Vis dažniau susiduriama su teiginiu, kad dviejų žmonių tarpusavio santykiai – trapus dalykas.
Poros skiriasi, taikosi, pykstasi, teigia, kad vienas be kito negali ar kad nenori vienas kito matyti.
Tad apie santuokas, kurios trunka 10, 20 ar net 30 metų išgirstame vis rečiau.
Tačiau dienraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistams pasisekė pakalbinti deimantines vestuves atšventusius, beveik 62 metus kartu santuokoje gyvenančius šiauliečius Aleksandrą ir Aldoną Jonaičius bei sužinoti laimingo ir ilgo gyvenimo kartu receptą.
Į savo jaukius namus mus priėmė sutuoktiniai. Viso pokalbio metu vienas kitam nestokojo šiltų žvilgsnių ir žodžių.
Kovo 1-ąją 90-metį švęsiantis A. Jonaitis, kalbėdamas apie laimingą santuokinį gyvenimą, neslėpė, kad žmonos vardu nevadina. Aldona jam atrodo per grubus kreipinys, tad ji jam yra Aldutė.
O neseniai 85-erių sulaukusi A. Jonaitienė mums išdavė ilgos meilės, santuokos ir santarvės paslaptį: „Mūsų ilgo, laimingo gyvenimo paslaptis – jei ar vienam ar kitam nepatikdavo koks poelgis, pirmiausia mes išsiaiškindavome, o ne puldavome rietis.“
– Kaip susipažinote?
– Aleksandras: Visa mūsų susipažinimo istorija labai susipynusi. Mane į sovietinę kariuomenę paėmė nebaigusį paskutinės gimnazijos klasės. Kai grįžau iš kariuomenės sveikatos pataisymui, pamaniau, kad reikia pabaigti tą vieną gimnazijos klasę, nors iš kariuomenės buvau išleistas tik metams.
Tad ėmiau ir padariau nusikaltimą – nepraėjus metams įstojau mokytis ir į kariuomenę manęs nebegrąžino.
Baigiau gimnaziją ir atvažiavau į Šiaulius, nes reikėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą. Mano brolis jau mokėsi Šiauliuose – Mokytojų institute buvo baigęs du kursus. Tame pačiame institute mokėsi ir mano būsimoji žmona, tik brolis buvo trečiame kurse, o žmona – ketvirtame.
Na, po dviejų metų ir baigiau mokslus, ir mane paskyrė dirbti į tą mokyklą, kur jau dirbo mano žmona.
Iš tiesų aš visai nenorėjau pasilikti Šiauliuose, bet instituto direktorius man pasakė, kad jei nenoriu likti čia, tai galiu važiuoti į Leipalingį. O aš nė nežinojau, kur tas Leipalingis – kažkur toli Dzūkijoje, o tuose kraštuose nė buvęs nebuvau. Tad nusprendžiau pasilikti Šiauliuose ir gavau paskyrimą, kaip jau ir minėjau, į tą pačią mokyklą, kur dirbo žmona.
Atėjau į pirmą posėdį prieš mokslo metus, žiūriu pro langą – Aldutė ateina. Ją jau buvau matęs institute, tad paklausiau direktoriaus, ar ji čia dirba. Taip 1951 metais ir susipažinome, o 1953-iaisiais susituokėme.
– Aldona: Aleksandrą aš jau žinojau. Kai mokiausi paskutiniame ketvirtame kurse, jo brolis mokėsi trečiame. Jie kartu su broliu vaikštinėdavo, o mūsų seminaristų buvo labai nedaug – tik 16 – 17 žmonių. Tai visi ir ketvirtakursiai, ir trečiakursiai buvome kaip viena šeima.
Bet nors ir matydavau Aleksandrą, aš jo nei vardo žinojau, nei nieko.
Kai tik jis atėjo į mokyklą, kur aš dirbau, žiūriu – Balio brolis.
Kartu pradėjome dainuoti „Jovaro“ chore. Kadangi gyvenome netoliese: jis Žuvininkų gatvėje, o aš Kalno gatvėje, tai drauge eidavome į repeticijas, drauge iš jų pareidavome.
Be to, tais laikais pardavinėdavo abonementus į filharmoniją, kur būdavo organizuojami kultūriniai renginiai. Tad abu pirkdavome šiuos abonementus. Taip bendravome, šnekėjome ir susišnekėjome per tuos porą metų.
Svarbiausia, kad Aleksandras nebuvo geriantis. Aš, paprasta kaimo mergaitė, rimtesnio vyro ieškojau ir man pasisekė, kad atradau.
– Aleksandras: 1953 metų liepos 1-ąją mes užregistravome valstybinę santuoką, nes iškart po jos žmoną išlydėjau į traukinį – ji išvažiavo į sesiją, kadangi buvo įstojusi mokytis neakivaizdžiai rusų kalbos.
Paskui, kai Aldutė grįžo, prieš mokslo metų pradžią susituokėme bažnyčioje.
– Ar turite bendrų pomėgių?
– Aleksandras: 35 metus abu dainavome viename kolektyve.
– Aldona: Kartu pradėjome dainuoti mokytojų chore „Varsa“. Tuo metu tai buvo labai žymus choras. Važiavome koncertuoti į Vokietiją, esame buvę Bulgarijoje, o kalbant apie Lietuvą, tai su šiuo choru išvažinėjome ją visą. Mūsų choro vadovas Jeronimas Žitkevičius buvo labai šaunus, tad laimėdavome prizines vietas.
O kažkokių kitokių pomėgių nelabai turėjome. Dainavimas chore užimdavo daug laiko, nes reikėdavo eiti į repeticijas, be to, abu dirbome.
Vyrą 1960 metais paskyrė dirbti internato direktoriumi. Kaip tik tuo metu Šiauliuose atsirado pirmas internatas, skirtas asocialių šeimų ir beglobiams vaikams.
Aš pati visą laiką pradirbau toje pačioje mokykloje. 1958 metais septynmetę mokyklą, kurioje dirbau, pervadino į 8 vidurinę (dabar – Salduvės progimnazija), pastatė naują pastatą, aš ten perėjau ir nuo 1963 metų buvau paskirta dirbti pavaduotoja. Pavaduotoja šioje mokykloje buvau, kol išėjau į pensiją.
– Ar sukūrėte gausią šeimą?
– Aldona: Turime dukrą Margaritą ir turėjome sūnų. Šiaip visada planuodavau ir sakydavau, kad aš būtinai turėsiu tris vaikus, tačiau išėjo kitaip.
Mūsų sūnus 1968 metais susirgo labai sunkia liga – kraujo vėžiu. Pirma gydėmės Kauno klinikose, paskui visą laiką – Maskvoje. Tam atidavėme visą savo gyvenimą ir gyvenimo santaupas. Sakydavau, kad turbūt mūsų „auksinė Volga“ po Maskvą važinėja.
Tačiau džiaugiuosi, kad visa tai mums padėjo – sūnus po susirgimo išgyveno dar 18 metų. Jis Šiauliuose baigė dailę, vedė šaunią žmoną, kuri jam pagimdė mergaitę – mūsų anūkę. Kai tėtis mirė, Ingutei buvo 3 metukai ir 4 mėnesiai.
Tai labai gabi ir šauni mergaitė, ji šiuo metu su vyru gyvena Italijoje.
– Aleksandras: Mūsų dukra Margarita mums padovanojo dar du anūkus – Simoną ir Tomą. Kadangi mūsų dukters vyras žuvo, ji ištekėjo už kito, kuris augino penkerių metų mergytę, tai ji taip pat mūsų anūkė. Taip pat mūsų žuvusiojo sūnaus marti su kitu vyru susilaukė sūnaus, kuris yra dar vienas mūsų anūkas. Džiaugiamės ir proanūkiu – Tomuku.
Tad mes sakome, kad turime penkis anūkus – tris kraujo ir du ne.
– Aldona: Vyras suskaičiavo, kad ant savo rankų išnešiojo septynis vaikus – du savo ir penkis anūkus.
– Kaip dažnai susiburia visa jūsų gausi šeima?
– Aleksandras: Visuomet šventės minimos mūsų namuose. Matote, dabar pas mus atidaryta tik viena durų pusė, o kai atvyksta dukra, anūkai, proanūkis, net anūkė iš Italijos, tenka atidaryti ir kitą durų pusę. Kartą anūkės vyras iš Italijos negalėjo pas mus atvažiuoti, nes jo tėvai pareikalavo, kad jis Kūčias kada nors ir namuose pavalgytų, tai jie pasidalijo – anūkė atvyko pas mus, o jis pas savo tėvus.
Kai šeima susiburia vienoje vietoje, tai išlieka tas artumas tarp visų šeimos narių, nes šiaip, kad ir kaip gaila, gyvenimas išbarsto, visaip išstumdo žmones.
– Aldona: Džiaugiamės ir esame laimingi, kad visi mus tikrai dažnai aplanko.
– Koks jūsų laimingo gyvenimo kartu receptas?
– Aleksandras: Nei gražesnės, nei geresnės nesutikau ir nė negalvojau, kad galėčiau ką nors keisti. Be to, nė karto gyvenime nesikreipiau į žmoną jos vardu. Man atrodo, kad ją vadinti Aldona yra per grubu. Tad man ji – tik Aldutė.
Aldutė be galo gera ir supratinga. Iš tiesų daug mano laiko suvalgydavo darbas internete. Kadangi buvau internato direktorius, reikėdavo nemažai dėmesio skirti ir vaikams, ir darbuotojams. Juk tuos vaikus tėvai atveždavo į internatą ir palikdavo. Tad vaikai ten ir gyveno, ir valgė, ir laisvalaikį leisdavo. Man nuolat reikėdavo prižiūrėti, kad neatsitiktų jokių bėdų, kad viskas būtų gerai. O iš tiesų tai nekelia žmogaus dvasiškumo, nes tu žiūri tarsi tik į gerovę: štai būsi sotus, pridengtas ir būsi laimingas. Tačiau kad išliktum visapusiškai pilnaverčiu žmogumi, labai reikia ir dvasinio artumo, ir bendravimo.
– Aldona: Na, jau kartais per daug save darbui atiduodavai. Kartą parėjęs vyras piktinosi, kad šį vakarą pabarė „naktinėlę“ todėl, kad ji tik sėdi atsisėdusi, o kad vaiko kojinės kiauros, tai nemato. „Juk bebudėdama ji tas kojines gali suadyti, juk ji – „naktinėlė“, – piktinosi vyras.
Tiesiog manau, kad Aleksandras per daug visa dūšia buvo atsidavęs darbui. Bet ką padarysi, nepykau ant jo.
Dabar pasakysiu, koks tas mūsų laimingo gyvenimo receptas. Mes esame tokie senamadiški, neturėjome laiko kažką keisti, kažko ieškoti. Reikėjo eiti į darbą, buvo sergantis sūnus. Tad mūsų šeima turėjo būti stipri ir vieninga.
O dabar poros modernesnės – pagyvenome, išsiskyrėme, kitą susiradome...
– Ką patartumėte jaunoms poroms?
– Aldona: Pirmiausia turi būti pagarba. Būtina gerbti vienas kitą, nesiskųsti ant kiekvieno kampo.
O mūsų ilgo, laimingo gyvenimo paslaptis – jei ar vienam, ar kitam nepatikdavo koks poelgis, pirmiausia mes išsiaiškindavome, o ne puldavome rietis.
Nors nelabai galiu pasakyti, kad buvo dėl ko pyktis. Vyras nebuvo nei geriantis, nei rūkantis. Tiesą pasakius, per visą gyvenimą savo vyro girto nesu mačiusi.
Esu net sakiusi, kad kada nors tu pasigerk, nes norėčiau pamatyti, kaip atrodo girtas vyras. Bet to kol kas to neteko matyti ir turbūt neteks.
– Aleksandras: Matot, daugelis kuria šeimas be rimtos draugystės. O iš tiesų būtina tarpusavyje bendrauti, pažinti vienas kitą, pamatyti, kaip reaguoji į vienokį ar kitokį antrosios pusės poelgį. Tačiau daugeliui svarbiausia patenkinti kūniškas aistras, o paskui nors ir kilpą ant kaklo rišk.
O taip elgtis negalima, reikia žmogų pažinti, kad pradėjus gyventi šeimoje galėtum sugyventi, sutarti. Pagarba vienas kitam stiprina meilės ryšius.
Aldona: Reikalinga ir atsakomybė. Atsakomybė prieš šeimą ir vaikus. Aš esu įsitikinusi, kad vaikui reikia ir tėvo, ir mamos. Kai 42 metus dirbau mokykloje, matydavau, kad vaikas, kurio šeima išsiskyrusi, patiria baisią traumą.
Kartą teko girdėti, kaip viena mergaitė į klausimą, kodėl ji neparuošė pamokų, atsakė, kad dėl to, jog mamos sugyventinis pradėjo siusti. Išgirsti, kad vaikas patiria ir mato tokius dalykus, nepaprastai skaudu.
Labai sunku paguosti tokį vaiką, kuris namuose neturi šilumos, kurio ten niekas nelaukia.
– Aleksandras: Šiais laikais yra taip, kad pirmiausia reikia pabandyti pagyventi dviese – dieną, savaitę, mėnesį. Paskui poros pamato, kad nesutampa charakteriai, išskiria ir pasuka kitais keliais.
Mes su žmona susipažinome 1951 metais, o 1953 metais susituokėme ir tik tada kartu apsigyvenome.
Tad dar kartą pasikartosiu – svarbiausia rimta draugystė, kurios metu tu iš tiesų gali pažinti žmogų.
Info
