Visos žinome, jog vestuvinė suknelė turi būti balta ar panašaus į baltą spalvą atspalvio (šampaninė, perlinė ir pan.) Tačiau, niekad nesusimąstom kodėl nuotakos suknelės turi būti būtent šios spalvos? Kodėl dizaineriai kuria tik baltos spalvos ar į ja panašių spalvų vestuvines sukneles? Ir kodėl suknelių nuomos salonuose rasime pagrindia tik baltas sukneles? Pripažinkime, kiekvienai iš mūsų išgirdus žodį vestuvės ar vestuvinė suknelė – prieš akis iškyla ne bet kas, o balta vestuvinė suknelė. Žinoma, manau visos esame girdėję ar matę bent kartą kokią nuotaką, kuri teka pirmą kartą ir vilki ne baltosspalvos į šią spalvą panašios spalvos suknelę, bet visiškai kitokios spalvos suknelę, kaip pvz raudoną, violetinę, žydrą ar net juodą – gi dažnaiusiai tokių spalvų renkamės sukneles vasarai, sukneles isleistuvems ar tokių spalvų būna kitos moteriskos sukneles. Taip, nėra draudžiama pačiai nuotakai pasirinkti kokios suknelę ji vilkės per savo didžiausią gyvenimo šventę – vestuves.
Pasižiūrėjus į praeitį, į mūsų protėvių požiūrį į vestuvines sukneles – tai vestuvinės suknelės turi būti būtent baltos spalvos, nes ši spalva simbolizuoja moters žengimą į naują gyvenimo tarpsnį, jos nekaltybę. Tačiau, tais pačiais laikais buvo manoma ir tai, kad balta spalva yra nepraktiška ir dažniausiai ši spalva nebuvo pati mėgstamiausia. Taip pat, buvo tikima, kad tikrąją nekaltybę simbolizuoja būtent mėlyna spalva, arba kitaip dar vadinama Nekaltosios Mergelės Marijos spalva. Todėl, senovėje visada moterys pr vestuves vilkėdavo bent vieną kokį aksesuarą mėlynos spalvos. Taip pat buvo tikima, kad mėlyna spalva per vestuves simbolizuoja amžiną meilę ir ištikimybę. Merginos, kurios per vestuves vilkėdavo mėlynos spalvos sukneles, sakydavo, kad jų vyrai joms bus ištikimi visą gyvenimą. Šis prietaras vis dar taikomas ir mūsų laikais.
Dabar pakalbėkim trumpai apie pačių vestuvinių suknelių „priešistorę“. Pats toks dalykas kaip santuoka atsirado jau net Romos imperijos laikais. Tais laikais vestuvės buvo labai panašios į šiandieninias. Panašios buvo tuom, kad jaunavedžius sutuodavo specialus teisėjas ir buvo būtina turėti liudytojus – kas būtina ir šiais laikais. Jau Romos imperijos laikais formavosi požiūris, kad moters – jaunosios suknelė turi būti balta ir papildomai turėjo būti dėvimas baltas šydas. Tais laikais toks apdaras buvo labiau panašis į šydą nei į suknelę (tų laikų vadinamos vestuvių suknelės negalima net lyginti su šių dienų vetsuvinėmis suknelėmis). Taip pat, tais laikais buvo įprasta, akd vestuvinė suknelę puoštų tik tam tikri nedideli kutai. Per liemenį nuotakos persirišdavo platų diržą su Heraklio simboliu, kuris buvo laikomas sėkmingo vedybinio gyvenimo grlobėju. Tų laikų moterų šukuosenos būdavo papuoštos tik pačių rinktomis laukų gėlėmis.
Visos moterys (na manau ir visi vyrai) išgirdę žodį vestuvės, iš kart prieš akis iškyla nuotaka su balta vestuvine suknele. Gi visi suknelių nuomos punktai ir net sukneles internetu siūlo tik baltos spalvos ar į ją panašios spalvos sukneles. Taip pat ir dizaineriai kurdami vestuvines sukneles renkasi būtent baltą ir kitas į šią spalvą panašias spalvas, tokias kaip perlinę, šampaninę, kreminė. Taip yra todėl, kad nuo senovės, tiksliau nuo Romos imperijos laikų, kai atsirado santuoka, įprasta, akd nuotakos vestuvių dieną vilki baltą suknelę. Būtent balta spalva simbolizuoja nekaltybę, naujo vedybinio gyvenimo pradžią. Taip pat iki šių laikų išlikęs prietaras, kad per vestuves nuotakai būtina turėti bent mažiausią mėlynos, arba dar kitaip vadinamos Nekaltosios Mergelės Marijos spalva, spalvos aksesuarą – įprasta, kad mėlyna spalva simobolizuoja ištikimybę. Žinoma, istorijoje ne kartą pažymima, kad buvo nuotakų, kurios vilkėjo ne įprastą baltą vestuvinę suknelę, o mėlyną ar rožinę suknelę. Todėl, bet kuriuo atveju, kokios spalvos suknelę vilkėti – jaunoji sprendžia pati.
Sernovės Romoje atsiradus santuokai, nuotakoms per ceremoniją buvo privalomos vilkėti ilgos sukneles, kurias puošė atitinkami kutai ir prie sukneles buvo priderintas baltas šydas. O į plaukus buvo įprasta segti pačių nuotakų skintas laukų gėles, o sukneles per liemenį perrišdavo plačių diržu su Heraklio, kaip vedybinio gyvenimo globėjo, atvaizdu. O vat tas pačiais laikais Indijoje buvo įprasta, kad per santuokos ceremoniją, jaunosios vilkėtų raudonos spalvos sukneles. Raudonos suknelės spalva privalėjo būti kiek įmanoma ryškesnė, nes santuoka Indijoje simbolizavo sudarytą sandorį, todėl visi turėjo būti pasipuošę, o ne „pilki“ (apskritai Indijoje nuo neatmenamų laikų buvo įprasta, kad piliečių drabužiai būtų kuo ryškesnių spalvų). Panašios tradicijos kaip ir Indijoje, tais laikais vyravo ir Japonijoje, Kinijoje. Vėliau Japonijoje ir Kinijoje jaunosios ėmė vilkėti baltos spalvos vestuvines sukneles. Balta spalva Kinijoje ir Japonijoje simbplizuoja gedulą, todėl nuotakos vilki baltas sukneles kaip gedulo dėl to, kad palieka šiema simbolį t. y. simboliškai ji patiria „netektį“. Ši tradicija yra išlikus ir iki šių laikų. O vat senovės laikais Senojoje Graikijoje, nuotakos vestuvines sukneles rinkosi kuo tamsesnės spalvos (net ir juodos spalvos). Kaip esu minėjus, senovėje nuotakų vilkimas vestuvines sukneles negalima lyginti su šiais laikais esamomis vestuvinėmis suknelėmis, tais laikais suknelės buvo labiau panašios į tunikas. Taigi, Graikijoje buvo renkamos būtent tamsios spalvos suknelės – tunikos, ne dėl to, kad tai ką nors simbolizavo, o manoma todėl, kad įprastai kasdien moterys nešiojo baltos spalvos tunikas.
