­lig­ri­mai pa­pras­tai pra­žy­giuo­ja ir Kry­žiaus ke­liu (Via Do­lo­ro­sa). Tai ke­lias, ku­riuo ėjo Kris­tus, ne­šda­mas kry­žių Je­ru­za­lės gat­vė­mis, nuo Pon­ci­jaus Pi­lo­to rū­mų iki Gol­go­tos kal­no. Jis pra­si­de­da ties Liū­to var­tais, pro ku­riuos Kris­tus įžen­gė į Je­ru­za­lę. Ant Sio­no kal­no ti­kin­tie­ji ga­li ap­lan­ky­ti kop­ly­čią, ku­rio­je mi­rė Mer­ge­lė Ma­ri­ja, ir kam­ba­rį, ku­ria­me įvy­ko Pa­sku­ti­nė va­ka­rie­nė prieš Ju­do iš­da­vys­tę.

Mu­sul­mo­nams šven­ta vie­ta yra Šven­tyk­los kal­nas. Tai yra tre­čio­ji pa­gal šven­tu­mą vie­ta mu­sul­mo­nų pa­sau­ly­je po Me­kos ir Me­di­nos. Ant jo stūk­so įspū­din­ga Uo­los me­če­tė. Ne mu­sul­mo­nams į ją pa­tek­ti ga­li­ma tik tam ti­kru lai­ku iš ry­to. Ša­lia yra Al-Aq­sa me­če­tė, iš jos, ma­no­ma, pra­na­šas Ma­ho­me­tas žen­gė į dan­gų.

Šven­tyk­los kal­ną šven­tu lai­ko ir žy­dai. De­ja, šiuo me­tu jie ten pa­kliū­ti ne­ga­li, to­dėl tik iš to­lo gro­ži­si šia vie­ta. Jiems te­lie­ka tie­siog mels­tis prie iš­ori­nės Šven­tyk­los kal­no sie­nos. Tai jie ir da­ro. Ši sie­na va­di­na­ma Rau­dų sie­na, jai dau­giau nei 2 tūkst. me­tų. Prie jos pa­si­mels­ti sku­ba žy­dai iš vi­so pa­sau­lio. Ti­ki­ma, kad Rau­dų sie­no­je pa­li­kus raš­te­lį su mal­do­mis ir no­rais šie iš­si­pil­do. Nors esu krikš­čio­nis, ta­čiau tu­riu pri­pa­žin­ti, kad bū­tent ši Je­ru­za­lės vie­ta man kė­lė stip­riau­sių jaus­mų. Die­ną prie Rau­dų sie­nos ga­li­ma nu­ei­ti pa­žiop­li­nė­ti, o va­ka­re, kai jau tam­su, ap­lan­ko vi­sai ki­ti po­ty­riai. Žmo­nių ma­žai, tu­ris­tų ne­bė­ra ir su­si­rin­kę tik tie, ku­rie ti­krai no­ri pa­bū­ti su sa­vi­mi ir Die­vu. Ta­da Rau­dų sie­nos au­ra to­kia už­bu­rian­ti, ma­giš­ka ir die­viš­ka, kad už­si­mirš­ti, jog ne­si žy­das.

Už spyg­liuo­tos tvoros

Dau­gu­ma ti­kin­čių­jų vyks­ta ir į šiek tiek už Je­ru­za­lės esan­tį Bet­lie­jų. Mes rin­ko­mės ke­liau­ti į ki­tą vie­to­vę, esan­čią ana­pus gelž­be­to­ni­nės spyg­liuo­tos tvo­ros - va­žia­vo­me į Ra­ma­lą, de fac­to Pa­les­ti­nos au­to­no­mi­jos sos­ti­nę. Čia pa­tek­ti ga­li­ma tik per­va­žia­vus pa­ti­kros pos­tą, nes tai yra tik pa­les­ti­nie­čių kon­tro­liuo­ja­mas ara­bų mies­tas. Žy­dams vyk­ti į pa­les­ti­nie­čių te­ri­to­ri­ją pa­vo­jin­ga, bet už­sie­nie­čiai ga­li vyk­ti ne­si­bai­min­da­mi. Ra­ma­lo­je įsi­kū­ru­si da­bar­ti­nė Pa­les­ti­nos val­džia, čia pa­lai­do­tas Yas­se­ras Ara­fa­tas. Tai yra ti­piš­kas ara­biš­kas mies­tas. Dar vie­na vie­ta, į ku­rią pa­to­gu pa­tek­ti iš Je­ru­za­lės, Ne­gy­vo­sios jū­ros pa­kran­tė. Prie jū­ros ga­li­ma nu­va­žiuo­ti au­to­bu­su iš Je­ru­za­lės per va­lan­dą ar il­giau, pri­klau­so, ku­rį pa­plū­di­mį rink­si­tės. Ko­vo mė­ne­sį prie Ne­gy­vo­sios jū­ros jau bū­na karš­ta.